Neseniai pasirodė naujas Regimanto Dimos istorinis šnipų romanas „Bronislovas ir imperatorius“. Pasakojime apie Žemaitijos bajorą Bronislovą Grombčevskį ir spalvingą jo gyvenimą skleidžiasi kelių imperijų susikirtimų istorinės aplinkybės, gyvenimas paribio zonose.

Pernai parašęs tokio paties žanro romaną „Vilniaus plovas“, kuriame veikia poetas Adomas Mickevičius, jo amžininkai Tomas Zanas, Jonas Vitkevičius. Pristatydamas pirmąjį romaną, autorius sakė, kad jau turi planą kitai knygai, bet niekas negalėjome tikėtis, kad ji pasirodys taip greitai.  

Nors R. Dima tarsi deromantizuoja romantizmo amžiaus herojus, kurie mūsų sąmonėse gyvuoja pernelyg sudvasinti, kuria juos kaip žmones iš kūno ir kraujo, tačiau galima pasakyti, kad deromantizuodamas romantizuoja savaip.  

Nors save įvardija kaip šio laiko žmogų, R. Dima praeities pesonažuose atranda gebančių ryžtingai veikti žmonių, kurie yra nuolatos kelyje, turi drąsos. Taip pat jam svarbus momentas, kad lietuviškoje savimonėje apie XIX a. yra sukurtas vien kaimiško, valstiečio gyvenimo pasakojimas, o bajorija, lenkiškai kalbėjusi inteligentija yra likusi tam tikroje paraštėje.

Siūlome gyvus pašnekesio apie avantiūras, profesionalumą mene ir kūrybos procesą su knygos  autoriumi fragmentus.

Kai buvome susitikę maždaug prieš metus, pasirodant Jūsų romanui „Vilniaus plovas“, kalbėjomės apie tai, kad Jums svarbus žmogus, kuris turi tikslą, jam įgyvendinti pasitelkia planą ir viską įvykdo. Ką tik pasirodęs romanas „Bronislovas ir imperatorius“ įrodo, kad tai buvo ne tik žodžiai, nes sakėte, kad planuojate dar vieną knygą... ir ji pasirodė neįtikėtinai greitai. 

Abiejų knygų personažai mano galvoje gyveno apie trejus metus. Paprasčiausiai reikėjo laiko surinkti tekstą kompiuterio klaviatūra. 

Jie abu gyveno Jumyse vienalaikiškai...

Taip, dėl to ir pavyko taip greitai parašyti antrąją šios trilogijos knygą. Yra ir trečiosios sumanymas, bet dar nežinau, kaip tai pavyks. 

Skaitant knygą matyti, kad viskas taip tarsi lengvai parašyta. Ar nebuvo rašant jokių užstrigimų?

Mane bara už tai, kad truputį per greitai rašau. Užstrigimų nebuvo, kai turėjau laiko, rašiau. 

Kokių barantieji įžvelgia greito rašymo minusų?

Greitraštis, greitas rašymas, matyt, jaučiamas skaitant. Kai kurie specialistai pasakė, kad iš to gimsta žodyno trūkumas, kad rašydamas greitai nustoju ieškoti įvairesnių žodžių. Man dėl to patarė Vaižgantą skaityti, o to nesu daręs. (Šypsosi)

Vaižgantas kaip tik buvo greitraštininkas. Visko gyvenime darė labai daug, labai greitai, amžininkai yra pasakę, kad jis visada lėkė tekinas ir niekada žingsniu. 

Bet jis buvo visą turtingąjį lietuvių kalbos žodyną į save tiesiog įgėręs, jam viskas liejosi natūraliai. 

Bet gal yra skirtingi kuriančiųjų tipai. Kai kam labiau išeina viską padaryti, ar nutapyti paveikslą, ar parašyti eilėraštį vienu prisėdimu, kai yra ta emocija, nesigręžiojant atgal. Tokiems žmonėms, kai jie pradeda gvildenti kiekvieną detalę, procesas tiesiog užstringa, uždūsta, yra tikimybė, kad darbas bus arba nepabaigtas, arba praras savo gyvybę. 

Kai darai greitai, tave kažkas vedžioja iš aukštai, o kai darai lėtai – pats kankiniesi. Kai pasiduodi tam vedimui iš aukštai, tada viskas labai sklandžiai ir gerai pavyksta. Geriau leisti, kad tavo ranka būtų vedžiojama. 

Jūsų, kaip autoriaus, žvilgsniu – apie ką yra ši knyga?

Tai XIX a. antra pusė. Apie mūsų bajorų idėjas, kaip išlaisvinti šalį, apie žmogų, kuris buvo anų laikų Džeimsas Bondas. Tai nėra labai sudėtingas kūrinys, istorinis šnipų romanas. Nemažai faktinės medžiagos,nors ne viskas remiasi vien faktais. Svarbus momentas ir faktų interpretacija. Kitų tautų žmonės galbūt tuos pačius faktus būtų interpretavę kitaip. Britai bijojo mano pagrindinio herojais, rusai jo nesuprato, kinai irgi bijoje. Jis buvo labai įdomus žmogus. Tačiau nenoriu pasakoti knygos siužeto.  

Tokioms knygoms siužeto linija yra ypatč svarbi...

Lietuvių literatūroje nėra didelės šnipų romano tradicijos. Ši knyga yra tarsi istorinio ir šnipų romano susidūrimo taške. 

Kaip atėjote būtent į tokią temą? Kodėl rūpi būtent šis istorinis laikas?

Nes tai mūsų istoriniame pasakojime yra tarsi pilkoji zona, paraštės. Apie XIX a. žinome tik tai, kad Jonelis raides pradėjo pažinti, piemenėliai ganė avytes. Šį laiką mes įsivaizduojame tarsi iš Žemaitės raštų, matome tik labai paprastą kaimo gyvenimą. 

Mūsų bajorija kalbėjo lenkiškai, ji išstumta iš mūsų savimonės. Šis momentas man labai nepatinka. Norėjau, kiek mano menkos jėgos leidžia, sugrąžinti į mūsų savimonę tuos bajorus, kurie turėjo įdomių idėjų, veikė įvairiais metodais, turėjo fantastines biografijas. Mes praradome savo bajorų luomą. Lietuva nebebuvo Didžioji Kunigaikštystė, kuri gyveno su savo bajorais. Mes sukūrėme valstiesčių Lietuvą. 

Bet XIX a. plačiojoje auditorijoje yra ir labai mistifikuojamas, laikomas vienu romantiškiausių amžių. Iš Jūsų knygų matyti, kad Jūs iš tokių figūrų, kurios turėtų tarsi būtų labai romantizuojamos, regimos kaip romantizmo paveiksluose, bandote sukurti žmones iš kūno ir kraujo, suteikdamas jiems visiškai kitokių atspalvių, poskonių, tai kuriate netgi per pojūčių lygmenį. Kaip manote, ar laikui bėgant žmogus kinta? Ar to laiko žmogaus sąmonė buvo kitokia nei dabar? Ar mes kurdami juos gebame išsivaduoti nuo savo laiko sąmonės?

Aš esu savo laiko žmogus ir kuriu pagal savo dabartinį įsivaizdavimą. Negaliu realiai perteikti žmogaus, koks jis buvo iš tikrųjų. Galime tik artėti prie to. Galbūt labai didelio talento žmogus ir sugebėtų visiškai  įsiskverbti į XIX a. žmogaus psichologiją. Kažkiek bandau, herojus bandau kurti iš kūno ir kraujo. Romantizavimas iš tiesų daugeliu atvejų buvo perdėtas, tas matyti ir 1863-iųjų sukilėlius vaizduojančiuose paveiksluose. Viskas buvo žymiai žiauriau ir baisiau nei Emilijos Pliaterytės „Heroiškos mirtys“. Istorija buvo daug žiauresnė. Romantikai, mano galva, ten vietos nebuvo. 

Sakėte, kad jaučiatės kaip savo laiko žmogus. Kodėl tuomet traukia praeitis?

Turbūt per drąsiai pasakiau. Greičiausiai esu XX a. amžiaus žmogus, XXI a. ne viską jaučiu. Istorija yra mokslų motina, joje mokomės dėsnių. Gyvename amžinoje paribio zonoje tarp Europos ir Rusijos. Kažkuris popiežius yra sakęs, kad mes visada būsime pylimas, kuris saugo nuo barbarų. Mūsų vieta yra ir bus visą laiką tragiška. Dabartiniai Ukrainos, Krymo įvykiai, Rusijos gąsdinimai. Tą patį galime matyti ir XIX a. istorijoje. Taip buvo, bus, mes visada gyvensime tokioje nepatogioje vietoje. 

Gyvename nepatogioje vietoje, bet ir savo sąmonėje esame tam tikra paribio zona. Dirbtina yra ir absoliučiai tapatintis su Vakarų pasauliu. Kartais mums jis gali atrodyti pernelyg įmantrus, bet kartu ir nesame slavų pasaulio žmonės. 

Mes norėtume būti ir ten, ir ten, bet galiausiai niekur nepritapsime. Mus gali labiau suprasti lenkai, ukrainiečiai, kurie yra panašaus likimo žmonės. Tuos pačius ukrainiečius mes esame atstūmę kadaise ir dėl to labiausiai kentėję. Istorinių klaidų yra daug, iš jų reikia mokytis. Kadangi dabar palaikome, kiek galime, Ukrainą, panašu, kad šio to išmokome.  

Kiek Jūsų kūrybos procese buvo juodo darbo, studijavimo, o kiek įsigyvenimo, fantazijos? Kokį vaidmenį atlieka pats faktas?

Kurti mėgstu greitai, esu šioks toks tinginys. Jei tik galima kažko nedaryti, tai ir nedarau. Labai gerai, kai nesi istorikas, griežtai apribotas mokslo, o rašai romaną ir kartais sau leidi pafantazuoti. Aš turiu tam teisę, nes nesakau, kad tai yra tikslus istorijos mokslo kūrinys. 

Romane „Vilniaus plovas“ labai stengiausi tikslinti faktus, bet dabar jau pusė fantazijos ir pusė faktų. Baziniai faktai yra tikri, bet kai kurie personažai yra sukurti. 

Įdomus knygoje matomas tikrovės atvaizdavimas detalėse, kuriam reikia specifinių žinių. Pavyzdžiui, to meto medicina, geodeziniai tyrimai. Ar šias žinias atsinešėte iš natūralaus domėjimosi pasauliu, ar kuriant istoriją reikėjo ieškoti tokio pobūdžio informacijos?

Tai yra mano atminties tapatybė, kad labai nesunkiai įsidėmiu įvairiausias detales. Kartais atsitiktinai atsimenu, kokios firmos fotoaparatas buvo naudojamas vienu ar kitu laiku. Jei detalė yra stipri, ji įstringa ir jau niekada jos nebepamiršti. Dažnai detales įsidėmiu skaitydamas tekstus, kurie visiškai nesusiję su informacija mano romanams. 

Galima manyti, kad detalės pačios savaime gyvina, žadina fantaziją. Kažką sužadinti gal gali netgi tarp sendaikčių pastebėti dalykai. Minite netgi, kad apie vienus ar kitus dalykus rašė to meto „The Times“. Tuomet kilo nuostaba, kad nejaugi Jūs studijavote ir to meto spaudą?

„The Times“ tikrai neskaičiau. Rėmiausi angliška, rusiška, lenkiška literatūra, labai gyvi ir paties Gromševskio memuarai. Jei gilintumeisi į tiek daug šaltinių, taip greitai neparašytum. (Juokiasi)

Dažnai būna, kad jei žmogus save apkrauna itin didelėmis ir detaliomis studijomis, tuomet tas sunkumas atsispindi ir jo rašyme. 

Kas sunkiai dirba, tas sunkiai ir rašo. Kai L. Tolstojus rašė „Karą ir taiką“, labai norėjo studijuoti savo aprašomą epochą, bet kai jam iš bibliotekos atvežė visas knygas apie tą laikotarpį, tai jis numojo ranka. 

Abiejose knygose, net jūsų komentaruose apie ankstesnę knygą, labai svarbus ir ryškinantis pojūčius žodis dvokas. Juo nusakomi ir tiesioginiai pojūčiai, aplinka, nešvara, kad pojūtis yra šiurkštus. Taip pat smarvė, dvokas išsako ir tam tikrą jėgą, ryžtingą ėjimą. 

Norėjau, kad tai nebūtų visiška saloninė literatūra. Kupranugaris dvokia, jei ant jo joji. Aplinkui viskas dvokia, jurtos smirda, jose yra blusų. Azijoje gyvenimas yra sunkus, vargo kupinas, neužtenka vandens. Gal Europoje gyvenimas yra lengvas. Purvo, dvoko, nešvaros istorija yra reali.

Bet ar Europos švaroje, sterilume nėra ir tam tikro nutolimo nuo gyvenimo?

Nutolsti nuo realybės ir per sterilumą, lengvą gyvenimą prarandi kario dvasią, naujų kraštų atradimo džiaugsmą. Lengvas gyvenimas, korektiškumas visame kame yra nuobodus. 

Rašydamas perteikiate nuotykinę kelionę, drąsą. Nors tarsi nedeklaruojate jokio filosofavimo, noro išmokyti. Nieko nesureikšminate, sakote, kad tai tiesiog įdomi istorija, nuotykis. Pamaniau, kad tai šiek tiek persiduoda ir Jūsų gyvenimo linijoje. 

Vienas iš knygos herojų pasako, kad kelias, keliavimas yra viena iš tarnavimo Dievui formų. Kelio jausmas, kai važiuoji geležinkeliu per dykumą, aštuonias valandas matai tą patį vaizdą per langus. Ar tiesiog eini per dykumą ar kalnus, persikeli į kažkokį kitą lygmenį. Taip artėji link To, kuris yra viršuj. 

Nežinau, kada tai atsiranda. Ta monotonija yra tarsi budistinio malūnėlio sukimas, taip tarsi kažkam meldiesi. Tai seno keliautojo patiriamas džiaugsmas. 

Aš tai suvokiau ir kaip drąsą keliui. Neapsistojimą ten, kur patogu, neužmigimą, neįsispraudimą į jokius rėmus. Tam nebūtina kažkur realiai keliauti po pasaulį, gyvenimas turi būti kaip kelias. 

Pritarčiau šiam pastebėjimui, drąsa yra svarbi. 

Į meno pasaulį labai retai kada būna, kad ateina žmogus iš verslo srities. Nežinau, ar skaitydama Jūsų knygą tai matyčiau, nežinodama šios Jūsų biografijos detalės, bet tam tikri dalykai niuansuose, per žmonių derybų, santykių aprašymą, pokalbius, labai atsispindi šio pasaulio momentai. Ar šioje vietoje pats save reflektuojate?

Aš to nepastebiu pats, bet esu įsitikinęs, kad buvimas verslo pasaulyje tam tikrą antspaudą uždėjo. To niekada neatsikratysi, bet manau, kad tai nėra blogai. 

Iš tiesų tai suteikia kitokios gyvybės ir spalvų. Į meno, teatro, literatūros, dailės studijas, kai žmogus neriasi ir galvoja, kad tuo keliu kryptingai eis visą gyvenimą, atrodo keista. Kaip aštuoniolikmetis gali atrasti savo braižą ir ką savo kūryba gali pasakyti? Ką galima pasakyti pasauliui, jei jį pažįsti tik iš kitų meno kūrinių? 

Tai yra menas iš baltojo dramblio kaulo. Aštuoniolikmečio gyvenimo patirtis, kad ir kokia ji būtų, nesulyginama su trisdešimtmečio ar penkiasdešimtmečio. Juokiesi iš savęs jauno naivumo, kitaip nebūna. Įsivaizduoti, kad aštuoniolikos pasirinkęs meną, visą laiką būsi jame, yra naivu. Reikia kitokios patirties. Nes kitaip žmogaus vidiniai ištekliai išsenka be juos maitinančių patirčių. Atsiranda bekryptis buvimas.  

Labai gerai, kai kintant gyvenimo patirčiai pasuki į skirtingas kryptis. Tuomet gyveni pilniau, įdomiau, gali kažką pasakyti ir kitiems, nes turi ką lyginti. 

Ar patirtis ir drąsa kažką kurti, kai jau nebegali nekurti, yra svarbiau už profesionalumą toje srityje?

Kai turi drąsą veikti, palaipsniui įgysi ir profesionalumą. 

Kiek kūrėjui svarbūs srities profesionalų įvertinimai?

Jie yra svarbūs, nes tie žmonės išmano savo amatą, gali šį bei tą pasakyti. Tačiau jie neduos kūrybinės žiežirbos, tik gali paanalizuoti amato pamatus. Kūrybinė žiežirba, noras veikti visiškai nepriklauso nuo profesionalų patarimų. Kartais reikia veikti nepaisant jų. 

Kalbate apie ryžtą avantiūrai, bet greta to Jums svarbus ir planas. Iš pirmo žvilgsnio avantiūra ir planas yra tarsi prieštaraujantys vienas kitam žodžiai. 

Gal kažkiek ir prieštarauja, bet avantiūra vis tiek turi turėti kryptį. Avantiūra negali būti kvaila, nes tuomet ji net neprasidės. Visada reikia įsivaizduoti, kuria kryptimi eisi, reikia turėti viziją. 

Bet dauguma avantiūrų, jei žiūrėsi racionalaus pasaulio akimis, atrodo kvailos...

Avantiūriškai galima padaryti ir labai didelius dalykus. Bet avantiūra veiks, jei ji turės planą. 

Knygoje viena labiausiai įtikinamų, nors ir išsiskirianti iš bendro konteksto – Himalajų scena. Staiga išnyksta įvairūs kvapai, visam pasakojimui būdingi pojūčiai. Atsiranda švara, skaidrumas, tai nustebina...

Kalnuose tai patiriame. Esi pavargęs, dvoki prakaitu, skauda kojas, trūksta oro ir staiga sustoji ir pajauti kalnus tarsi kaltu išrėžtas tiesas. Kai eini iš augmenijos zonos ir palaipsniui prasideda akmenys, įkvepia jų rūstumas. Tai yra stiprus pojūtis. 

Bet mes labai rimtai pradėjome diskutuoti, šis romanas nėra labai sunkus, tad nereikėtų gąsdinti skaitytojų.

Nors ir sakote, kad romanas lengvai skaitomas, bet kaip skaitytoja negalėčiau sutikti, kad jis yra lengvas. Tiesiog lengvais žodžiais, lengvu siužetu perteikiami ganėtinai svarbūs dalykai.