Baigiame publikuoti ištraukas iš „Amoris Laetitia“ – popiežiaus Pranciškaus dokumento apie meilę šeimoje. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

Dėl pailgėjusio gyvenimo atsirado tai, ko anksčiau nebūta: artimą abipusės priklausomybės santykį dabar tenka išlaikyti keturis, penkis ar šešis dešimtmečius, o iš to kyla poreikis vis iš naujo vienam kitą pasirinkti. Galbūt sutuoktinis nebejaučia intensyvaus seksualinio potraukio prie kito asmens, tačiau jam patinka, kad jis priklauso jai, o ji – jam, patinka, kad jis ne vienas, kad turi „bendrininkę“, viską žinančią apie jo gyvenimą bei jo istoriją ir esančią visa ko dalininke. Ji yra gyvenimo kelionės palydovė, su kuria išvien galima pakelti sunkumus ir džiaugtis gražiais dalykais.

Šitai taip pat kelia pasitenkinimą, būdingą santuokinei meilei. Negalima žadėti turėti tokius pat jausmus visą gyvenimą. Tačiau tikrai įmanomas tvirtas bendras projektas, tikrai galima įsipareigoti mylėti vienam kitą ir drauge gyventi tol, kol mirtis neišskirs, ir gyventi vis turtingesniu artumu.

Meilė, kurią pažadame, pranoksta visas emocijas, jausmus ar dvasios būsenas, nors ir gali jas apimti. Ji yra gėrio troškimas širdies apsisprendimu, aprėpiančiu visą egzistenciją.

Taip neišspręsto konflikto sąlygomis ir širdį jaudinant mišriems jausmams kasdien gyvas išlaikomas apsisprendimas mylėti, dalytis visu gyvenimu, toliau vienas kitą mylėti ir vienas kitam atleisti.

Kiekvienas iš abiejų žengia augimo ir asmeninio keitimosi keliu. Šiame kelyje meilė švenčia kiekvieną žingsnį ar kiekvieną naują etapą.

Kiekvienas iš abiejų žengia augimo ir asmeninio keitimosi keliu. Šiame kelyje meilė švenčia kiekvieną žingsnį ar kiekvieną naują etapą.

Santuokos tėkmėje fizinė išvaizda kinta, bet tai nėra priežastis meilės gimdomam patrauklumui išblėsti. Įsimylimas visas asmuo, turintis savo tapatybę, ne tik kūnas, net jei tas kūnas, nepaisant slenkančio laiko, niekada nenustoja kaip nors išreikšti asmens tapatybės, kuri palenkė širdį. Kai kiti nebemato tos tapatybės grožio, sutuoktinis ir toliau geba meilės akimis tą grožį išvysti, ir prisirišimas nenutrūksta.

Jis iš naujo patvirtina apsisprendimą jai priklausyti, pasirenka ją ir tą pasirinkimą išreiškia ištikimu ir švelnumo kupinu artumu. Jo apsisprendimo jos naudai taurumas dėl tokio apsisprendimo intensyvumo bei tvirtumo pažadina naujo pobūdžio emociją santuokiniame gyvenime. Mat „emocija, sukelta kito žmogaus kaip asmens savaime nekrypsta į santuokinį aktą“.

Įgyja kitokių juslinių išraiškų, nes meilė „yra viena tikrovė, bet turi įvairių matmenų – vienąkart gali labiau reikštis vienas matmuo, kitąkart – kitas“. Santuokinis ryšys atranda naujų būdų ir reikalauja vis iš naujo apsispręsti jį sutvirtinti.

Tačiau ne tik tam, kad būtų išsaugotas, bet kad ir augtų. Tai kelias, kurį reikia tiesti diena iš dienos. Tačiau jis neįmanomas nesišaukiant Šventosios Dvasios, kasdien nemeldžiant jos malonės, neieškant jos antgamtinės jėgos, nerimastingai neprašant, kad ji išlietų savo ugnį ant mūsų meilės ir kiekvienoje naujoje situacijoje ją sustiprintų, duotų kryptį ir perkeistų.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ Nr. 5 (431) 2016 m. gegužė