Rudenėjantis šaligatvis Vilkiautinio kaime. 2016 m. Brolių Černiauskų fotografija

Rugsėjo 1-oji

Vilkiautinyje nebėra mokyklos. Didelis trijų aukštų pastatas su sporto sale visiškai tuščias.

Einu aplink mokyklą ir matau, kaip gražiai visą moksleiviams priklausiusią teritoriją supa vešlios liepos, kurias gal prieš keturiasdešimt metų sodino Juozas Sikotskas. Ąžuolai, klevai, gudobelės, geltonosios akacijos irgi atrodo neblogai. Šermukšniai sunokino didelį derlių. O kaip tie želdiniai, krepšinio aikštelė, žolynai ir gėlynai atrodys po kelerių metų, jei nebėra šių plotų šeimininkų – mokytojų ir mokinių? Juk visi jau žinome, kad į niekam nepriklausančią žemę labai greitai įsibrauna agresyvios invazinės augalų rūšys... Sutinku vietinį gyventoją ir klausiu, ar jam negaila, kad mokykla tuščia. O dar ne visai ir tuščia, sako jis, būna čia dabar darželinukų ir muminukų, na, tų nulinukų... Gerai, kad šitaip, bet prieš penkiolika metų čia buvo normali vidurinė, ir mokėsi joje trys šimtai moksleivių. Sako, kad Nedzingėje šį rudenį mokykla taip pat uždaryta.

Ką laimime ir ką pralaimime, kai šitaip uždarinėjamos mokyklos, kai vaikai į pamokas vežiojami net dvidešimt kilometrų? Nelabai seniai apie tai yra rašęs ir kalbėjęs profesorius Egidijus Aleksandravičius: kai dingsta mažos mokyklos, o ugdymo procesas unifikuojamas (vieningos mokymo programos, pratybų sąsiuviniai, kur matome vien standartines schemas, testai, verčiantys ne mąstyti, o spėlioti), asmenybės formavimasis darosi komplikuotas. Unifikacija lengvina darbą, bet prastina kokybę, nes dažnai užmirštama, kad kiekvienas mokinys turi būti savitas. Tik tada moksleivis bus kūrybiškas ir pats sieks žinių, kai nepraras savitumo. Blogai, kai žmogus jau vaikystėje papuola į labai didelį būrį, kur taisyklės per griežtos... Šias gerbiamo istoriko mintis galima papildyti tokia kategoriška anglų sociologo Desmondo Morriso teze: „Žmonių populiacija auga taip greitai, kad nėra laiko ir erdvės padaryti ką nors geresnio.“ (Citata iš D. Morriso knygos „Žmonių zoologijos sodas“, Vaga, 2013).

… Prisimenu, ką kalbėjo per radiją profesorius Egidijus Aleksandravičius, žiūriu, ką rašo Desmondas Morrisas, ir matau gana aiškų paradoksą: juk kaip tiktai ir Vilkiautinyje, ir Nedzingėje galima būtų padaryti geriau – yra ir laiko, ir erdvės. Desmondas Morrisas kalba apie žmonių susikimšimą toje turtingoje Vakarų Europoje, ir ten unifikacija, matyt, tikrai neišvengiama, o čia, Varėnos rajono pakrašty, žmonių tankumas nepalyginamai mažesnis, ir bėda tiktai ta, kad šito pranašumo mes neišnaudojame.

Žeimių kaimo keliukas, 2016 m. Brolių Černiauskų fotografija

Rugsėjo 6-oji

Vakar nesmarkiai lijo. Ir dieną, ir naktį debesys niaukė dangų. Matyt, sutriko ir rudeninė šikšnosparnių migracija – nemačiau naktį nė vieno ore šmėžuojančio juodo padaro. Keturkojai įnamiai – jaunas kiemsargis Gudonas ir jo privengiantis katinėlis Tigris vakar tingiai prasnūduriavo ir net ėsti nesiveržė. Tikra melancholija.

Bet šį rytą šviečia saulė, ir viskas vėl vasariškai atgyja.

Liškiavoje, Antano ir Onos Lankelių sodyboje, pražydo 140 jurginų krūmų. Skaičiuoju stropiai, išmatuoju žingsniais ir tos gražios žaliatvorės ilgį: 70 metrų. Gal čia jau koks rekordas? Ne, sako Ona Karlonaitė-Lankelienė, apie rekordus negalvojom, gražu ir tiek. Ypač tada, kai ateina bobų vasara, o kartu ir bulviakasis – rankos žemėtos, krepšiai sunkūs, o pasižiūri į žydinčius jurginus, ir viskas atrodo labai gerai... Atsisveikinęs su Lankeliais, kylu į kalną ir jau iš tolo matau, kad prie parduotuvės sėdi vienišas niūrus bernaitis. Ir pilasi sau į gerklę bespalvį gėrimą iš ilgakaklio butelio. Vienas geria, ir ne alų, o degtinę. Rimtai geria, neskubėdamas. Ir užkandos turi. Kartais jis dirba miške, kartais kapinėse duobes kasa, o dabar, matyt, ilsisi. Ir tegu niekas nebando jam pasakoti, kad galima kitaip ilsėtis, jis nesupras.

Rašytojas Romualdas Granauskas apybraižoje „Žodžio agonija“ šitokį gyvenimo būdą paaiškina paprastai: kai kuriems žmonėms protas duotas tik tam, kad galėtų susikurti sau naujų fiziologinių malonumų arba tam, kad išmoktų vis efektyviau žudyti. Tai, žinoma, žiaurokas civilizacijos pasiekimų įvertinimas, bet amerikietis Kurtas Vonnegutas juodojo humoro knygoje „Žmogus be tėvynės“ dar baisiau kalba apie savižudišką žmonių paikiojimą. („Mūsų Žemė yra visatos beprotnamis“). O rusų rašytojas Vladimiras Solouchinas šia tema yra pasisakęs nuosaikiau: blogai, kai žmonės per greitai ir per įnirtingai geria baltą degtinę, reikėtų pamažu, iš lėto skanauti žolelių, šaknelių, vaisių, uogų ar pumpurų trauktines bei užpiltines – štai tada ir nepasigersi, ir šį tą apie augalų pasaulį sužinosi. Ir tokių gėrimų gaminimas, ir ragavimas kartu su svečiais yra tarsi ritualas, o juk kiekvienas rituališkas susikaupimas mus turėtų ko nors išmokyti. Taip racionaliai mąsto Vladimiras Solouchinas, bet ir čia tikriausiai gali būti paslėptos ironijos...

O tas augalų pasaulis dabar po truputį irgi pajaučia rudens melancholiją, nesvarbu, kad šviečia saulė. Krinta nuo obels prinokęs labai senos Uelsi veislės raudondryžis obuolys, bumbsi žemėn sunkūs kaštonai, sukvėkščia kėkštai, nepasidalindami ąžuolo gilių – viskas jau kalba apie rudenį. O kai leidžiasi saulė, kai paskutiniai spinduliai apšviečia tiktai senų eglių viršūnes, galima suspėti pamatyti, kaip sidabriškai ten sublizga žali kankorėžiai. Praeis kiek laiko, ir apie tuos kankorėžius suklegės keisti paukščiai – egliniai kryžiasnapiai... Vakaro spalvos ir garsai labiausiai ir priartina tą mistišką rudens nuotaiką, kai viską galima nesunkiai įvardinti, o vis tiek lieka kažkokia paslaptis. Ta paslaptis ir laiko tave kieme, neleidžia eiti į pirkią.

Žinoma, tą mistiką kiekvienas gali suprasti savaip, kai kas gal įžvelgs čia ir žodžio nuvertinimą. Bet aš visada jaučiu konkretų turinį: galiu prisiminti tokius vakarus tėviškėje, galiu pagalvoti apie anų metų jaunystės draugus. Galiu atkurti ir pokalbius su rašytoju Vladu Dautartu jo bute Vilniuje, Antakalnio gatvėje. Ruošiau tada didelį pašnekesį „Žaliajam pasauliui“, susitikome tris kartus ir kalbėjomės apie viską – apie gamtą, apie keliones, apie žūklę. Vladas Dautartas ypač vaizdingai papasakojo apie rudens vakarus prie Merkio, kai vienas sėdėdamas prie mažo lauželio girdėdavo kaimo garsus ir žinodavo, ką tie garsai reiškia. Ta tyla su tolimais kaimo garsais, sakė Vladas Dautartas, ir yra tavo atrasta mistika. Ir traukia prie jos, lauki to vakaro ir niekada nenusivili jo sulaukęs. Esi vienas, o kaip aiškiai jauti visus, su kuriais keliauta čia, palei Merkį ir Skroblų...

Taip kalbėjo Vladas Dautartas prieš ketvirtį amžiaus. O aš dabar prisimenu savo tėviškę ir tai, kaip tokį ramų vakarą iki vėlumos skindavome obuolius, kaip nešdavome juos į šaltą lentinį sandėliuką ir atsargiai rūšiuodavome. Tėvas buvo padaręs ilgakotį skintuvą, su kuriuo pasiekdavome gražiausius, didžiausius obuolius. Labai nesudėtingas tas prietaisas: laibos lazdyno karties galas kryžmai įskeliamas į keturias dalis, jos praskečiamos ir sutvirtinamos kaip keturi pirštai, į tokio skintuvo ertmę ir papuola labai aukštai kabantis vaisius, reikia tik truputį pasukti jį ir lėtai nuleisti žemyn. Darbas nespartus, bet koks brangus tas obuolys, kaip šviečia visi tokie atsargiai nuskinti vaisiai ir sukrauti į atskirą dėžę su dangčiu. Ne bet kam ta dėžė turguje buvo ir rodoma. Ir, ko gero, ne tiktai kaina už pirmarūšį obuolį buvo svarbi, tikriausiai kitaip buvo vertinamas ir darbas, būtent tas sugebėjimas nesumušti, nesužeisti vaisiaus. Niekas tada nekrėtė obuolių, nepurtydavo medžio – buvo skintuvai, buvo aukštos kopėčios ir dideli „ožiai“, kuriuos tik du vyrai galėdavo panešti. O vaikai laipiojo vaismedžių šakomis, nuraškytus vaisius krovė į krepšius ir leido virvėmis žemyn. Bet patys gražiausi obuoliai, užaugę ant liaunų viršutinių šakų, buvo pasiekiami tik su skintuvais. Dabar tokių aukštų obelų veislių nebėra, šiandienis sodininkas labai nustebtų pamatęs, pavyzdžiui, Čiornoguzo veislės obelį, kuri užaugdavo tokia pat kaip vinkšna ar klevas.

Rudens gėrybės jau keliauja į rūsius ir podėlius. Murališkiai, 2016 m. Brolių Černiauskų fotografija

Rugsėjo 9-oji

Kai netikėtai susitinki su profesionalais kulinarais, o paskui dar pavartai vieną kitą jų estetiškosios kulinarijos bei konditerijos žurnalą, tenka daryti šitokią išvadą: šie žmonės yra apsisaugoję ir nuo klaidų, ir nuo eksperimentų. Jiems labai rūpi standartai ir pedantiškas tikslumas. Jiems viską reikia skaičiuoti, matuoti ir sverti... Ir gražiai pateikti. Nelabai ilgai kalbėjomės, o kai paskui pabandžiau atkurti tą standartizuotą virtuvės profesionalų abėcėlę, kažkodėl prisiminiau apsilankymą vienoje kaimo turizmo sodyboje, kur šeimininkas labiausiai gyrėsi dideliais žirniais, kurie buvo kažkaip ypatingai troškinami, bet svarbiausia – dideli. Ir klausė tas turizmo sodybos kulinaras: ar kas matė Lietuvoje tokių didelių žirnių? Pats į tą klausimą ir atsakė: mūsų šiaurietiškame krašte tokie dideli neužauga, šitie žirniai yra prancūziški. Tada labai rūpėjo paklausti, kuo dideli žirniai geresni už mažus, bet į tokias smulkmenas niekas nebuvo linkęs leistis, nes be tų žirnių ir kepsnių ant stalo puikavosi ir „Vanna Talin“ butelaitis...

O dabar, kai šio rudens vakaro jauni svečiai jau išvažiavo, būtų smalsu sužinoti, ar jie yra girdėję, kas yra šiaurietiški Vologdos šaltibarščiai, kuriuose svarbiausias ingredientas yra ne burokėliai ir ne agurkai su krapais, o mažos sūdytos ruduokės. Jos iš tikrųjų turi būti mažos. Nei rūgpienio, nei kefyro į Vologdos šaltibarščius nepila, tik į šviežią alaus misą arba į duoninę girą drožia raugintą ropę, pjausto česnakus ir meta tas mažas ruduokes. Vologdoje, Kostromoje ir Archangelske lankiausi labai seniai, bet šiokie tokie užrašai išliko. Ir čia visai ne paslaptis, tuos receptus patvirtina Vasilijaus Belovo ir Vladimiro Solouchino raštai. Žinoma, norint suvokti tų šiaurietiškų receptų vertę, reikėtų pirmiausia išsiaiškinti, kas gi yra ta alaus misa, kurią galima gerti ir vaikams, ir ligoniams. Betgi ten ir salyklas yra ne miežinis, o ruginis, nes šiaurėje geriau auga rugiai. Dar svarbu žinoti, kad Europos šiaurėje pats brangiausias grybas yra ne baravykas, o ruduokė, be to, auganti ne pušynuose, o eglynuose. Taip, keliaujant į Šiaurę kulinarija smarkiai keičiasi, nors kraštovaizdis gali priminti ir Lietuvą. Karelijos eglynai tokie pat niūrūs ir tamsūs kaip Rietavo apylinkėse. Šiaurėje visiškai kiti prieskoniai: krienai, šermukšnio uogos, spanguolės, putinai, kmynai, juodųjų serbentų šakelės ir net ąžuolo lapai yra daug svarbesni už pietietiškus pagardus – vanilijas, garduokles, rozmarinus, bazilikus, šafranus ir gvazdikėlius. O rudmėsės, tos pačios svarbiausios miško gėrybės, nėra nei kepamos, nei džiovinamos, tiktai sūdomos ir marinuojamos.

Šitokia šiaurietiška patirtis nebus jokia egzotika, jei bent kiek artimiau susipažinsime ir su mūsų krašto senovine virtuve. Štai ką mums prieš aštuonerius metus porino Žeimių kaimo senolis dzūkas Petras Blažukonis: „Labai geras maistas grikiai – su girnom sumali, išvėtai ir verdi košį. Ir babkas kepė grikines... Būdavo, ataina žiema, pieno nėr, tai pasidaro saldės, ruginius myltus apverda ir parūgina, o valgo su būlbom – ir sveika, ir gerai. Iš kanapių irgi ir šaltanosius darė – pieston kanapes sutrina... Baravykus rinkom ir dziovinom, o rudamėses, zelionkas tai sūdėm. Tos zelionkos tai labai gardzios, jas nuplauni gerai, bo būna pieskos, užpili vandeniu, pasūdai, pabūna kokias tris dzienas, atsiranda rūgšties, ir su būlbom valgai, labiau su būlbom, tu nežinai, kap gardu. Rudamėsių irgi neraikia vyrt, pasūdai ir gerai. Nu, baravykus tai dziovinom, tai ca jau tep...“

Tokios paprastos senojo kaimo virtuvės paslaptys mūsų profesionalams šiandien neberūpi. Tradicinės virtuvės žinovai todėl ir sako, kad spalvomis tviskančios kulinarijos knygos dabar nebeturi nieko bendro su liaudies patirtimi. Taip rašo maisto produktų technologijos specialistai iš Edukologijos universiteto ir istorikai, tyrinėjantys praėjusių amžių mūsų krašto kasdienę buitį. Rimvydas Laužikas, pavyzdžiui, neseniai per radiją pasakojo, kaip devynioliktojo amžiaus Rytų Lietuvos dvaruose nuo švento Jono iki švento Mykolo (taigi keturis mėnesius) buvo verdamos uogienės. Svarbiausia tame pasakojime man pasirodė štai kas: uogos buvo laukinės, ne kultūrinės, todėl ir jų konservavimo galimybės visai kitos. Dabar jau būtinai reikalinga aukšta temperatūra, o kartais ir konservantai, ir taip turbūt yra todėl, kad intensyvaus ūkio soduose užaugusios uogos turi daug vandens bei azoto junginių. Didelės raudonos braškės, gražiai perpjautos ir ornamentiškai išdėliotos ant gelsvo ar balto torto, atrodo gal ir estetiškai, bet jų skonis ir aromatas neprilygsta šlaitinių žemuogių ar mažų pusiau laukinių braškių kvapnumui. Tai gali patirti kiekvienas, kurio skonio receptorių dar nesugadino pietietiškos kvapiosios medžiagos. Šitokią nuojautą dabar jau patvirtina laboratoriniai tyrimai. Visokie žalumynai bei šakniavaisiai, augę drėgname ir humusingame dirvožemyje, irgi turi daug vandens, o žmogui svarbių mineralinių medžiagų ir vitaminų sukaupia mažai. Laukiniai žolynai tik atrodo kieti ir negardūs, bet nepatingėkime juos tik truputį sumušti, ir paaiškės, kad sulčių jie turi tiek, kiek reikia...

Toli gali nuvesti rudeniškas susitikimas prie Krūčiaus upelio su jaunais virtuvės televizininkais. Kai čia pat juoduoja ir raudonuoja gudobelių, šermukšnių, putinų, sedulų, šeivamedžių, vėlyvųjų ievų, gervuogių, aronijų, erškėčių, barbarisų derlius, kai vis dar žydi pipirmėtės ir šaltmėtės, kai visai nežinomu kvapu dvelkia balzaminis skaistenis, kadaise buvęs pats tikriausias prieskonis, o dabar jau visiškai užmirštas... Dzūkijos nacionalinio parko laukinių augalų sklype svečiai virėjai apsilankė vakar, todėl šiandien galima papildomai tarti, kad profesionalioji virtuvė Lietuvoje labiausiai pralaimi tada, kai visas naujoves atsiveža iš Prancūzijos, Ispanijos, Graikijos ir Izraelio. Visko ten, žinoma, yra daug, ir kai ką, be abejo, galima išbandyti lietuviškoje virtuvėje. Žydų pagrindinė taisyklė – nemaišyti mėsos su pienu – tikriausiai yra gera. Nes visoks besaikis maišymas, kai pirminiai produktai visiškai pasislepia, ir iš visko pasidaro greit prarūgstanti saldžiai riebi košė, yra labai prastas eksperimentas. Baisiausia, kai vertingos ir labai brangios uogos, pavyzdžiui, spanguolės, patenka į tą makalą. Ir medikai, ir saiką jaučiantys konditeriai žino, kad kaitinamas medus praranda visas vaistines savybes. O kiek to gero medaus šitaip ir sugadinama krosnyse. Dar blogiau, kai koks nors ypač pikantiškas padažas daromas iš spanguolių ir medaus. Visa tai, žinoma, yra pietietiškų virtuvių paikiojimai. Šiaurėje taip kvailai niekas nedirba. Tiesa, kartais ir ten atsiranda koks neregėtas skanėstas, bet taip atsitinka ne iš dyko buvimo, ne iš persisotinimo, o visai netyčia.

Kaip atsirado pūdyta skumbrė? Kai kas sako, kad tai švedų išradimas, bet garsus rusų etnografas Sergejus Maksimovas knygoje „Vieneri metai Šiaurėje“ aiškina kitaip: pomorai Kolgujevo saloje pritrūko druskos ir sudėjo į statines žuvį be sūrymo, slapta nutarę, kad Peterburgo ponai suvalgys. Suvalgė ir net išsiaiškino, kaip tokio gardaus valgio patiems prasimanyti. Matyt, tada ir atsirado teisingas priežodis: „Gera žuvis turi būti su kvapeliu“. Nors Andriejus Pečerskis rašo, kad su kvapeliu būdavo ir garsusis Kaspijos eršketas, kol jį laivais prieš srovę atplukdydavo Volgos upe iki Kazanės. Druską jūreiviai turbūt vogdavo, be to, kartais vis kitas žuvis sūdydavo tame pačiame sūryme, tai kvapas tvyrodavo toks stiprus, kad laivų nebeįleisdavo į didesnių miestų uostus... Ir vis tiek žuvis buvo gera. Sibiriečiams gardžiausios buvo lašišinės žuvys – keta, kuprė, upėtakis, taimenis. Bet didžiausias skanėstas vis dėlto ten yra ne žuvis, o tekšės uogos, ištroškintos meškos žarnose. Uogos nepraranda savo skonio ir aromato, nes kepama ne naujoviškoje krosnyje, o karštuose pelenuose.

Toks kepimo būdas nėra nei mongolų, nei sibiriečių išradimas. Mes irgi šitaip galime, tiktai nereikia čia kokios nors blizgančios folijos ar specialaus popieriaus, užtenka didelių plačialapio šaukščio ar varnalėšos lapų ir gero, ūkanoto molio. Visokias daržoves, riebalus ir prieskonius krauname ant tų didelių lapų, užlankstome, suraišiojame liepų karna ir apkrauname gerai išzumpuotu moliu. To molio šarvo storis turi būti keturi centimetrai. Kepa, žinoma, ilgai – reikia, kad šalia to molio rutulio iš visų pusių būtų smarkiai įkaitę akmenys ir degtų nedidelė, bet kaitri ugnis. Kai viskas kaista pamažu, molio šarvas nesuskeldėja, o po kokių trijų valandų tik stuktelk į jį kirvio pentimi – ir sueižės visus kvapus saugojęs kietas kiautas, ir pasklis aromatas, toks pat stiprus, kaip ir tose išgarsintose Azijos virtuvėse... Šis eksperimentas netrumpas, darbo daug, viskas atrodo gana juokingai, bet rezultatas geras. Ypač jeigu visos daržovės čia pat augusios, jeigu kartenės, šventagaršvės, čiobreliai, šalavijai ir kiti pagardai taip pat vietiniai.

Varėnos bažnyčia. Brolių Černiauskų fotografija

Rugsėjo 18-oji

Sekmadienis. Dar žalias ruduo Senojoje Varėnoje, kai pasižvalgai viešėdamas Švento arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriuje. Šiandien į šią baltą bažnyčią susirenka ne tiktai parapijos tikintieji. Kiekvienais metais, minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines, čia „Sidabrinės bitės“ ženklu ir Varėnos rajono savivaldybės premija apdovanojami rajono kultūrai nusipelnę žmonės. Senoji Varėna yra M. K. Čiurlionio gimtinė, todėl šio krašto kultūrai neabejingi žmonės yra savotiškai privilegijuoti: gali čia susirinkti, prisiminti garsųjį Lietuvos menininką ir kartu pasidžiaugti savo bei kolegų darbais. Jau dvidešimt metų šitaip tęsiasi, ir nepritrūksta tų darbščiųjų „Sidabrinės bitės“ ženklo laimėtojų, jų yra jau net trisdešimt devyni. Varėnos rajonas yra išskirtinis mūsų respublikoje – ir didžiausias, ir miškingiausias. Natūralu, kad gyventojų tankumas čia mažiausias, todėl pagarbiai sutinkami visi atvykėliai. Rajono meras Algis Kašėta sako, kad ateityje Varėnos kraštas bus dar patrauklesnis kultūros žmonėms, istorikams, gamtininkams ir verslininkams, visiems, kas nuspręs bėgti iš didmiesčių.