Jėzuitas tėvas Jamesas Martinas (1960) juokaudamas save vadina Jungtinėse Amerikos Valstijose rodytos pokalbių laidos Kolberto žinia (Colbert Report) kapelionu. Katalikų žurnalo Amerika (America) skiltininkas, daugybės jėzuitišką dvasingumą reflektuojančių knygų autorius nebijo viešai diskutuoti, dalintis savo įžvalgomis, tikėjimo patirtimi. Rodos, nesvarbu – televizijos ekrane, kitų renginių, tarnysčių metu, socialiniame tinkle facebook ar rašydamas knygas.

Leidykla Katalikų pasaulio leidiniai Lietuvos skaitytojus pradžiugino keturiais šio kunigo kūrinių vertimais: 2014 m. pasirodė Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams, 2015 m. – Tarp dangaus ir džiaugsmo bei romanas Abatija (šios dar neskaičiau). Naujausia, tik šiemet pasirodžiusi knyga – Jėzus: piligrimystė. Pastarosios man – lengvai skaitomas tikėjimo liudijimas. Visgi jų paprastumas, stiliaus lengvumas neriboja žinios, kuria dalinamasi, grožio bei reikšmės. Veikiau kviečia diskusijai, ragina vis klausti bei ieškoti. Todėl padėkos autoriui, paskutiniuose knygų skyriuose pateikiančiam tolesniems svarstymams naudingų veikalų sąrašą!

Labiausiai įstrigęs šio jėzuito knygų bruožas – džiugesys. Jis – ne vien šaunių retorinių sugebėjimų išdava, o tikėjimo gyvenimo, kuriuo dalinamasi rašant, esmė. Džiaugsmo, juoko, humoro temos aptariamos jau minėtoje knygoje Tarp dangaus ir džiaugsmo. Pasak autoriaus, knyga skirta tiems, kurie tikėjimą ir religiją priima per daug rimtai. Taip pat – ir ne vien krikščionims.

Nuo pat pirmųjų puslapių J. Martinas siekia užčiuoptidžiaugsmo dorybės reikšmę dvasiniam gyvenimui. Verčiant knygą, komiškas istorijas, anekdotus, keičia vertingi Senojo bei Naujojo Testamentų ištraukų komentarai. Trumpai pristatoma, kaip religijos, kultūros istorijoje kito juoko, humoro ir džiaugsmo sampratos – Umberto Eco Rožės vardas (1980) nelieka nuošalėje. Prisimenami juokingi šv. Pilypo Nerio, šv. Pranciškaus Salezo, šv. Pranciškaus Asyziečio, šv. Teresės Avilietės, šv. popiežiaus Jono XXIII, Martyno Liuterio, Thomo Mertono, įvairių jėzuitų bei kitų religijų atstovų gyvenimo momentai. Taip pat – teologų, padėjusių gilintis į pasirinktas temas, įžvalgos.

Svarbiausias knygos dėmuo – pašaukimo, gyvenimo bendruomenėje, patiriamų sunkumų bei džiaugsmo sąsajos. Knygoje pateikiami svarstymai verčia klausti, kodėl humoras ir juokas, džiaugsmas pasitraukė iš religijos? Galbūt ne pasitraukė, galbūt jie buvo primiršti? Kodėl džiaugsmas toks svarbus asmeniniame, bendruomenės gyvenime? Apie kokį džiaugsmą vertinga kalbėti?

Kunigas Algirdas Toliatas, pristatydamas šią J. Martino knygą, sakė, jog atrasti džiugesį Dieve – šventumo kelias. Gebėjimas džiaugtis, su šypsena žvelgti į savo tobulumą išlaisvina, juokas apnuogina ir leidžia likti Tiesoje. O šventumas, kaip ir tikrasis džiaugsmas, niekuomet nepriklauso tik nuo mūsų. Dievą laikantys bedžiaugsmiu teisėju, savuoju tikėjimo keliu žengiantys su baime ir puikybe, pasak Jameso Martino, yra pakliuvę į bėdą:

Kai vyskupai, kunigai, vienuolės, vienuoliai, vyresnieji, zakristijonai, bažnyčių muzikos vadovai, ligonių kapelionai, religinio švietimo vadovai ir tikybos mokytojai elgiasi taip, tarsi neštų ant savo pečių visą pasaulį, tarsi dirbtų sudėtingiausią darbą ir būtų vieni atsakingi už Dievo plano vykdymą, – tai jau bėda (p.169).

Neatsitiktinai kunigo kritikos sulaukia Bažnyčioje tarnaujantieji. Nors nuolatinis liūdesys (kaip norma), pasyvumas – ne vien katalikų problema, surūgę dvasininkai, tarnautojai tikrai vargina. Be to – niūri laikysena priešinga Evangelijos žiniai. Sveika savikritika, humoras, pasak J. Martino, veda į pasitikėjimą Dievu ir paprastumą. Taip gyvendami tampame laisvi naujai, kūrybiškai reaguoti į gyvenimo aplinkybes, priimti savo žmogiškumą. Jėzuitas pastebi, jog „galutinis mūsų pašaukimas yra tapti asmeniu, kokiu Dievas nori, kad būtume [...] darydami tai, kam esame sukurti, mes randame džiaugsmą“ (p. 146). Vadinasi, džiaugsmas – kelias į šventumą ir pats atlygis, kurį jau dabar, gyvendami žemėje, patiriame.

Viename paskutinių knygos skyrių kunigas atsako į iššūkiu jam tampančius, skirtingų auditorijų vis užduodamus klausimus. Būti džiugiam, pasak jo, nereiškia visą laiką būti laimingam, nes liūdesys „yra žmogiškas, natūralus ir pageidautinas; liūdesys kaip reakcija į tragišką įvykį rodo, kad esate emociškai gyvas“ (p. 199). Jis netiki ir „klestėjimo evangelija“, sakančia, jog Kristumi tikinčiam žmogui visuomet seksis. „Ji neigia kančią, vadinasi, iki galo nepriima žmogiškosios dalios“ (p. 201) – rašoma knygoje. Maža to – „įvairiais savo gyvenimo momentais tikintieji pasijus ir laimingi, ir liūdni, tačiau džiaugsmas yra įmanomas ir išgyvenant tragediją, nes jis priklauso nuo tikėjimo ir kliovimosi Dievu“ (p. 204).

Knygoje pateikiami ir vertingi patarimai tiems, kurie nemėgsta juokauti ar neturi humoro jausmo. Pirma, džiaugsmo reikia ieškoti kasdienybėje. Jo šaltiniu gali tapti meldžiantis atpažintas Dievo veikimas, vaizduotė, skaitant Šv. Raštą, įvykęs susitikimas su Dievu, smagi knyga, filmas ar džiugaus bičiulio draugija. Antra, idant būtum džiugus, malda ugdykis dėkingumą, telkis pozityvius gyvenimo aspektus, pasirink matyti gera.

Žinoma, esame tik žmonės, todėl juokas, džiaugsmas, ironija ar abstrakti laimė gali tapti ginklu, nukreiptu į kitą ar save. Tačiau tai visiškai priešinga tam džiaugsmui, apie kurį svarstyti ir iš naujo atrasti skatina knygos Tarp dangaus ir džiaugsmo autorius. Gebėti juoktis, žvelgti į save iš šalies, priimant savo ir kitų netobulumą, – kelias, kuriuo reikia eiti. Eiti tam, kad mūsų dvasinis, bendruomenės, Bažnyčios, visuomenės gyvenimas prisipildytų gyvybės – Dievo.