Evgenios Levin nuotrauka

Kai miršta svarbus, artimas žmogus, pasijunti paliktas, sutrikęs ir lyg vaikas dairaisi rankos, kurios galėtum bent laikinai įsitverti, panašiai kaip tas iš A. Sutkaus fotografijos žvelgiantis berniukas, įsikibęs suaugusiojo rankos. Tokia pirma jausena. Paskui jau kyla mintis, kad pagaliau reikia išdrįsti būti savarankiškam, gal net pačiam tapti ta ištiesta Ranka, kurios ilgisi mažesni, silpnesni, pažeidžiamesni...

Dėl Leonido Donskio mirties jaučiuosi būtent taip, kaip filmo „Adomo obuoliai“ (rež. A. T. Jensen) veikėjas Gunaras. Kai šis paklausia, ką jiems toliau daryti, tai sunkia onkologine liga sergantis Ivanas atsako: „Nežinau... Dabar jau nieko nežinau, Gunarai. Jei jums praverstų kas nors iš to, ką esu kalbėjęs, pasinaudokite tuo, jei ne – man nesvarbu.“ Ir viskas. Pamokos, paskaitos ir pamokslai baigti, liko tiktai gyvenimas ir asmeninė atsakomybė už savo pasirinkimus.

Panašiai savo egzistencinę patirtį aprašė ir S. Kierkegaardas. Po tėvo mirties jis sakosi pasijutęs lyg po žemės drebėjimo, nes nebeliko to, su kuriuo galėjai bent pasiginčyti. Ir nors nevertėtų į vieną vietą suplakti mokytojo ir tėvo vaidmenų, bet archetipiškai jie yra taip susiję, mat šios išminties figūros sérgi ir saugo nuo galimų intelektinių paklydimų, moralinių klaidų ar net neišperkamų nusikaltimų. O mirtis tarsi nutrina tas saugias ribas, ji nepaiso vaikiško žaidimo „čiku raku namai“ neliečiamumo ir įžūliai skverbiasi į pačią sielą metodiškai egzaminuodama tavo brandumo lygį.

Leonidą Donskį pirmą kartą pamačiau Vytauto Didžiojo universitete 2002 metais. Jis skaitė paskaitą užsienio studentams specialioje studijų programoje „Baltic studies“. Paskaitininko erudicijos ir retorikos įspūdis buvo pribloškiamas. Pamaniau, kad tai vizituojantis užsienio dėstytojas, retsykiais prabylantis lietuviškai. Žodžiu, Vytauto Didžiojo universitete jis reanimavo tą vakarietiško bendravimo ir artes liberales studijų modelį, kuris jau buvo numatytas įgyvendinti pačiose VDU steigimo ištakose.

Vėliau buvo kitų paskaitų, kitų susitikimų. Pamažu pradėjau suprasti, kas taip traukia ir užburia jo klausytojus. Jis mokėjo įtaigiai papasakoti istoriją. Pasakojimas taip įtraukdavo į intelektinę avantiūrą, kad nuo temos užuomazgos iki pat atomazgos siužetas buvo plėtojamas meistriškai. Tokios paskaitos mano atmintyje išliko kaip elitinės dramaturgijos pavyzdžiai.

Jo paskaitose nebelikdavo griežtų ribų tarp filosofijos, istorijos, literatūrologijos, psichologijos ar menotyros. Minties universalumas skleidėsi įvairiomis kryptimis, nepaisydamas griežto akademinio disciplinų suskirstymo. Vienas vyresnio kurso bičiulis man prasitarė, kad tiek į viešas, tiek į programines profesoriaus paskaitas vertėtų neštis užrašus ir susidaryti pavardžių rodyklę, nes dažniausiai bent pusė minimų pavardžių klausytojams buvo nežinomos.

Dar vėliau prasidėjo asmeninis mūsų bendravimas, nes jis sutiko būti mano daktaro disertacijos „Modernaus filosofinio teksto ribinės formos ir stiliai“ vadovas. Tas laikas buvo reikšmingas ir drauge dviprasmiškas, nes, legaliai turėdamas teisę susitikti ir bendrauti su savo vadovu, realiai turėjau to laiko išsiprašyti, o kartais net išsireikalauti.

Kartą sėdėjau jo kaip tuometinio VDU Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktoriaus kabinete, kai jam pranešė, kad skambina iš Prezidentūros. Jis atsiliepė, iš pokalbio supratau, kad buvo kviečiamas į kažkokį svarbų renginį. Jis mandagiai padėkojo už kvietimą ir atsisakė dalyvauti, tuojau pat paaiškindamas priežastį – tą dieną jau yra pažadėjęs dalyvauti ir kalbėti Fulbrighto stipendininkų susitikime. Po to karto man pradėjo aiškėti jo darbo užmojai ir sumanymų amplitudė. Tie sumanymai iš esmės buvo tarptautiniai.

2013 m. rugpjūčio 14 d. laiške rašė: „Ačiū už gimtadienio sveikinimus. Atšvenčiau jį gimtojoje Klaipėdoje –  smagiai, su senais ir artimais savo jaunystės draugais. Prancūzų kalba: taip, jau moku, nes ketverius metus ją studijuoju ir toliau tobulinuosi. Kalbu, skaitau ir rašau. Tiesa, paskaitos dar nesiryžčiau skaityti, bet pranešimą gruodį skaitysiu. Planai: grįžtu į VDU po metų. Baigsiu kadenciją EP ir grįžtu į akademinį darbą. Planų turiu daug, visi jie kūrybiniai ir europinio masto. Daug rašau ir turiu masę sumanymų. Tad gyventi įdomu ir gera.

Pasirinkimas, kuriuos kvietimus priimti, kuriuos atmesti, tapo kasdiene Leonido praktika. Apsispręsti padėdavo aiškūs prioritetai. Pirmiausia dėmesys mokslo ir kūrybos reikalams, taip pat jaunesnės akademinės kartos poreikiams – studentams bei mokiniams. Pirmiausia turiu omenyje aktyvų Leonido bei jo žmonos Jolantos dalyvavimą Nacionalinėje moksleivių akademijoje ir kai kuriuos kitus pasirinkimus, pavyzdžiui, šių metų LRT sezono atidarymo renginį jis „iškeitė“ į P. Gritėno vestą pokalbį-diskusiją su jaunais žmonėmis Kaune.

Leonidas mylėjo ir vertino gyvenimą. Kaip leitmotyvas vis kartojasi mintis apie „įdomų gyvenimą“. Tiesa, buvo atvejų, kai reikėjo pakovoti dėl jo laiko. Kartą iš anksto prašiau jo, kad paskaitytų mano mokinio Dominyko, besiruošiančio tarptautinei filosofijos olimpiadai, esė ir suteiktų jam grįžtamąjį ryšį, pakonsultuotų.

2011 m. gegužės 8 d. laiške rašoma: „Perskaitysiu ir rytoj atsiųsiu nuomonę, tik prašau turėti omeny, kad mano grafikas yra toks, kad aš tikrai negaliu taikytis prie svetimų deadlinų. Nepyk, tokia tikrovė. Ką tik grįžau iš Warwicko ir Oksfordo, rytoj – į Strasbūrą ir po to – iškart į Paryžių. Taip aš gyvenu šiuo metu, skaitau daug viešų paskaitų garsiuose universitetuose ir labai įdomiai gyvenu, bet laiko kam nors netikėtam aš nebeturiu. Rytoj perskaitysiu.

Tą pačią dieną pridūrė, kad tekstą atsispausdins Strasbūre, nenori skaityti ekrane, nes labiau pasitiki klasikiniu teorinio teksto skaitymu. Kaip žadėjęs, tekstą jis perskaitė, su mokiniu susitiko ir pabendravo. Tai buvo likimo dovana pačiam Dominykui. Jis pasiekė puikių rezultatų tarptautinėje filosofijos olimpiadoje Vienoje. Neteigiu, kad olimpiadoje jam pavyko tik dėl to, jog susitiko su Leonidu, bet esu įsitikinęs, kad ir dėl to. Tokios pažintys ir pokalbiai yra sustabdyto, išplėšto laiko dovanos. Daugelis žmonių žvelgė į Leonidą kaip neišsenkantį intelektualinį šaltinį, norėjo su juo bendradarbiauti ar bent jau gauti recenziją, komentarą, patarimą. Vis dėlto viliuosi, kad Leonidas suprato mane kaip pedagogas pedagogą. Reikalavau dėmesio ne sau, o savo mokiniams, kurie dar tik mokosi kritiškai mąstyti ir kurti filosofinį tekstą.

Kitą kartą jis paprašė manęs parašyti recenziją jo anglų kalba pasirodžiusiai knygai „Galia ir vaizduotė: politikos ir literatūros studijos“. Pirma mano reakcija buvo: „kodėl aš?“ Paskui pamaniau: „kodėl gi ne aš?“ Tai buvo gana įžvalgu, nes tokiu būdu jis stumtelėjo pasigilinti į disertacijos temai svarbų minties lauką – profesiniu požiūriu mane ypač domino, kaip grožinės literatūros priemonėmis galima inspiruoti ir pratęsti filosofinės refleksijos turinį.

Būti šalia jo nebuvo lengva. Nes tada akis į akį susidurdavai su savo paties diletantiškumu, profaniškumu, mąstymo trivialumu ar net asmeniniais savivertės kompleksais. Tie, kas sugebėjo išbūti šalia, išmoko labai daug vertingų pamokų, pasitikrino savo pačių nuostatas, įsitikinimus, išsigrynino minties kryptis.

Nors filosofai dažnai turi neįsisąmonintą siekį kurti savo minties pasaulius, koncepcijas ir išbaigtas sistemas, man buvo artima tai, kad jis mėgo įvardinti savo minties sumanymus kaip „etiudus“ ar „esė“, mielai vartojo tokias tekstų apibrėžtis kaip „metmenys“, „kontūrai“, „žemėlapiai“. Visa tai rodė ne rezultato siekį, o mąstymo bandymą, ne išbaigtą spektaklį, o improvizacinį pratimą meistriškumui ugdyti, ne galutinį kelionės tikslą, o patį keliavimą.

Simboliška ir sykiu labai liūdna, kad Leonidas mirė Vilniaus oro uoste – toje vietoje, kurioje išvykdavo ir sugrįždavo iš kelionių, kur pasitikdavo ir išlydėdavo savo kolegas, mielus bičiulius. Suklupo ten, kur rengėsi pakilti skrydžiui. Savo gyvenimu ir mirtimi jis paliudijo nuolatinės kelionės (visomis prasmėmis) svarbą. Nes, neretai įgiję tam tikrus laipsnius, pasiekę statusus ar aukštus postus, esame linkę ties tuo apsistoti, palaimingai užsibūti įtikėję savo galios iliuzija ir susierzinti, jei kažkas kritikuoja ar judina mus iš tos inertiškos kasdienybės, keldamas naujų klausimų ir taip neleisdamas apsiriboti tariamu visažiniškumu ir požiūrio fanatiškumu.

Jis realiai ir mintimis apėjo tokius pasaulius, kurie galėtų prilygti antikos didvyrių užmojams – Odisėjo kelionėms. Pasak mito, po daugelio metų grįžusį namo ir gerokai išvaizda pasikeitusį didvyrį beplaudama jam kojas iš rando atpažino jo sena auklė Euriklėja. Labai paradoksaliai šiame epizode Leonidas yra tiek viena, tiek kita – ir ilgas mąstymo distancijas nuėjęs didvyris, ir sykiu ta auklė, kuri savo ranka labai jautriai užčiuopia dalykų esmę. Juk auklė ir po daugybės metų vis dar prisimena skausmingus savo globotinio praeities įvykius ir rando atsiradimo istoriją.

Leonido pamokos išlieka aktualios ir itin reikšmingos – pirmiausia atsiminti tai, ką modernaus pasaulio galios mechanizmai ir jėgos struktūros bando ištrinti. Pasikasti giliau po tuo, kas buvo arba norima uždangstyti, paslėpti, nuneigti. Labai viliuosi, kad bendromis pastangomis mes vis dėlto esame pajėgūs atminti tai, kas svarbiausia: skausmingi Lietuvos praeities ir dabarties įvykiai gali būti iškelti, įsisąmoninti ir integruoti į bendrą kolektyvinę patirtį, idant mūsų nekankintų kultūrinės ar istorinės demencijos formos. Tos nekontroliuojamos būsenos, kai iškrenta iš lentynos visos iki tol kruopščiai rašytos knygos. Kai susiūbuoja ir nuvirsta pati lentyna. Kai at-mintis už-miršta.

Dabar, kai Leonidas egzistuoja kitomis formomis idealiame platoniškosios minties pasaulyje, mes galime pasinaudoti tuo, ko jis mokė apie pamatines humanistines vertybes, subtiliai apmąstydamas jas savo teoriniuose veikaluose ir savo paties gyvenimu paliudydamas besąlygišką asmens laisvės bei orumo vertę. Sakyčiau, jis gydė mūsų nacionalinius kompleksus ir vidines traumas, kėlė bendražmogišką savivertę, nubrėžė alternatyvaus pasaulio kontūrus, kuriuose sutelpa ir tiesakalbystė, ir kitamanystė.

Todėl viltinga tai, kad vis dėlto dar esama kažkokio stabilaus pamato net (b)yrančių verčių epochoje. To pamato bendras vardiklis – kiekvieno asmens vertė, moralinis jautrumas, santykio ir dialogo svarba.

Leonidas buvo išskirtinio potencialo ir produktyvumo autorius, įvairiapusiška asmenybė ir dramatiško likimo mąstytojas. Būdamas kūrėjas, Leonidas savo gyvenimą sukūrė kaip meno kūrinį, kurio akivaizdoje per nugarą bėgioja šiurpuliukai ir patiriamas katarsis.

Aš nepretenduoju į išsamią šio filosofo teorinių darbų analizę, nes tam reikia ir laiko distancijos, ir akademinio kalbėjimo žodyno. Be to, nenoriu ir gal net nesugebėčiau Leonido veiklos paversti tyrinėjimų objektu, nes jis dar pernelyg arti(mas). Tačiau neabejoju, kad ateityje pasirodys nemažai bandymų apibendrinti, periodizuoti, suklasifikuoti ir kitaip apibrėžti šio autoriaus rašytinį, o gal ir sakytinį palikimą.

Šiuo tekstu norėjau tik pasidalinti tuo, koks Leonidas buvo man, paliudyti savo santykį ir padėkoti jam atsivėrusios transcendencijos akivaizdoje. Ačiū Tau už tai, kad buvai ir lieki kartu su mumis, už plačius mąstymo horizontus, už drąsą kalbėti ir tylias alternatyvas, už konstruktyvaus dialogo kultūrą. Už tą laikančią ir palaikančią Ranką...