Jaroslavo Melniko apsakymų ir apysakų rinkinio Pasaulio pabaiga (2006) drąsus, provokatyvus pavadinimas, žiūrint šiandienos gyvenimo, atrodo daugiau nei pranašiškas.

Neramumai, įvairiaformė agresija – ne tam tikro karšto taško, o daugelio pasaulio vietų tikrovė. Jau nežinia, kuriame krašte realus pavojus didesnis, kuriame – mažesnis. Jausena pati savaime reikalauja (ap)mąstymo, refleksijos pirmiausia, kad būtų susivokta, o tada įmanu ir spręsti problemas, iššūkius. Kalbėti ir aiškintis pasirinkta asmenybė – Jaroslavas Melnikas – rašytojas, literatūros kritikas, fantastas ir filosofas. Tebūnie autoriaus kūriniai Pasaulio pabaiga ir Paryžiaus dienoraštis (2013) pokalbio prieigos, suponuojančios minties perspektyvas, sufleruojančios klausimus, mėginant kasdienybės buityje čiuopti būties esmes.

J. Melnikas ilgą laiką praleido Paryžiuje. Miestą – tiesiogiai paliestą agresijos (teroro aktai, žudynės dienraščio Charlie Hebdo redakcijoje) – ir dabar dažnai aplanko; tad pokalbio pradžioje (pirmojoje straipsnio dalyje) dėmesys telkiamas į Prancūziją, jos kultūrą, bandant aiškintis, kas yra kultūros esmė, kokios jos duotys žmogui, žmonėms – gyvenantiems, atvykstantiems.

Prancūziškoji siela – iš vakar į šiandien, rytoj

Paryžiaus dienoraštis – knyga ir „apie Paryžių, ir prancūzų sielą. Nes suprasti Paryžių – vadinasi, perprasti laimės paslaptis.“ – teigiate pratarmėje. Jūsų manymu, prancūzai išlaikys išbandymų egzaminą ir išsaugos sielą? Bet kokiu atveju, toji siela yra (gali būti) nekintanti per amžius? Jeigu vis tik pokytis – neišvengiamybė, kas liudys rytojaus Prancūziją ir (ar) ją atpažinsime?

Gyvename mitų pasaulyje. Dauguma vadinamųjų paprastų žmonių kitas šalis ir tautas suvokia per mitus, sukurtus apie tas šalis ir tautas. Mitas – tai, kas valdo mūsų pasąmonę, tai iracionalus reiškinys. Galima sakyti, kad apie Lietuvą prancūzai apskritai nieko nežino. Ir vis dėl to apie Lietuvą Prancūzijoje tam tikrų mitų esama. Tiems prancūzams, kurie skaitė Merime (apsakymas Lokis), Lietuva – tai paslaptinga laukinė šalis, kurioje plyti neįžengiami miškai. Lietuva, kaip laukinių būtybių šalis, kurioje viešpatauja instinktai, – šis mitas egzistuoja ir amerikiečių mąstyme. Ne veltui kai kurių holivudinių filmų neigiami herojai – lietuviai. Pats garsiausias pavyzdys – filmo Avinėlių tylėjimas herojus-monstras, turintis lietuviškas šaknis. Matyt, šis mitas buvo kuriamas dėl to, kad Lietuviai buvo paskutinė pagoniška tauta Europoje, kuri ilgiausiai priešinosi krikščionybei.

Jaroslavo Melniko nuotr.

Lygiai taip pat pas mus irgi egzistuoja mitas apie varliaėdžius, snobus, egoistus, mergišius, kolaborantus, geriausiu atveju, naivius ir lengvabūdiškus prancūzus. Visus šiuos bruožus prancūzuose galima aptikti. Bet man Prancūzija – tai visų pirma kultūros reiškinys. Ir kultūros srityje (bet taip pat ir istorinėje plotmėje) prancūzai pademonstravo – dažnai pirmieji – neįtikėtiną proveržį į laisvę, humanizmą, kaip niekas kitas išaukštino grožį. Sunku įsivaizduoti pasaulinę kultūrą be žinomų prancūziškų pavardžių filosofijos, literatūros, muzikos, vaizduojamojo meno, kino srityje…

Būtent su kultūra susijusi prancūziškosios sielos samprata. Šios sielos polėkis atsispindėjo garsiajame Prancūzijos respublikos šūkyje: Laisvė, lygybė, brolybė. Siela negali keistis, nes ji yra archetipinis reiškinys. Prancūzų kultūra turi didžią širdį. Joje slypi ašaros (siela visada kupina matomų ar slepiamų ašarų). Paskaitykite Rembo, Verleno, Polio Eluaro eiles. Stendalio, Balzako, Mopasano romanus…

Paklausykite Ravelio, Debiusi muzikos. Apžiūrėkite Rodeno skulptūras, didžių prancūzų dailininkų paveikslus… Pažiūrėkite prancūzų kino klasikų filmus, kuriuose vaidina Denev, Depardje… Paskaitykite filosofus, Volterą, Ruso, Didro…

Visi jie siekė išreikšti bendražmogiškus jausmus, pasakojo apie žmogaus sielą. Be jų pasaulinė kultūra prarastų savo spindesį, savo humanistinį patosą.

Galvojate, taip lengva prancūzo širdyje panaikinti tą patosą, tą sielą?

Tačiau Prancūzija turi didelę problemą. Kaip ir tikėjime, kai gyvų jausmų kupini ritualai laikui bėgant pavirsta negyvu kultu, prancūziškoje sieloje vyksta tie patys procesai. Per paskutinę pusę amžiaus ji prarado gyvybingumą, tai yra pasitraukė, traukiasi į antrą planą. Po antrojo pasaulinio karo prancūzai dar buvo kupini gyvybės, kadangi patyrė sunkumų ir nelaimių (kad ir ne tokio masto kaip lietuviai ir kitos SSRS pavergtos tautos). Jei pažiūrėsime tų laikų dokumentinius filmus, tai pamatysime, kad jie buvo daug atviresni, dvasingesni – ir tai darė teigiamą įtaką. Žoržas Brasensas, Džo Dasenas, Dalida, Aznavuras ir kiti dainininkai, kurie savo dainomis išreikšdavo visą savo esybę, išaugo šioje dirvoje.

Tačiau į XX amžiaus pabaigą prancūzai labai suburžuazėjo, ryškus gyvenimo lygio pakilimas šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose pasėjo snobizmą vos ne kiekvieno vidurinės klasės prancūzo, vadinamojo buržua širdyje. Nuo to laiko prancūzus vadina pasipūtusiais. O 68-jie davė pradžią seksualinei laisvei, šeimos ir giminystės ryšių ardymui. Visa tai nepraėjo be pėdsakų. Prancūzų kultūros aukso amžius praėjo, Prancūzijos dvasia ne tai, kad suseno (dvasia negali susenti, ji visada jauna) – ji tiesiog ėmė trauktis į antrą planą.

Ir visgi prancūzas išaugo toje praėjusių laikų prancūzų kultūroje ir ta dvasia taip paprastai nenumirs. Tai dirva, kuri iki šiol dar maitina seną Prancūzijos civilizaciją – ir iš jos dar gali išaugti, o kartais ir išauga, nauji daigai. Aš prancūzų kultūros dar nelaidočiau. Prancūzijoje daug žmonių, kritikuojančių visuomenę, kurioje gyvena. Ir šitaip kritikuodami jie remiasi tais idealais, kuriuos puoselėja praėjusių dešimtmečių ir šimtmečių prancūzų kultūra. Ir puoselėja juos ne vien prancūzams, bet ir mums.

Jaroslavo Melniko nuotr.

„Nuo šių prancūziškų kodų pavargsti. Jeigu jų nežinai – nesi prancūzas, kyla nesusipratimų. užsieniečiui neįmanoma visų jų išmokti. Jie įsisavinami nuo gimimo, nes kiekviena situacija turi savo kodą, o situacijų juk tūkstančiai. Ir vis tiek vienur ar kitur tu pasakysi ne taip ir ne tai, ką reikia.“ Pasidalinkite gyvenimo Prancūzijoje patirtimi. Koks pirmas užsieniečio įspūdis? Kaip jaučiamasi atvykus, gyvenant? Kiek įsigyvenama, susigyvenama?

Prancūzija turi nuostabų fasadą. Paryžius – pirmas miestas pasaulyje pagal turistų skaičių. Architektūra, muziejai, visame pasaulyje įžymios kultinės vietos – Eifelio bokštas, Monmartras, Mulen Ružas, Eliziejaus laukai… Luvras, Versalis… Ne mažiau turistus traukia ir kiti miestai – ypač pietuose. Nime, kuriame dabar rašau šias eilutes – romėniška šventykla, pastatyta pirmaisiais metais po Kristaus gimimo. Pilnai išsilaikiusi. Taip pat puikiai išsilaikė arena, Romos Koliziejaus analogas. Čia daugybė ir kitų statinių, kad ir apgriuvusių, kuriems daugiau nei du tūkstančiai metų. Čia buvo Romos imperija. Už pusvalandžio kelio nuo Nimo – pont de Garde – įspūdingas daugiaaukštis akvedukas, per kurį romėnai iš kalnų gabendavosi vandenį.

Žinoma, visi tie istoriniai turtai – išorinis faktorius. Prancūzija – tai ir žmonės, ir gyvenimo būdas, ir pasaulėžiūra. Jų mokėjimas atsipalaiduoti, valandų valandas sėdėti kavinių terasose arba prie namo medžių paunksnėje ir lėtai gurkšnoti vyną. Kalbėdamiesi apie kultūrą, pasaulį, bet taip pat ir apie maistą, gėrimus…

Žinoma, tie, kurie ne šiaip atvažiuoja į Prancūziją kaip turistai, bet gyvena čia ilgesnį laiką, anksčiau ar vėliau patiria nusivylimą. Iš tiesų eiliniai prancūzai susiduria su daugybe problemų, nors jų gyvenimo lygis vienas aukščiausių. Prancūziška biurokratija – artima sovietinei. Sistema kiekviename lygmenyje sudėtinga, dažnai absurdiška. Paskutinis pavyzdys, apie kurį man papasakojo: banko sąskaitos kodą tau būtinai atsiunčia paštu. Viena studentė iš Lietuvos pasakojo, kad bendrabutyje, kuriame ji gyvena, laiškai sumetami į vieną krūvą ir kas tik nori gali paimti laiškus, sužinoti kodą. Kai ji paklausė, ar galima ateiti į banką ir asmeniškai atsiimti kodą, jai atsakė, kad tai neįmanoma. Lygiai taip pat, kad galėtum atiduoti kompiuterį garantiniam remontui, jį reikia… siųsti paštu.

Prancūzija šiandien – tai ir oro užterštumo problema megapoliuose, ir imigrantų problema, o dar ir teroro aktų problema dabar. Bet kiekviena šalis turi savo privalumų ir trūkumų. Gyveni ir pastebi tuos teigiamus dalykus, kurių nėra pas mus. Kartais tai smulkmenos – kaip kad perone nurodyta tavo vagono vieta (nereikia bėgti, ieškant vagono, iš anksto aišku, kur jis sustos), ir ne tik smulkmenos: turistiniuose Prancūzijos pietuose vietinė valdžia įvedė tarifą kelionėms į artimiausius miestus prie Viduržemio jūros – 1 euras. Sėdi į traukinį, autobusą, valandą važiuoji už eurą. Ir štai tu jau istoriniuose Avinjone arba Arlyje arba Gro diu Rua ant Viduržemio jūros pakrantės. O jei reikėtų mokėti visą kainą, 10–20 eurų, dar šimtą kartą pagalvočiau prieš važiuodamas į Arlį pamatyti dar vienos romėnų arenos. Arba į Avinjoną – pažiūrėti spektaklių pasaulinio garso teatro festivalyje.

Paryžiuje, akmeniniame mieste, merija sugalvojo įrengti… pliažą palei Senos upę. Vasarą. Pripylė smėlio. Pristatė šezlongų. Paryžiečiai ir sostinės svečiai ten gali ilsėtis, miegoti… Pačiame Paryžiaus centre. Vaikštinėjau Paryžiuje, pavargau – užėjau į Paris Plage, atsiguliau šezlonge ir visai valandai užmigau. Prabudau ir toliau nuėjau tvarkyti savo reikalų.

Prancūzų valdžia seniai įsisavino: miestas turi būti miestas, skirtas žmonėms – jo gyventojams ir svečiams.

Prancūzija nevienareikšmiška. Ir geriau pažindamas prancūzus matai, kad dauguma jų ne tokie jau ir snobai, o dažnai ir visai ne snobai. Neretai net tokie pat harmonijos stokojantys žmonės kaip mes, tiesiog jie moka atsipalaiduoti. Moka nuslėpti savo egzistencinę situaciją po respektabilaus buržua kauke.

Prancūzai skirtingi – po išoriniu snobizmu dažnai slypi nuoširdumas ir geranoriškumas. Paryžiečiai iš pažiūros šaltesni, bet pakanka nuvažiuoti į mažesnius miestelius, ypač pietuose, ir jus pasitiks atmosfera, kupina šilumos, geranoriškumo. Nepaisant individualizmo, ten daug kas vienas kitą pažįsta, paprasčiausiai gatvėje kalbasi su pardavėju, kirpėju, kaimynu. Tam tikra prasme gyvena kaip viena šeima.

Savigarba kaip kito pagarba – kultūros duotys

„ iš kur tas prancūzų savigarbos jausmas. Lietuvoje dažniausiai, kai moku pinigus, ne man sako ačiū, o aš sakau. O pardavėjas geriausiu atveju „prašom“. Blogiausiu (ir taip būna dažnai) – nieko.“ – Jūsų knyga rašyta prieš keletą metų, tačiau, manytina, Prancūzijoje elgsenos kodai nepakito, o Lietuvoje? – pastebite, ar esama socialinių gestų pokyčio ženklų? Kokie?

Pastaraisiais metais Lietuvoje tau vis dažniau padėkoja, kai ką nors perki. Tačiau palyginti su Prancūzija, tai vis tiek vyksta per retai. Sunku įsivaizduoti, kad Prancūzijoje tau nepadėkotų už pirkinį ir nepalinkėtų Bonne journée (geros dienos). Ir kiekvieną kartą kreipdamiesi į tave vadins tave Monsieur ar Madame (Ponu ar Ponia). Prancūzų savigarba susijusi su pagarba kitiems. Jei tave vadinu Monsieur, tai pats jaučiuosi Monsieur ir laukiu, kad ir tu į mane taip kreipsiesi.

Ir nereikia manyti, kad žmonės, kurie tave aptarnauja – pardavėjas, padavėjas kavinėje, kirpėjas ir taip toliau – jaučiausi prastesni už tave, jei pirmieji kreipiasi į tave, kai pas juos ateini (visada jie sako: Bonjour, Monsieur (Laba diena, pone)). Savo ruožtu, beveik visi prancūzai, norintys nusipirkti prekę, kreipiasi į pardavėją, vadindami jį ponu ar ponia ir būtinai pridurdami prašyčiau.

Paskutinės viešnagės Paryžiuje metu mane nustebino toks epizodas. Vienoje iš kavinių Sen Mišelio bulvare paprašiau padavėjo: Kavos ir stiklinę vandens. Padavėjas man replikavo: Kavos ir stiklinę vandens, prašau!. Jis buvo pavargęs, nervingas, kavinėje buvo pilna žmonių. Tada pakartojau: Kavos ir stiklinę vandens, prašau. Jis nuėjo ir atnešė man kavos bei pilną grafiną vandens.

Šis epizodas veikiau išimtis nei taisyklė. Niekas anksčiau Prancūzijoje manęs nėra mokęs mandagumo. Dažniausiai prancūzai sau tokių dalykų neleidžia. Bet šis gyvenimo fragmentas parodo, kokia savigarba pasižymi kiekvienas prancūzas, net jei jis jus aptarnauja. Manau, kad padavėjas sau leido taip elgtis, nes tai buvo Paryžius, be to vietinių prancūzų kavinėje beveik nebuvo – liepą–rugpjūtį jie masiškai išvyksta iš Paryžiaus į pietus, o kavinės prisipildo turistų. Kaip žinia, tie ne visada žino prancūzų mandagumo taisykles. Štai padavėjas ir pavargo jaustis tarnu.

Jaroslavo Melniko nuotr.

Po šio įvykio nebepamiršdavau prie pone pridurti ir prašau. Abipusis mandagumas Prancūzijoje labai palengvina gyvenimą, kiekviename žingsnyje kelia žmonių savigarbos jausmą. Prancūzai irgi turi kompleksų, taip pat ir nevisavertiškumo. Bet jei tave dešimt, dvidešimt kartų per dieną pavadins ponu, tavo savigarbos jausmas atsinaujins, nepaisant nesėkmių, kurias išgyvenai tą dieną. Taip pat nepamirškime, kad dažniausiai – ypač  nedideliuose miestuose – mandagumą visada lydi šypsena. Ir atrodo, kad visi aplinkui labai geranoriški ir draugiški.

Prancūzų siela suvokiama kaip laiko suformuota ir mažai ar lėtai kintanti šalies visuomenės savivoka, savivertė, buvimo būdas – tai praeities duotis dabarčiai, formuojančiai ateitį, ir tik joje pasirodysiančiai; tai amžino paveldo kūryba. To antinomija galima laikyti Lietuvoje gajų, eskaluojamą – kiek tikrą, kiek dekoratyvų? – norą (nu)atsikratyti sovietmečio mentaliteto, šis palikimas traktuojamas neigiamybe, kuri, net per daug nesiaiškinant, vienu potėpiu dažoma juodai – būtina pašalinti, ištrinti, užmiršti viską ir visiškai. Bent jau garsiausiai girdimas viešojoje erdvėje pageidavimas – į(si)imti Vakarų kultūra. Pirmiausia, ar įmanoma at(si)vežti kultūrą? Manant, jog taip, ar tai nėra dar didesnė grėsmė, pavojus prarasti savastį, kai trinama atmintis ir aklai mėgdžiojamas kitas?

Man atrodo, iš kitų tautų turime imti tai, kas mums palengvina gyvenimą. Jei prancūzai mandagesni ir daugiau šypsosi – kodėl gi nepasistengus perimti šio prancūziško bruožo? Mane pribloškia tai, kad kai kurie mano kaimynai Vilniuje su manimi net nesisveikina. O jei aš pasisveikinu, jie neatsako arba atsakę vienu žodžiu, skuba greičiau prabėgti pro šalį. Prancūzijoje priimta bent kartas nuo karto persimesti keliais žodžiais su kaimynu – apie orą, ar gerai pailsėjai, palinkėti geros dienos…

Arba imkime prancūzų gyvenimo būdą: net bedarbiai sėdi kavinių (pigių) terasose ir geria vyną (pigų), kalbėdamiesi apie gyvenimą ar net… meną (Prancūzijoje daug išsilavinusių bedarbių žmonių). Prancūzų kultūra primeta atpalaiduojantį, kontempliatyvų gyvenimo būdą, tai labai gelbėja sudėtingose gyvenimo situacijose.

Prancūzui gėda pasakyti, kad jis praleido savaitgalį spoksodamas televizorių, žiūrėjo televizijos šou ar muilo operą… Todėl, kad jo draugai, pažįstami pasakys, kad jie savaitgalį matė spektaklį, nuėjo į parodą, sudalyvavo festivalyje, perskaitė knygą. Kodėl iš kitų tautų mums nesiskolinti to, kas geriausia?

Tačiau bandyti tapti prancūzu, vokiečiu, švedu – ne tik kvaila, bet ir neįmanoma. Kiekviena tauta su motinos pienu įgauna tam tikrų elgesio taisyklių, tam tikrą pasaulėžiūrą. Vakarų kultūra – didžiulis lobis. Bet egzistuoja ir masinė Vakarų kultūra, kuri visai ne tokia vienareikšmiška. Egzistuoja Vakarų moralė, vakarietiška šeimos, ištikimybės samprata, kurios stipriai degradavo per pastaruosius dešimtmečius.

Lietuva dar išsaugojo tam tikrą pirmykštį požiūrį į gyvenimą, panteistinę pasaulėžiūrą, pagonišką žavėjimąsi  gamta, su kuria tebėra susiliejusi. Lietuviška literatūra, kultūra visa tai padėjo išsaugoti ir tebesaugo. Prancūzų gyvenime daug teatrališkumo, dirbtinumo – nepaisant viso jų mandagumo ir geranoriškumo. Pas mus to dirbtinumo – sąlygiškumo – mažiau. Kai kuriais atvejais tai nepakenktų, o kitais – džiaugiesi, kad to nėra.

Reikia likti savimi. Vertinti savo ištakas, tradicijas, ir nuo jų atsistumiant perimti visa, kas geriausia kitose tautose. O kas blogiausia, palikti joms.

Kartų santykis – prancūziškieji atspindžiai

„ daugelis prancūzų laikosi nuostatos: tėvais nereikia rūpintis, tai žalinga. Jie turi patys savimi užsiimti ir netrukdyti jaunajai kartai gyventi savo gyvenimą. Negadinti savo egzistavimu jų jaunų dienų. Išauginai, išmokslinai, išleidai į pasaulį – ir grįžk į savo gyvenimą.“ – mintis, atrodo, negailestinga, žiauri, rodos, taip mąstyti gali tik šių dienų vartotojų visuomenės atstovai, kurie taip susvetimėję, tokie vieniši, kad žmogaus žmogui tarsi neegzistuoja, to ryšio paprasčiausiai nebereikia, visa matuojama vienkartinės materialybės vertėmis. Kokie Jūsų pastebėjimai, įžvalgos?

Aš skirčiau dvi problemas: vaikų ir tėvų susvetimėjimą Prancūzijoje ir prancūzų gebėjimą vertini laisvą laiką, užsiimti savimi. Kažkada labai seniai vienas dvidešimtmetis prancūzas man pasakė: Tėvai – tokie patys svetimi žmonės, tiesiog jie tave pagimdė. Tokiu atveju jau geriau pasaulis, kurį Oldusas Hakslis aprašė romane Tas keistas pasaulis: ten žmones apskritai mėgintuvėliuose augina, moterys jau seniai negimdo, tai neturi prasmės. Sielų giminingumas ten neegzistuoja, nes tėvų nebūna.

Nelabai sutikčiau su mintimi, kad vaikystė, kai vaikas buvo visiškai priklausomas nuo tėvų ir todėl buvo su jais viena nedaloma visuma – kažkas beverčio ir kenkiančio tolimesniam šio vaiko vystymuisi. Aš jau kažkada rašiau apie tai, jog neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinio prancūzų dainininko, kuris šlovintų meilę motinai, kaip kad tai daro Vladas Bagdonas dainoje Mama, mama... (vienintelis atvejis, kurį galiu prisiminti – Šarlio Aznavūro daina La mama, bet tai ir viskas, ir nepamirškime, kad Aznavūro tėvai armėnai). Kodėl tai neįmanoma? Nes gėda! Prancūzas jaučiasi infantilus, nesuaugęs, jei patiria tokius stiprius jausmus motinai. Kūrinius, kuriose apdainuojamos motinos rankos, jis palaikytų banaliais, primityviais – beskonybe!

Tai lėmė Zigmundo Froido įtaka Vakarų visuomenei. Šis psichoanalitikas aktualizavo Edipo kompleksą. Jo teorijoje (kuri šiandien itin ginčytina) teigiama, jog vaikystėje vaikas turi nutraukti virkštelę ir nutolti nuo tėvų, kad galėtų sėkmingai augti. Tada jis vystysis normaliai.

Beje, pats Froidas visai nesilaikė šios taisyklės savo paties gyvenime ir su daugeliu savo vaikų išlaikė labai stiprų ryšį.

Kad galėtum vertinti vieną ar kitą nuostatą, pakanka pažiūrėti, prie ko ji priveda. Prieš kelerius metus Prancūzijoje buvo siaubingai karšta. Dešimtys tūkstančių vienišų pagyvenusių žmonių žuvo nuo karščio, nes negavo vandens, medicininės pagalbos… Ir tai įvyko pasiturinčioje Prancūzijoje! Bet daugelis jų turėjo… vaikų. Tačiau jie nepasirūpino tėvais. Nes šie jiems buvo svetimi! Jų nesiejo stiprūs tarpusavio jausmai. Priešingai, daugelio santykiai buvo priešiški! O tokio susvetimėjimo kaltininkai dažnai būdavo tėvai, kurie neskyrė vaikams dėmesio ir savo meilės, kai šie dar buvo maži. Todėl kad rūpinosi savo gyvenimu.

Prancūzijoje kaip taisyklė viešpatauja susvetimėjimas tarp tėvų ir vaikų, ir nuo to visi kenčia (tačiau niekas neprisipažįsta, kadangi nieko pakeisti jau nebegalima). Daugelis tėvų iš pat pradžių žvelgia į savo vaiką racionaliai: kaip į kažkokią atskirą būtybę, kuris gyvens pas juos kokius 15–20 metų, o paskui išnyks iš jų gyvenimo.

Tai ir gerai, ir blogai. Prancūzai visai ramiai žiūri į tai, kad jų vaikai pradeda lytinį gyvenimą būdami 13–14 metų, jau nekalbant apie 15–16-mečius. Daugelis mano pažįstamų prancūzų paauglių parsiveda nakčiai merginą, su kuria miega, o rytą ta mergina keliauja į savo gyvenimą. Vaikino tėvai kartu su ta mergina pusryčiauja ir lekia tvarkyti reikalų. Po mėnesio gali ateiti kita mergina…

Esmė ta, kad tėvai patys taip elgėsi, kai jiems buvo 15 metų, ir patys nesigėdydami parsivesdavo merginą nakčiai, ir jų tėvai nesistebėdavo, priimdavo tai kaip normą. Nepamirškime, kad prancūzai išgyveno 68-uosius, seksualinę revoliuciją, kuri sugriovė bet kokius barjerus.

Cituotą knygos mintį galima aiškinti ir kaip aukščiausią žmogiško orumo suvoktį. Kai žmogus gyvena visavertiškai iki pat dienų pabaigos. Lietuvoje ori senatvė – viena didžiausių ir skaudžiausių piktžaizdžių, tai liudija ir Leonido Donskio įžvalgos: „Būti senam žiaurioje, jaunystės ir jauno kūno grožio kulto persmelktoje, neoliberalias dogmas kaip vienintelę tiesą be jokios alternatyvos išpažįstančioje visuomenėje – tai atverti ir paviešinti savo neįgalumą arba pasitraukti į vienatvę, kad netrikdytum jaunų ir gražių. Senatvė tau tarsi primena, kad laikas vėl tapti privačiu žmogumi – žmogumi tik sau, koks ir buvai iki visų savo kūrybinių ar tiesiog žmogiškų pasiekimų.“ Ką tai sako, apie lietuvių sieląnemokame užsiimti savimi, o pirmiausia vertinti savęs, apskritai gyventi? Gal tai pasekmė žemdirbiško mentaliteto, kai svarbiausia – užsidirbti kasdienę duoną šiandienos kūnui, o dvasiai kas? Gal, priešingai, tai (post)postmodernybės greito vartojimo ydinga duotis, kai skubama gyventi, desperatiškai suvartoti laiką vienkartybėmis, o laisvalaikio dovana dažnam tampa tikras prakeiksmaskodėl?

Laisvalaikio ir egoistinio vystymosi, nuosavo, nuo vaikų nepriklausomo gyvenimo organizavimo-puoselėjimo – kaip tik tai, ko galima pasimokyti iš prancūzų. Viena vertus, prarasti dvasinį ryšį su vaikais – tai, galbūt, prarasti kažką esminio gyvenime, nuskriausti save ir vaikus, pasmerkti save vienišai senatvei. Kita vertus, vaikus paversti vienintele gyvenimo prasme, pamiršti save, pamiršti, jog neturėtum laikytis vien vaiko, bet, priešingai, būtinai turėtum savą atramos tašką (profesiją, uždarbį, draugų ratą, savo gyvenimo būdą) – taip pat nieko protingo.

Kaip matome, vaikų ir tėvų problema – nevienareikšmė. Vienoje pusėje, Froidas, reikalaujantis atotrūkio nuo savo vaikų, kitoje – kokia nors valdinga motina, kuri pakraupsta, kai jos vienintelis mylimas sūnus išeina gyventi savo gyvenimo, susiranda moterį ir susikuria savo šeimą. Ir nuo tada retai bendrauja su motina. Tokiu atveju valdinga motina, neturėdama už ko užsikabinti, kišasi į sūnaus gyvenimą, stengiasi jam vadovauti, pradeda pyktis su marčia, ir visi būna nelaimingi. Tiesa, kaip žinoma, ne kraštutinumuose, o aukso viduriuke.

Viešumas ir privatumas laisvės akivaizdoje

„ nuolatos būname nervingos būsenos, patiriame amžiną disharmoniją. Nes nemokame padalinti pasaulio į išorinį ir vidinį. – Teigiate, jog labai svarbu: – prancūzui, kad jis jaustųsi laisvas, saugus išorinio pasaulio akivaizdoje. Tai viduramžių pilies gyventojo, pasislėpusio nuo priešiško pasaulio už galingų sienų, pojūtis. posovietinėje Lietuvoje, netgi intelektualiniuose sluoksniuose jokio supratimo, kad asmeninis gyvenimas, kuris neįmanomas be didesnio ar mažesnio anonimiškumo, yra aukščiau visko.“ Teiginiai suponuoja, ko gera, vienos esminių – laisvės – sampratos nebūtį ar dar blogiau – klaidingumą Lietuvoje. Laisvas išorėje ir viduje, saugus būdamas atviras, draugiškas viešumoje, bet turintis aiškiai nustatytas privataus gyvenimo ribas. Žiūrint šiandienos, ir, matyt, ne vien Lietuvos, bet Vakarų pasaulio realybės, atrodo utopinė žmogaus būtis, pagrįsta blaivia savivoka. Dabartyje viešinama visa visur visaip ir visada, negalvojant ne tik apie šiandieną, tuo labiau rytojų. Viešumas ir privatumas laisvės akivaizdoje – kas? kaip? Jūsų pastebėjimai, įžvalgos, mąstant apie šiandienos Lietuvą, Vakarų kultūrą apskritai.

Paryžiau dienoraštyje pateikiu pavyzdį, kaip prancūzas buržua, gyvenantis daugiabučiame name, saugo savo asmeninę erdvę. Iš tiesų tai primena sienomis apjuostą pilį. Įėję į daugiabutį net nerasite buto numerio ant durų! Visos durys vienodos ir be numerių. O kam kažkam žinoti, kur aš gyvenu?

Jaroslavo Melniko nuotr.

Kad patektum į butą, neretai reikia pereiti tris kontrolės etapus. Pirmiausia reikia patekti į namo kiemą. Jei neturite rakto, skambinate į interfoną (sulyg mygtuku užrašyta pavardė) ir jums atidaro. Patekę į kiemą, prieinate reikalingą laiptinę ir vėl skambinate. Jums vėl turi atidaryti ir jus patenkate į namo vestibiulį. Vestibiulio gale yra dar vienos durys, dažnai ant jų nėra pavardžių, o tik butų numeriai (jūs žinote reikiamą numerį ir paspaudžiate mygtuką). Jums vėl atidaro. Bet net jei pašalinis žmogus prasmunka pro tuos tris barjerus, jis taip paprastai neras reikiamo buto. Jeigu jis net žinotų reikiamą numerį, jis nežino, kuriame  aukšte yra butas ir kurioje pusėje. Tačiau jūs žinote, kad jums reikia pakilti į penktą aukštą ir kairėje bus jums reikalingas butas.

Kam šitaip žaisti slėpynes? Ogi tam, kad jaustumėtės pasislėpęs nuo pasaulio. Ir, jaustumėtės esąs anonimiškas. Jei pasaulis padalintas į dvi dalis – išorinį ir vidinį – jūsų stabilumas užtikrintas. Jūs visada galite grįžti pas save. Dvasios savybės – paslaptingumas, anonimiškumas. Toks pats giliausias mūsų . Mūsų savastis, kaip pasakytų Karlas Jungas.

Jūsų telefono numeris – taip pat paslaptis visam pasauliui. Tarybiniais laikais – sunku įsivaizduoti, kad tai buvo įmanoma! – asmeniniai visų žmonių telefono numeriai buvo spausdinami specialiame leidinyje. Kartu su jūsų pavarde ir adresu! Leidinius buvo galima nemokamai įgyti pašto skyriuose. SSRS turėjote būti matomas! Todėl, kad buvote neatskiriama partijos valdomos tarybinės tautos dalis, ir jūsų asmeninis gyvenimas nieko nereiškė. Jei slėpėtės, jus galėjo apkaltinti buržuaziniu individualizmu.

Jaroslavo Melniko nuotr.

Tiesa, priešpriešindamas Prancūziją totalitariniams režimams, omenyje turiu seną gerą, buržuazinę Prancūziją. Ir ji daugeliu atžvilgiu tokia ir lieka, jei atsižvelgsime į tai, jog didžioji dalis šiandieninės Prancūzijos gyventojų gimė ir buvo išauklėta pasaulyje, kuriame dar nebuvo interneto ir mobiliųjų telefonų.

Tačiau naujoji prancūzų karta – dvidešimtmečiai ir jaunesni – iš tiesų sparčiai netenka senajai Prancūzijai būdingų atskaitos taškų. Tas pats vyksta ir Lietuvoje. Anonimiškumo, intymumo svarbos suvokimas nyksta. Žmonės Facebook’e, Instagram’e visam pasauliui pasakoja, ką jie veikia nuo pat ryto, kuo gyvena ir netgi kelia nuotraukas, kuriose jie pusnuogiai ar net visai nuogi. Paaugliai noriai keičiasi intymiomis nuotraukomis, tarp kurių būna ir lytinio akto metu užfiksuoti kadrai.

Ir dar vienas dalykas. Seniau darbą ir asmeninį gyvenimą skyrė aiški riba. Žmogus išeidavo į darbą, o grįždavo į savo asmeninę erdvę. Dabar internetas vis daugiau žmonių įgalina dirbti namie, darbovietė ir gyvenvietė – ta pati. Kad išspręstumėte darbo problemas, jums skambina namo… Mobilieji telefonai leidžia jus pasiekti visur. Jums nebelieka asmeninės erdvės

Kur link juda šis pasaulis? Negalime jo sustabdyti, bet galime pabandyti jį suprasti. Jei žmogus praranda distanciją tarp išorinio ir vidinio pasaulio, jis pasmerktas dvasinei degradacijai. Jo patiria negrįžtamų pakitimų. Daugelis jaunų žmonių šiandien net nežino, kas yra intymumas, anonimiškumas, tavo gyvenimo paslaptis. O baisiausia, kad jie net nesupranta, kam viso to reikia. Jie taip priprato gyventi žmonių akivaizdoje, kad vien mintis apie vienatvę jiems kelia siaubą. Tokius žmones lengva valdyti, nes jie prarado tai, kas sudaro asmenybės pagrindą – savo paties egzistencijos jausmą.

Paryžiaus dienoraštyje teigiate: „Kiekvieną kartą, atvykęs į Prancūzijos sostinę, galvoji: kuo gi ji gali nustebinti? Ir kas kartą tave sukrečia, kad Paryžius, nors ir iki kaulų smegenų pažįstamas, – vis tiek nenuspėjamas, todėl magiškas miestas. Gal todėl, kad jis atviras? Daugialypis? Įsimylėjęs naujoves?“ Kuo pasireiškė Paryžiaus magija, kuo nustebino miestas jame lankantis paskutinįsyk?

Paryžiaus magija? Platūs prospektai, tūkstančiai kavinių, ant šaligatvių įrengtos terasos, pilnos valgančių, kavą geriančių, diskutuojančių paryžiečių, Eifelio bokštas, naktį ryškiai apšviestos gatvės, įspūdinga architektūra, muzikantai, grojantys kiekviename žingsnyje – aikštėse, pagrindinėse gatvėse, metro perėjose ir vagonuose… Netgi bandelių kvapas, sklindantis iš boulangerie, kepyklėlių, kvepalų aromatas iš parduotuvių moterims… Madam, mesje, labas rytas, merci, geros dienos, prašom, atleiskite… Arabės, ryšinčios fuliarus (galvą dengiančias skaras), juodaodės moterys ryškiomis afrikietiškomis suknelėmis, indų sikhai su turbanais… Tryliktas Paryžiaus kvartalas, kuriame daugiausia gyvena Azijos išeiviai (kinų, tajų, vietnamiečių restoranai, supermarketai…). Indų kvartalas… Arabų kvartalas…

Tūkstančiai smulkmenų.

O paskutinį kartą, kai gyvenau Prancūzijoje, atradau kelias naujas gyvenimo šioje šalyje puses. Per Paryžių teka Senos upė. Tačiau Paryžius didelis, ir kituose sostinės rajonuose upės nėra. Tačiau vandens ten yra! Prancūzai įsigudrino iškasti didelius kanalus, sukurti ištisus ežerus. Taip, tai ne tikros upės ir ne tikri ežerai. Tačiau galima pasėdėti prie vandens, žiūrėti į gulbes ar laukines antis. Arba dirbtiniame ežere plaukioti valtimi, katamaranu. Vandens yra Liuksemburgo sode. Ežeras Luvro kieme, prie piramidžių. Vanduo Tiulri parke, kur aplink fontanus pristatyta metalinių kėdžių: ant kai kurių galima sėdėti, kitose sėdėti pusiau gulomis. Grožintis saulėlydžiu virš Eliziejaus laukų. Nimo mieste pėsčiųjų gatve, vedančia į traukinių stotį, teka dirbtinis vandens srautas. Šalia – suoliukai ir staliukai, kur žmonės karščių metu ilsisi. Vandenyje pliuškenasi vaikai. Gatvė ne trumpesnė nei kilometras.

Jaroslavo Melniko nuotr.

Lietuvoje ir be to daugybė ežerų ir upių. Tačiau kai kuriuose Vilniaus rajonuose visai nekliudytų dirbtiniai kanalai ir ežerai. Prancūzai galvoja apie gyvenimo komfortą. Kad aplink būtų ne tik pastatai, bet ir kažkokio vandens.

Visoje Prancūzijoje senų miestų aikštėse, ypač vasarą, rengiami šokių vakarai. Tarp kitko, daugiausia ten šoka vidutinio amžiaus ir pagyvenę prancūzai. Šoka gerai, nes prancūzų buržua (vidurinės klasės) paiso mados lankyti šokių mokyklas. Valsas, tango, fokstrotas… Žmonės iš Lietuvos bėga dar ir todėl, kad čia niūru. Ypač nedideliuose miestuose. Tad Lietuvai papildomas šventiškumas, lengvumas, fejeriškumas būtų ne pro šalį.

Paryžius, Prancūzija – tai ne tik turtinga kultūra, bet ir gyvenimo būdas. Kartais sakoma, kad tai tiesiog pietų valstybė. Tačiau žiemą Paryžiuje temperatūra gali nukristi iki nulio. Ir vis dėlto kavinių terasos veikia – virš galvų kaista galingi šildytuvai. Po terasos stogu gali būti apie dvidešimt laipsnių šilumos, o gatvėje tuo metu gali būti vos penki. Kai kurios terasos apdengiamos plastikine plėvele ir viduje sukuriamas mikroklimatas. Ateis pavasaris, ir plėvelę nuims…

Dėkoju už pasidalinimą patirtimis, įžvalgomis – Prancūzijos gyvenimo, kultūros praskleistį.