Šį spalį vyksta Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. Partijos, kaip ir prieš ankstesnius rinkimus, rengia programas, numato veiksmus ir išsako poziciją, ką ketina padaryti, kad Lietuva taptų geresnė valstybė ir kad joje būtų geriau gyventi. Tai suteikia gerą progą patyrinėti, kurių partijų išreiškiamos nuostatos yra artimiausios krikščioniškajai pozicijai. Kitaip tariant, už kurią partiją labiausiai pritiktų balsuoti krikščioniui.

Krikščioniškumo ir politiškumo santykis apskritai yra drauge ir paprastas, ir problemiškas. Krikščioniui galioja bendras principas: „Kas iš Dievo – Dievui, kas iš cezario – cezariui“. Pasaulietinė valdžia yra svarbi, nes užtikrina tvarką ir nustato taisykles, pagal kurias funkcionuoja žmonių bendrija. Net sovietinė valstybė, persekiojusi krikščionis, taip pat palaikė bendrąją tvarką. Kita vertus, krikščionys jos politikos ir tvarkos atžvilgiu neturėjo jokio balso, kuris galėtų daryti įtaką ir keisti. Valstybė buvo atsiribojusi nuo jų nuostatų, vertybių ir požiūrio, tad ir krikščionys agyveno ir veikė valstybėje, bet drauge ir anapus jos. Klausimas, ar galima būti vienu metu ir komunistu, ir krikščionimi, galėjo būti atsakytas teigiamai. Tačiau tai galėjo įvykti tik tuo atveju, jei žmogus buvo vidujai „suskilęs“ į komunistą politinėje, tarnybinėje ar visuomeninėje veikloje ir į krikščionį labai siauroje valstybės ir ideologijos nereguliuojamoje privataus gyvenimo srityje. Kompromisas šiuo atžvilgiu griovė žmogaus asmenybę ir jo krikščioniškumą, nes krikščionis visada siekia asmenybės integralumo, kuris ir tėra kelias į išganymą.

Šiandien gyvename demokratinėje visuomenėje. Krikščionys gali konstatuoti ne vien tai, kad vakarietiškosios demokratijos šaknis yra krikščioniška, net jei ir labai giliai pasislėpusi. Dabar galima rinktis tarp politinių pozicijų, kurios mažiausiai griauna ar visai negriauna asmenybės integralumo, o jei tokios politinės jėgos nėra, galima ją sukurti. Lietuvos politinės partijos prieš Seimo rinkimus pateikia visą meniu vertybių, nuostatų ir priemonių. Kaip su visu šiuo meniu dorotis krikščioniui? Galima iškelti bent keletą pradinių klausimų. Pirma, ar partijų programos apskritai nurodo kurias nors vertybes ir principus, kuriomis siekia vadovautis, ir kiek jos krikščioniškos? Antra, ar kalbama apie teisingumą valstybėje, ir kaip jis suprantamas? Kaip yra pastebėjęs Aurelijus Augustinas, jei valstybėje nėra teisingumo, ji niekuo nesiskiria nuo plėšikų gaujos. Trečia, ar partijų programa nesukuria kokio politinio stabo, kuris kreiptų Lietuvos gyvenimą kryptimi, izoliuojančia ir atribojančia nuo politikos krikščionis?

Apie krikščioniškas vertybes, o juo labiau apie tai, kad jos taptų partijos veikimo ir sprendimo priėmimo pag­rindu, nekalba nė viena iš didžiųjų partijų. Net Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS) „krikščioniškąsias tradicijas“ tepamini kalbėdami apie Vakarų civilizaciją, pagal kurios principus jie siūlo kurti gerovę. Daugiausia minimos „pamatinės vertybės“, valstybei numato didelį vaidmenį jas remiant, įdiegiant į švietimą, valstybės valdymą. Pamatinės vertybės nurodo į tam tikrą žmogų, kurį siekiama sukurti kaip valstybės pagrindą: „sąmoninga, atsakinga, kultūringa, pilietiška asmenybė“, nusikreipusi į valstybės išlikimą ir klestėjimą. Lietuvos socialdemokratų partija deklaruoja: „svarbiausia – žmogus“, tačiau politinius principus suvokia kaip valstybės funkcionavimo principus (laisvė, lygios galimybės, solidarumas, socialinis teisingumas), o ne pagal vertybines nuostatas, į kurias šie principai remtųsi. Lietuvos liberalų sąjūdis dek­laruoja, kad „svarbiausios žmogiškosios vertybės yra laisvė, sąžinė ir atsakomybė“, tačiau apie valstybę kalba kaip apie nešališką kurios nors pasaulėžiūros atžvilgiu. Kita vertus, aišku, kad liberali valstybė klestės, jei bus vairuojama sąžiningų ir veiklių žmonių, į kuriuos partija pirmiausia ir orientuojasi. Labiausiai krikščioniška partija atrodo esanti Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga. Ji tiesiog deklaruoja, kad „partijos veiklos pagrindas yra krikščioniškos vertybės, kadangi visi žmonės yra Dievo vaikai ir prieš jį visi mes esame lygūs“. Apie „krikščioniškosios kultūros tradiciją“, kuria turi būti remiama vaikų ir jaunimo ugdymo bei švietimo sistema, o valstybė turinti tą garantuoti, kalbama ir Tvarkos ir teisingumo partijos programoje.

Krikščioniui, ketinančiam teisingai rinktis, būtų sunku apsispręsti remiantis vien krikščioniškųjų vertybių paminėjimu ar nepaminėjimu programose. Partija, deklaruojanti besilaikanti krikščioniškų vertybių ar ketinanti visą valstybės gyvenimą pastatyti ant krikščioniškojo požiūrio, kažin ar būtų krikščionims priimtinesnė nei partija, kuri siekia stiprinti demokratiją ir kalba apie valstybę, iš kurios krikščionys nebus išstumti.

Galbūt teisingai pasirinkti krikščionims padės atsakymas į kitą klausimą, ar partijos kalba apie teisingumą valstybėje. Teisingumas yra viena pag­rindinių temų beveik visose partijų programose. Lietuvos Sąrašas deklaruoja: „Teisingumas – laisvos valstybės pamatas. Piliečiai pasitikės valstybe tik tuomet, jei joje bus siekiama teisingumo, jei ji gins asmens teises ir laisves“. Darbo partija (DP) ketina „ugdyti teisingumo sąmonės visuomenėje augi­mą, stiprėjimą, populiarėjimą“. Galima net sakyti, kad partijos rungiasi, kuri labiau išplės teisingumo sąvoką, pažadės daugiau teisingumo apeliuodamos į tuos, kurie jaučiasi kenčiantys nuo jo stokos. Vienos partijos kalba apie socialinį teisingumą ir rūpinimąsi labiausiai nuskriaustais, kitos kalba apie mokesčių teisingumą, trečios – apie teisingumą teismuose. Susidaro vaizdas, kad neteisingumas Lietuvoje klesti, o valdžia yra „plėšikų gauja“, kurią partijos kaip įmanydamos siekia sutramdyti. „Teisingumo“ kriterijus, regisi, taip pat sunkiai leistų atsakyti į klausimą, už kurią partiją balsuoti.

Lieka trečiasis klausimas: ar partijos nesukuria politinių stabų, po kurių kojomis būtų suklotos vertybės ir teisingumas, kurie uzurpuotų politinio gyvenimo orientyrus, nepalikdami vietos Dievui ir krikščioniškumui, drauge tarsi nepastebimai naikintų ir griautų demokratiją. Partijų programose nesunku aptikti keturis stabus: valstybę, tautą ir pilietinę bendruomenę; „teisingumas“ neretai taip pat veikia kaip stabas, kuris minta pavydu savo artimui ir geidžia jo gero. Šis stabas klesti socialdemokratų programoje, kur ketinama turėti tokius mokesčius, kurie sulygintų daugiau uždirbančiųjų ir nieko nedirbančiųjų būklę. Tai veda į demokratijos pagrindo griovimą ir valstybės pavertimą „plėšikų gauja“, tik plėšikai šiuo atveju būtų ne valdančiųjų mažuma, o gėrių išalkusioji dauguma.

Stabas valstybė viską valdo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nuostatose. Net rinkiminis šūkis skelbia apie „stiprią valstybę“, o nuostatose valstybės reguliavimas iškeliamas virš visuomenės ir bendruomenių gyvenimo, individo sprendimų. Valstybės stabo nuogumas, tiesa, pridengtas „rūpesčio“ ir „darnos“ apdangalais: „Darnioje visuomenėje valstybė rūpinasi, padeda piliečiams, šeimai ir bendruomenėms ugdyti ir skatinti pilietinį aktyvumą, dalyvauti sprendžiant bendruomenės, savivaldos ir valstybės reikalus bei įgyvendinti savo patriotinį įsipareigojimą“. Tas pats stabas klesti ir DP programoje, kuri ir sveikatos apsaugai skiria išskirtinai didelį dėmesį, nes valstybei nereikia sergančių, reikalingi sveiki ir stiprūs žmonės, kaip skelbia šūkiai: „Sveika tauta – stipri valstybė“, „Sveikata visose politikose“.

Stabas tauta ryškiausiai valdo Tvarkos ir teisingumo partijos programoje. Čia valstybė, numatomos partijos priemonės ir keliami tikslai tarnauja tautai kaip jos apsauga ir įtvirtinimas: „Apsaugokime Lietuvos valstybės idealus ir vertybes, kurie yra savitas, unikalus mūsų paveldas. Mūsų valstybės ir tautos stiprybės šaltinis, suteikiantis tai valstybei gyvybės versmę“. Piliečiai, turintys asmeninių ar kitų interesų, atsidurs už valstybės ribų: „Valstybė finansiškai rems visus žmones, organizacijas bei bendruomenes, kurios saugo, puoselėja ir propaguoja tradicinį Lietuvos gyvenimo būdą, jos kultūrą bei tradicijas ir papročius“, o religinės bendruomenės bus pakviestos „į dialogą su valstybe“, kai reikės spręsti socia­lines ir skurdo problemas.

Pilietinės bendruomenės stabas veda Lietuvos Sąrašą. Numatoma, kad pilietinė bendruomenė dalyvaus ir prižiūrės valstybės institucijas, teismus, aktyviai veiks visas valstybės ir visuomenės sferas: „sustiprinti pilietinę valdžios kontrolę, stabdyti politinę korupciją, pareigūnų bei politikų savivalę, nuosekliai įgyvendinti valdžių atskyrimo principą“. Ji įves ribas žmonių ir valstybės veikimui, nors pati veiks be ribų. Čia pilietinė bendruomenė jau veikia kaip „plėšikų gauja“, nes siekia sunaikinti valstybę kaip institutą: „Valstybė – ne nomenklatūros prievartos aparatas, bet laisvų piliečių bendruomenė“.

Stabų demaskavimas yra geriausias kelias, krikščioniui renkantis, už ką balsuoti. Tačiau tai – ir sunkiausias kelias. Stabai patrauklūs: jie politines nuostatas daro aiškias ir suprantamas, nepalieka sunkių kelių ir vien kompromisų keliu sprendžiamų problemų. Juo labiau kad jie dažnai maskuojasi dalykais, kurie nėra stabiški. Tauta, valstybė, pilietinė bend­ruomenė, teisingumas yra svarbūs, be jų neįmanomas dabartinis politinis gyvenimas, jei norime, kad jis būtų suderinamas su krikščioniškomis nuostatomis. Tautiškumas yra labai svarbi žmogaus tapatybės dalis, tačiau paversta stabu ji paneigia kitas žmogaus tapatybės dalis, jo asmeninę tapatybę ir buvimą Dievo kūriniu. Valstybė yra politinio gyvenimo pagrindas, bet paversta stabu, naikina politiškumą, tampa anonimizuotu teisiniu biurokratiniu aparatu, kuriam žmogus nebegali padaryti jokios įtakos, vien  jam paklusti. Pilietinė bendruomenė Lietuvoje kuriasi, tačiau jos pavertimas stabu veda į valstybės institucinės struktūros griovimą ir galiausiai – į anarchiją, kuri yra blogis kiekvienam žmogui, ne vien krikščioniui.

Gana fragmentiškas žvilgsnis į Lietuvos politinių partijų pateiktus siūlymus neleidžia aiškiai atsakyti, už ką turėtų balsuoti krikščionis. Kai kurios partijos tedeklaruoja vertybines (juo labiau – krikščioniškas) nuostatas, visos – numato rūpintis, kad teisingumo valstybėje būtų kuo daugiau. Krikščionio budrumą turėtų žadinti ne tai, kas žada daugiau vertybių ar daugiau teisingumo, bet ar piliečių ir valstybės neketinama paversti kurio nors stabo įkaitu.

Naujasis židinys