EPA nuotrauka

Kaip kadaise C. S. Lewisas aptiko velnių korespondenciją ir paskelbė ją knygoje „Kipšo laiškai“, panašiai ir man pasisekė gauti vieną gundytojų parengtą dokumentą. Deja, jis nėra tokio literatūrinio lygio, kaip tai, kas pakliuvo į rankas didžiam britų rašytojui. Bet ko norėti, politinės proklamacijos niekada nepasižymėjo aukštu stiliumi. Tai grynai techninis tekstas, tad užtenka, kad jis būtų instruktyvus.

I. Negatyvumas – visų nusivylimų pagrindas. Svarbiausia yra niekur ir niekada nepamiršti neigiamos nuostatos ir viską vertinti tik iš neigiamos perspektyvos.

1) Kiekvieno atskiro kandidato ar partijos veikloje beveik visada galima rasti ką nors, kas yra ar bent gali būti interpretuota kaip yda, trūkumas, klaida. Svarbu to tvirtai laikytis, nuolat dėl to priekaištauti ir ryžtingu išankstiniu nusiteikimu atmesti visus bandymus ką nors įrodyti, paaiškinti ar paneigti kaip paprasčiausius išsisukinėjimus. Teigiamų bruožų ir nuveiktų darbų reikia kryptingai ir nuosekliai nematyti.

2) Jeigu nėra tiesioginių trūkumų, galima pasinaudoti ir netiesioginiais: pavyzdžiui, trūkumais žmonių, su kuriais kandidatas ar jo partijos nariai yra pažįstami, kolegos ar giminaičiai. Kiekvienas ryšys automatiškai turi būti aiškinamas kaip bendrininkavimas. Ir ypač mintis, kad tos pačios šeimos nariai gali būti skirtingų nuostatų ar pažiūrų, turi būti atmesta kaip juokinga ir neįtikinanti.

3) Neradus netgi tokių netiesioginių ydų, tuojau pat reikia persijungti į galimybių neigimo registrą. Išties, ką gali tie geri žmonės padaryti prieš sistemą? Nieko, be jokios abejonės! Tokiam įsitikinimui pagrįsti būtina atsirinkti tik nesėkmingų bandymų pavyzdžius. Visus tuos atvejus, kai žmonės kažką darė ir padarė, būtina nuosekliai ignoruoti.

II. Argumentai. Kad neprarastum brangaus negatyvumo, būtina sąlyga yra išvengti bet ko, kas skatina mąstymą.

1) Niekas taip nekenkia negatyvumui, kaip konstruktyvus mąstymas. Todėl argumentus reikia atmesti net nepabandžius į juos įsigilinti ir pačiam nemėginant savo pozicijos pagrįsti logika ir/ar faktais. Bet koks analizavimas ir gilinimasis į klausimą gali paskatinti pakeisti poziciją. Būtina turėti rinkinuką teiginių, kuriuos svarbu sau ir kitiems atkakliai kartoti nieko daug negalvojant.

2) Įsiklausymas gali sukelti susidomėjimą. Todėl šiukštu negalima gilintis į kandidatų programinių siūlymų turinį. Laimei, politikų pažadai dažnai esti populistiški. Galima tuo sėkmingai pasinaudoti ir net nebandyti rimtai skaityti visų programų. Turėtų nesunkiai pavykti įtikinti save, kad „jie visi vienodi“.

3) Be to, įsiklausymas skatina asmenišką santykį. Atradus kandidatą kaip gyvą žmogų kyla pavojus jame įžvelgti ką nors pozityvaus, imti jam simpatizuoti. Pajutus gimstant susidomėjimą, būtina ryžtingai priminti sau I skirsnio principus. Toks išankstinis asmens diskreditavimas automatiškai nubraukia ir viską, ką jis galėtų pasakyti ar nuveikti.

III. Tikslai. Pagrindinis nusivylimo ramstis yra neadekvatūs siekiai.

1) Pirmiausia būtina niekada nesusimąstyti ir nepasidomėti, kokios konkrečiai yra Seimo nario funkcijos, kam reikalingi politikai ir apskritai valdžia. Iš to nuosekliai seka ir nesidomėjimas realiomis kandidatų kompetencijomis. O renkantis pagal patinka-nepatinka kriterijus visada daugiau šansų išrinkti netinkamus žmones.

2) Pamiršus tikruosius politikos tikslus bus nesunku į ją sukelti savo asmeninio gyvenimo lūkesčius ir įsivaizduoti, kad politikai turėtų it kokie dievai visagaliai padaryti mūsų gyvenimą gerą ir laimingą. Kadangi jie to iš tikrųjų negali (o ir neturi daryti) nusivylimas po kiekvienų rinkimų tik didės.

3) Taip pat labai svarbu nepasitikėti pačių kandidatų siekiais – būtina galvoti, kad jie visi į Seimą eina pralobti ir gerai gyventi mūsų, vargšų rinkėjų, sąskaita. Jokiu būdu negalima patikėti, kad kuris nors kandidatas ar partija tikrai nori ką nors gero ir naudingo nuveikti Lietuvai. Tokia nuostata padeda atmesti netgi ir tuos, kurių siūlymai atrodo vertingi. Juk už visko būtinai turi slypėti koks nors asmeninis interesas, argi ne? Geranoriškumas egzistuoja tik tol, kol žmogus nieko nedaro.

IV. Veiksmai. Konkretūs rinkėjo pasirinkimai ir poelgiai taip pat turi užtikrinti būsimus nusivylimus.

1) Geriausia paprasčiausiai neiti į rinkimus. Kuo mažesnis rinkėjų aktyvumas, tuo didesnė tikimybė, kad pokyčių nebus. Taip nusivylimo pratęsimas beveik garantuotas, „pranašystė“, kad vis tiek niekas nesikeis, bus sėkmingai išpildyta pačių rinkėjų rankomis.

2) Jeigu vis dėlto atrodo, kad būtina rinkimuose dalyvauti, tada reikia balsuoti už tuos, kurie valdžioje jau buvo ir jau nuvylė. Principas tas pats, kaip gyvenime kartojant tas pačias taktikas, kurios jau daug kartų nepasiteisino, ir tikintis, kad „o gal šįsyk bus kitaip“. Kadangi darant tą patį kitaip nebūna, nusivylimas ir vėl užtikrintas.

3) Galima, žinoma, bandyti rinkti ką nors nauja. Tačiau tokiu atveju labai svarbu nesigilinti į kandidatų kalbas ir programas, rinktis kaip loterijoje, atsitiktinumo principu, balsuoti už pačius keisčiausius, nekonstruktyviausius, skelbiančius itin radikalius arba absurdiškus šūkius. Būtina save įtikinti, kad kaip tik tai ir yra naujumas. Juk puldinėjimas iš vieno kraštutinumo į kitą taip pat yra viena iš klasikinių užprogramuotos nesėkmės strategijų.