Evgenios Levin nuotrauka

Mes ten būsim visi drauge. Ten, kur Dievas saugo visų mūsų ašaras – su tūkstančiais mažųjų kankinių iš Šiaurės Jeruzalės, žydų raštuose dar vadinamos Lita, mums Lietuvos vardu, žvyrduobių ir tranšėjų.

Didelių kančių, ilgo gyvenimo prireikė suprasti, kad žydų katastrofa Lietuvoje yra mano asmeninė istorija, prikepusi krauju kaip Laptevai, ar Sibiras. Aš turiu ištarti tuos baisius žodžius, kurie per dvidešimt penkerius metus niekieno nebuvo ištarti. Siaubinga tiesa yra tokia: mano giminės vilkėjo sušaudytų žydų drabužius. Mano senelio brolis, vienas iš aštuonių vaikų šeimos, buvo policininkas. Tas, kuris permato visų mūsų širdis, žino, per visą gyvenimą nesu girdėjusi nei tėvą, nei senelį ištariant jo vardą. Niekada nesu jo mačiusi.

Kodėl tik dabar išdrįsau paklausti apie senelio brolį, kodėl visą gyvenimą buvau tikra, kad tai, kas įvyko su žydų bendruomene Lietuvoje, atsitiko kitiems lietuviams. Prireikė dvidešimt penkerių metų laisvės, kad įgytum kažką, ką žmogui gali duoti tik laisvė.

Tik laisvė nuėmė iš Lietuvos pakelių rodykles su užrašais „fašizmo aukų kapai“. Fašizmo aukos buvome visi tarybiniai žmonės, žydai tik tie, su geltona žvaigžde. Tik atgauta žodžio laisvė leido mums sužinoti, kad įsakius Danijos žydams prisisiūti žvaigždes, geltoną žvaigždę prisisiuvo ir Danijos karalius. Žmonių karas prieš žmones ten neįsiliepsnojo.

Kodėl taip tauriai neįstengė pasielgti mūsų seneliai? Didžiųjų valstybių suokalbiu jiems jau buvo įteiktas pakvietimas į lagerį: nuo Baltijos iki Sachalino spygliuota viela aptvertą broliškų tautų šeimą. Mažesnių lagerių, į kuriuos buvo kviečiama broliškų tautų šviesuomenė – mokytojai, tarnautojai, dvasininkai, studentai, – tvoros buvo sukrautos iš sušalusių lavonų. Atvykusiųjų čia laukė viltingas pažadas –„jiesli budietie chorošo rabotat, choronit budiem v rubaškach“ (jei gerai dirbsit, laidosim su marškiniais). Turime pripažinti neatmetamą tiesą, baisusis mūsų Sibiras žydams buvo šansas likti gyviems.

Du žydai kalti, kad rašau šiuos žodžius. Vieną pažinau ankstyvoj vaikystėj iš mamos pasakojimų – Aš jūsų žydas Mendelis, vaikščiodamas su kromeliu, apsinakvodavo senelės namuose. Kai apsigaubęs galvą melsdavosi rytais, vaikams aiškumo dėlei, kaip tuo metu nederėtų elgtis, ant stalo pakraščio buvo padedamas tėteliuko diržas. Mendelis kartu su kitais, tūkstančiu šimtu šešiasdešimt penkiais, buvo nuvarytas basas septyniolika kilometrų iš Rokiškio į Dideliškio tranšėją, virš kurios Po To kelias paras kilnojosi žemė.

Kitą Mendelį mačiau jau savo akimis. Jis pradardėdavo tuščiu vieškeliu pro namus vienišas vienas, susigūžęs ratuose.

Dėl jų abiejų išdrįsau parašyti Icchokui Merui. Ilgokai, keletą metų, padelsęs, jis vis dėlto atsiliepė ir mes pradėjom kalbėtis trumpais sakinėliais, labiau pauzėmis, krūpčiodami beveik ties kiekvienu žodžiu. Kartą per draugus jis atsiuntė dovanų rožinį iš Šventosios Žemės. „Ar tu tiki Dievą?“ – paklausiau. „Ne, – atsakė, – pasimelsk.“Jo Dievas žuvo Kelmės žvyrduobėje, krisdamas į ją kartu su mama mažamečių vaikų akyse.

Antrasis pasaulinis karas žydus ir lietuvius pervedė per baisią golgotą. Jau ketvirtį amžiaus mes aiškinamės, kas dėl ko kaltas, kas žudynes organizavo, kas buvo tik vykdytojai, kas KGB rūsiuose varė į panages įkaitintas adatas, kokie yra tikrieji trėmimų ir holokausto aukų skaičiai. Atsakymai keičiasi ir keisis, kaip netyla per tūkstantmečius aidinti Rachelės rauda. O per pasaulį, per Rytų Europos sienas, nužymėtas Bikfordo juostele jau bėga naujo karo ugnis.

Trečiasis pasaulinis karas nebeieško kaltųjų. Apkasais, sienomis, radarais nei raketomis nuo jo neįmanoma atsitverti. Kiekvienas visų tautų, visų žemynų žmogus esame priversti nešiotis jį savo širdyje, eidami į parduotuvę, sėsdamiesi į metro, išėję pasivaikščioti pajūryje. Nuotolinių ginklų, pradedant optiniu šautuvo taikikliu ir baigiant lazeriu, ar bepilotėmis skraidyklėmis nužmogintas karas įgyja žmogiško siaubo veidą. Pirmą kartą tas, kuris puola, neturi atsarginio išėjimo. Jis sudraskomas į gabalus kartu su auka. Kraštutiniu būdu jis stato mus veidu prieš veidą, kad iš arti pamatytume, bent paskutinę akimirką, jog kitas yra visai toks pat žmogus, nepriklausomai nuo to, kokia jo nosies forma, odos spalva ar įsitikinimai. Įpratusius karo aukas skaičiuoti šimtais tūkstančių ir dešimtimis milijonų jis šaukia į vienaskaitą.

Baltijos įvykiai prieš dvidešimt penkerius metus pasauliui ir mums patiems atvėrė, kokia tarpi – žudanti – bet vienadienė ginklo jėga. Ir koks galingas yra vienas bejėgis žmogus. Argi galėjo gydytojas Lazeris Salomonovičius Samodurovas 1942 m. žiemą paskirtas į Laptevus nežinoti, kas atsitiko žydams Lietuvoje. Tai jis išgelbėjo ledo žeminėse badu mirštančiųjų likutį, kategoriškai pareikalavęs iš lagerio vadovybės kiekvienam duoti po pusę stiklinės sudaigintų žirnių ir žalios žuvies. Kas sulaukė daktaro Samodurovo, liko gyvi. Jo išgelbėtieji sugrąžino, parsivežė atgal supratimą apie savigarbą. Iš ŠOA klaiko Lietuvoje žinome, koks baisus yra praradęs savigarbą žmogus.

Vienas vienintelis Jelenos Boner balsas Sausio 13-osios naktį šaukė į viso pasaulio eterį: „Vilniuje žudo beginklius žmones, o visas pasaulis apsimeta, kad to nemato. Aš atsisakau priimti Sacharovui paskirtą Nobelio taikos premiją!..‘‘ Mačiau ją Vilniuje, prie Spaudos rūmų, atidarant A. Sacaharovo aikštę, mažutę, akiniuotą. Trupančiais nuo įtampos kaulais įsiminėme, ką reiškia tegu ir vienas, tegu ir visai bejėgio žmogaus balsas. Visi žinome, ką Lietuvai reiškia Sergejus Kovaliovas, Adamas Michnikas. Sausio 13-osios naktį neįsivaizduojamu būdu į Vilnių prasigavę du disidentai iš Lenkijos ir Vengrijos ištarė – mes negalim jums niekuo padėti, mes tik galim būti drauge ir, jeigu prireiks, drauge numirti. Jie atėjo į Lietuvos parlamentą, apsuptą gyvu tūkstančių žiedu su viltimi, kad dėl žinios pasaulyje, jog čia nužudyti užsienio piliečiai, armija nedrįs parlamento pulti.

Philypas Edelis, tuo metu Verslo rūmų vadovas, į Strasbūro aikštę išvedė būrelį žmonių su plakatais, kad Europa būtų priversta sužinoti, kas vyksta Vilniaus gatvėse. Taip beatodairiškai galvas už kitus guldo tik žmonės, kurie savo kaulų čiulpuose nešiojasi tūkstantmečių persekiojimo patirtį.

Šie visai beginkliai žmonės padėjo mums išvengti naikinančio melo, kuris mūsų laisvės viltis būtų sutraiškęs lengviau nei tankų vikšrai. Mums labai padėjo žmonių palaikymas visame pasaulyje. Ir ypač, gal net labiausiai, demokratinės jėgos pačioje Rusijoje, greta kurios tankų, patruliuojančių gatvėse, ėjome į darbą, tarytum jų nematytume, mėnesių mėnesius, metus gyvenome vos apšildomuose butuose, su paltais auditorijose, paruoštų duonos džiūvėsių maišais spintelėse tradicinei kelionei Rytų link.

Į Baltijos kelią apsikabinti, apkabinti savo žemę kartu su mumis išėjo visų tautybių žmonės, rusai, ukrainiečiai, lenkai, žydai, gruzinai, karaimai, totoriai, armėnai, visi savosios tėvynės vaikai. Daugelio jų vėliavas nuolat matydavome tūkstančių žmonių, savo gyvybėmis dengiančių parlamentą, pripildytoje aikštėje. Pirmajame Atgimimo suvažiavime, trukusiame kone parą, kuriame buvo išsakoma pusę šimtmečio užgniaužta tiesa , į sceną kepuraite pridengta galva išėjo Emanuelis Zingeris. Pirmasis jo kalbos sakinys buvo: aš esu Lietuvos žydas, ir visa didžiulė Sporto rūmų salė netikėtai atsistojo. Tą kadrą tikrai galima surasti dokumentinėse kronikose.

Viešpatie, po 75 metų, po viso to, kas čia įvyko, leisk sugrįžti į Lietuvos miestelius žydams. Padėk mums nugalėti vieniems kitų baimę. Baimę, kad vieni parveš saulę su Sibiro šalčiu, kiti, nuleidę prie žvyrduobių įkaitusius šautuvus, rinksis ir krausis į vežimą ant pakraščio sudėtus kruvinus sušaudytųjų drabužius.

Nusišypsok mums, Viešpatie. Rašau šiuos žodžius be kabučių, nors turėčiau. Taip vadinosi Grigorijaus Kanovičiaus ir Rimo Tumino spektaklis gal visą dešimtmetį vaidintas Nacionaliniame dramos teatre. Patylomis, su graudžiu šypsniu jis vilgė tą baisią žydų ir lietuvių žaizdą, apie kurią pradėjus kalbėti nukrenta žemėn širdis ir nusvyra rankos.

Tegu sugrįžta į Šiaurės Jeruzalę žydai. Mažučiame žemės lopinėlyje, dėl kurio vyksta nuožmios kovos, jie visi netilps. Juk vieną kartą jau padarei stebuklą. Šypsojomės visi, kai iš mažutės mūsų šalies, mūsų valstybės, po 50 metų trukusios okupacijos iki dantų ginkluota galingiausia pasaulio imperija išsivežė savo tankus ir raketas su atominėmis galvutėmis.

Skubos tvarka, ne rytoj turime atlikti tai, ko neįveikėme per 25 metus. Šiomis dienomis turime pradėti Genocido muziejaus pertvarką, steigiant vieną, lietuvių ir žydų Lietuvos genocido muziejų, kur vieni ir kiti galėtų išsakyti nepakeliamą, skaudžiausią savo tiesą. Čia pamatytume ir aštuonių šimtų, gelbėjusių žydus, Pasaulio teisuolių veidus. Tai būtų menkutė kruopelytė atsakymo į neatsakomą klausimą – kas gi yra žmogus?

Jokūbo laiptais, kuriuos iš žydų kapų antkapių surentė jau visai visų, ne tik religinių prietarų atsikratęs žmogus, Viešpatie, kilkime į kalną. Čia Vilniuje, kur susikerta daugelio kultūrų keliai, kur, mūsų nelaimei, susikerta visų kariuomenių keliai, einančių iš Vakarų į Rytus, ir iš Rytų į Vakarus, statykime šventyklą. Šventyklą, kur galėtume vieni kitiems palinkėti ramybės.

Šalom.

Ramybė visai Šventajai Žemei, nuo Šiaurės ledjūrio iki Antarktidos, nuo Sachalino iki Baltijos.

Šalom.

Tačiau be tos menkiausios kruopelytės abipusio pasitikėjimo, pasitikėjimo, kurį turėjo Leonidas, visa, ką kalbu, yra žodžiai vėjams.