Pradedame publikuoti naują „Amoris laetitia“ dalį – V skyrių, kuriame aptariama meilės, kaip gyvybę teikiančios galios, tikrovė, motinystė ir tėvystė, etiniai gyvybės perdavimo ir puoselėjimo klausimai.

Meilė visada dovanoja gyvybę. Todėl santuokinė meilė „nesibaigia tik tarp jų dviejų [sutuoktinių]. Sutuoktiniai, dovanodami save vienas kitam, dovanoja ne tik save, bet ir kuria naują tikrovę – kūdikį, gyvą jų meilės atspindį, jų santuokinės vienybės ženklą bei gyvą ir neišardomą tėvystės ir motinystės sintezę“.

Priimti naują gyvybę

Šeima yra aplinka, kur gyvybė, gaunama kaip Dievo dovana, ne tik pradedama, bet ir priimama. Kiekviena nauja gyvybė „leidžia mums suvokti meilės, kuri niekada nepaliauja mus stebinusi, neužtarnaujamumą. Tai – mylėjimo iš anksto grožis: vaikai mylimi pirmiau, negu gaunami“. Šitai atspindi Dievo, kuris visada rodo iniciatyvą, pirmenybės teikimą meilei, nes vaikai „mylimi pirma bet kokio jų nuopelno“ .

Vis dėlto „daug kūdikių nuo pat pradžių atstumiami, pametami, lieka be vaikystės ir ateities. Kai kas, kad pasiteisintų, drįsta sakyti, jog buvo klaida leisti jiems ateiti į pasaulį. Kokia gėda!Kaip galime iškilmingai skelbti apie žmogaus ir kūdikio teises, jei paskui baudžiame kūdikius už tėvų kaltes?“.

Jei kūdikis pasaulio šviesą išvysta nepageidautinomis aplinkybėmis, tėvai ar kiti šeimos nariai turi padaryti visa, kas įmanoma, kad jis būtų priimtas kaip Dievo dovana, ir imtis atsakomybės priimti jį nuoširdžiai bei meiliai. Todėl, „kalbant apie pasaulį išvystančius kūdikius, jokios suaugusiųjų aukos nelaikytinos per daug brangiomis ar per daug didelėmis, kad kūdikis nesijaustų klaida, bevertis ir paliktas gyvenimo sužeidimams bei žmonių puikybei“.

Naujo vaiko dovana, Viešpaties patikima tėčiui ir mamai, pradedama sulig priėmimu, tęsiama visą žemišką gyvenimą trunkančiu rūpinimusi ir galiausiai baigiama amžinuoju gyvenimu. Giedras žvilgsnis į galutinę kiekvieno žmogaus paskirtį įgalins tėvus dar geriau suvokti, kokia brangi dovana jiems patikėta: mat Dievas leidžia jiems parinkti vardą, kuriuo Jis kiekvieną savo vaiką vadins amžinai.

Daugiavaikės šeimos yra džiaugsmas Bažnyčiai. Jose meilė reiškiasi dosniu vaisingumu. Drauge nereikia užmiršti šventojo Jono Pauliaus II įspėjimo, kad atsakinga tėvystė yra „ne neribotas gyvybės davimas ar suvokimo, ką reiškia auginti vaikus, stoka, bet veikiau porai duota galimybė išmintingai ir atsakingai naudotis savo neliečiama laisve atsižvelgiant į socialinę bei demografinę tikrovę, taip pat į savo pačių situaciją ir teisėtus troškimus“.

Meilė ir nėštumas

Nėštumo laikotarpis yra sunkus, bet ir nuostabus metas. Motina bendradarbiauja su Dievu, kad rastųsi naujos gyvybės stebuklas. Motinystė kyla iš „moters organizmo, skirto žmogui pradėti bei pagimdyti, ypatingo kuriamojo potencialo“ (183). Kiekviena moteris dalyvauja „kūrimo slėpinyje, vis atsinaujinančiame sulig žmogaus gimimu“ (184). Pasak psalmininko, „užmezgei mane motinos įsčiose“ (139, 13). Kiekvienas kūdikis, užsimezgantis motinos įsčiose, yra Dievo Tėvo ir jo amžinosios meilės amžinojo plano dalis: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“ (Jer 1, 5). Kiekvienas kūdikis visada yra Dievo širdyje ir tą akimirką, kai jis pradedamas, išsipildo amžina Kūrėjo svajonė.

Pagalvokime, koks vertingas yra embrionas nuo jo prasidėjimo akimirkos! Pažvelkime Tėvo, kuris visada mato toliau visos išorinės regimybės, meilės kupinomis akimis.

Nėščia moteris gali dalyvauti tame Dievo projekte svajodama apie savo vaiką: „Visos mamos ir visi tėčiai devynis mėnesius svajoja apie savo vaiką.Šeima be svajonės negalima. Šeimoje, praradusioje svajonę, vaikai neauga ir meilė neauga, gyvybė skursta ir blėsta“.

Šiose svajonėse, jei sutuoktinių pora yra krikščionys, neišvengiamai išnyra ir Krikštas. Tėvai jam rengiasi malda, patikėdami vaiką Jėzui pirma gimimo.

Dėl mokslo pažangos šiandien iš anksto galima žinoti, kokia bus vaiko plaukų spalva ir kokios ligos jį ateityje kamuos, nes visos somatinės žmogaus savybės nuo embrioninės stadijos įrašytos jo genetiniame kode. Tačiau tik Tėvas Kūrėjas juos pažįsta iki galo. Tik Jis žino, kas yra brangiausia ir svarbiausia, nes jam žinoma, kas tas kūdikis, kokia yra giliausia jo tapatybė. Motina, jį nešiojanti įsčiose, turi prašyti Dievo šviesos, kad galėtų iš esmės pažinti savo vaiką ir laukti jo tokio, koks jis yra iš tikrųjų.

Kai kurie tėvai jaučia, kad jų vaikas gims ne pačiu geriausiu laiku. Tada jie turi prašyti Viešpaties, kad jis juos išgydytų bei sustiprintų, idant jie galėtų visiškai priimti vaiką, nuoširdžiai jo laukti. Svarbu, kad kūdikis jaustų, jog yra laukiamas. Jis nėra asmeninių siekių priedas ar sprendimas. Jis yra nepaprastai vertingas žmogus, kuriuo nevalia naudotis siekiant sau naudos.

Todėl nesvarbu, ar ta nauja gyvybė tarnaus tau ar ne, turės tau patinkančių savybių ar ne, atitiks tavo projektus bei svajones ar ne. Mat „vaikai yra dovana. Kiekvienas yra unikalus ir nepakartojamas. Vaikas yra mylimas todėl, kad yra vaikas: ne todėl, kad gražus ar toks ir anoks, bet todėl, kad yra vaikas! Ne todėl, kad mąsto, kaip aš, ar įkūnija mano troškimus. Vaikas yra vaikas“. Tėvų meilė yra Dievo Tėvo, švelniai laukiančio kiekvieno kūdikio gimimo, tą kūdikį besąlygiškai pripažįstančio ir be jokių nuopelnų priimančio, meilės įrankis.

Kiekvienos nėščios moters noriu nuoširdžiai paprašyti: neprarask džiaugsmo, tegul niekas neatima iš tavęs vidinio motinystės džiaugsmo. Šis kūdikis vertas tavo džiaugsmo. Neleisk, kad dėl baimės, rūpesčių, kitų žmonių komentarų ar problemų laimė būti Dievo priemone duoti pasauliui naują gyvybę išblėstų. Užsiimk tuo, ką reikia padaryti ar parengti, bet nenukabink nosies ir šlovink kaip Marija: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo tarnaitę“ (Lk 1, 46–48). Gyvenk tarp savo sunkumų giedru užsidegimu ir melsk Viešpatį, kad jis saugotų tavo džiaugsmą ir tu galėtum jį perduoti savo kūdikiui.  

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6