“Photographs by Thomas Merton. Used with permission of the Merton Legacy Trust and the Thomas Merton Center at Bellarmine University.”

Filosofo Rolando Bartheso (1915–1980) knyga Camera lucida. Pastabos apie fotografiją lietuvių kalba pasirodė dar 2010 m. Tačiau aš jos aktualumą suvokiau ir įvardijau tik peržiūrėjusi vieno žymiausių XX a. vienuolių rašytojų Thomo Mertono (1915–1968) darytas nuotraukas. Vienuolis fotoaparatu reguliariai naudojosi paskutiniais savo gyvenimo metais, nuo 1964-ųjų. Trisdešimt penkių atrinktų vaizdų paroda, skirta šimtosioms T. Mertono gimimo metinėms, dabar saugoma Bellarmine‘o universitete, Thomo Mertono centre, JAV.

Pasak Paulo M. Pearsono, kuris analizuoja vienuolio kūrybinį palikimą ir juo rūpinasi, „Mertonui fotografavimas, kaip ir jo rašymas, tapo būdu tyrinėti ir išreikšti santykį su pasauliu“ (Paul M. Pearson, Thomas Mertonas: fotografas, p. 7). Nuotraukose fiksuojamas aplinkos ir ją stebinčiojo integralumas, jos tartum pleištas perskrodžia šešėlį, iliuziją, tai, kas nežinoma. Augalai, medžiai, langai, buities daiktai, provėžos – į šiuos kasdien supančius objektus T. Mertonas kreipia savo fotoaparatą. Dėl nuotraukos (medijos) žiūrovams pasirodanti tikrovė – susitikimo akimirka, kuriai neišvengiamai reikalingas kontempliatyvus, šventumo siekiantis, dzeną praktikuojantis. 

Iliuzijos ir Dievo mintys

T. Mertonas nuolat artikuliavo individo ir asmens, iliuzijos ir tikrojo , žmogaus, žmonių ir aplinkos santykio įtampas. Asmeniu, rodos, tampi dėl Dievo malonės vis labiau persiimdamas niekuo tapusiu Kristumi. Taip pat – pažindamas giliausiąjį savo . Šis aš – pirmiausia sielos kibirkštis, nuolatinis Dievo kvėpsnis, kuriančio Dievo žvilgsnis, žodis. Žodis, raginantis nuolat vaduotis iš besivaržančios, vartotojiškos visuomenės, angelizmo, gyvuliškumo. Tačiau, kalbėdamas apie žmogaus ir kūrinijos tapatybę, žinoma, kalbi ir apie Dievą.  

“Photographs by Thomas Merton. Used with permission of the Merton Legacy Trust and the Thomas Merton Center at Bellarmine University.”

Taigi kiekviena paskira esybė savo individualumu, savo konkrečia prigimtimi ir vientisumu, visomis savybėmis, jai būdingomis ypatybėmis ir savo neliečiama tapatybe teikia Dievui garbę būdama būtent tuo, kuo Jis nori, kad ji būtų čia ir dabar, Jo meilės ir Jo beribio Meno nustatytomis sąlygomis (Thomas Merton, Naujosios kontempliacijos sėklos, p. 39)

Žmogus – kūno ir sielos vienybė, jis sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą ir panašumą, todėl „mums atrasti Dievą reiškia Dievui atrasti mus“ (Ten pat, p. 47), – rašo T. Mertonas. Dievo palaikoma ir kuriama tikrovė išlieka (ne)pažįstama, jei siekiame ją aprėpti vien penkiomis savo juslėmis. Kita vertus, Kristus turėjo tapti tobuliausiu ir tikriausiu žmogumi. Todėl atsisakyti savo žmogiškumo – tai visiškai paneigti Dievo troškimą mums ir visam pasauliui. 

Fotografija kaip įsisąmoninta dabartis 

Viename T. Mertono dienoraščių cituojami prancūzų fenomenologo Maurice Merleau-Ponty žodžiai: „Aš esu aš, kai esu pasaulyje“ (red. Robert E. Daggy, Šokant gyvenimo vandenyje. Thomo Mertono dienoraščiai, V tomas 1963–1965, p. 48). Vienuolis, tęsdamas tos dienos įrašą, pripažįsta, jog neišvengiamai yra veikiamas aplinkos. Jis galėtų ją pakeisti, bet ne pasišalinti ją paneigdamas – jis negali į save, į pasaulį žvelgti „iš šalies“. Ši negalia T. Mertonui rodo Merleau-Ponty įžvalgų bei dzeno panašumą. Kūnas – intencionalus projektas, erdvę matantis kaip užduočių erdvę bei suteikiantis jai perspektyvą. Žmogus su aplinka susiduria čia ir dabar – šį būtinai įvykstantį susitikimą išreiškia ir nuotrauka. R. Barthesas savojoje knygoje rašo: „Fotografiniu referentu“ vadinu ne pasirinktinai realų dalyką, į kurį nurodo vaizdas ar ženklas, bet būtinai realų dalyką, kuris buvo pastatytas priešais objektyvą, be kurio nebūtų fotografijos. Tapyba gali dėtis realybe jos nemačiusi. Kalba derina ženklus, kurie, žinoma, turi referentus, bet tie referentai gali būti ir dažniausiai yra „chimeros“. Priešingai šioms imitacijoms, fotografijoje niekada negaliu paneigti, kad daiktas ten buvo. Čia yra dvi persidengiančios pozicijos: realybės ir praeities. Ir kadangi šis suvaržymas egzistuoja tik fotografijoje, mes privalome tai atmetimo būdu laikyti pačia fotografijos esme, jos noema. Tai, ką intencionalizuoju nuotraukoje (dar nekalbame apie kiną), yra nei Menas, nei Komunikacija, bet Referencija, kuri yra Fotografijos pagrindas“ (Roland Barthes, Camera lucida. Pastabos apie fotografiją, p. 93).

“Photographs by Thomas Merton. Used with permission of the Merton Legacy Trust and the Thomas Merton Center at Bellarmine University.”

Nuotrauka svarbi ne dėl išgalvotos ir išskleistos fikcijos, žinios, kuri perduodama. Fotografija – lyg patiriamos tikrovės liudytoja, jos pagrindas – referencija. Tačiau fotoaparatas, pasak Mertono, tavęs su niekuo nesuvienija, jis negali rodyti ir tikro kalno. Nuotrauka – nauja ir kitokia tikrovė, atskleidžianti fotografuojančio subjekto mintį (plg. red. Naomi Burton, Thomo Mertono Azijos dienoraštis, p. 134). Arba greičiau tiesiog troškimą ir reikmę fotografuoti, kai pats matymas tampa veiksmu. 

Kelios pabaigos įžvalgos 

Svarstymai apie Thomo Mertono nuotraukas reikšmingi ne jų dėl turinio. Daug svarbiau stebėti fotografuojančiojo matymą, mintį. Antra, žmogus, susitelkęs į dabartį bei kasdienybę, kartu patiria ir Dievo tikrovę. Jis yra pasaulyje, tad nuolat kuria, keičia ir yra keičiamas. Jis negali į save žvelgti kaip į objektą, į aplinką – kaip nuo savęs paties atsietą erdvę. Trečia, dėl fotografavimo įsisąmoninama dabartis, tiesioginė, konkreti kūrybos ir kūrinijos patirtis skatina siekti vidinio ir išorinio tikinčiojo gyvenimo vienybės. Taip pat – nuolat išgyventi paradoksą: tu juk negali žvilgsniu aprėpti visų kalno šlaitų (matai nematydamas). Tad kaip gali tikėtis pats vienas atrasti ir suvokti save – asmenį – bei Dievą?