Lietuvis kunigas Vidas Balčius yra Romos popiežiškojo Urbono universiteto profesorius, Specialiosios moralės katedros vadovas. Kunigystės kelią pasirinko jau turėdamas nemenką mediko patirtį ir akademinį pasirengimą. Straipsnių serijoje kun. prof. Balčius maloniai sutiko pasidalinti su Bernardinai.lt skaitytojais įžvalgomis bei komentarais apie popiežiaus Pranciškaus dokumentą – posinodinį paraginimą „Amoris Laetitia“. Pirmoji dalis – mintys apie patį šio dokumento pobūdį.

Amoris Laetitia“ – posinodinis dokumentas, tai yra jis pasirodė po dviejų Sinodo sesijų šeimos sielovados klausimais. Kokia šio fakto reikšmė? Kuo tokio pobūdžio dokumentai skiriasi nuo kitų Magisteriumo formų?

Posinodinis apaštalinis paraginimas Amoris laetitia (‘Meilės džiaugsmas’) yra po dviejų Sinodų šeimos klausimais (2014 m. spalio 5–19 d. neeilinio ir 2015 m. spalio 4–25 d. eilinio) darbo pabaigos popiežiaus Pranciškaus paskelbtas baigiamasis dokumentas. Taigi visiškai dėsninga, kad tokios formos tekstas pasirodė 2016 m. kovo 19 d., t. y posinodiniu laikotarpiu, nes būtent jis ir apvainikuoja praktiškai dvejus metus trukusį įdirbį.

Vyskupų sinodas istoriškai ir gimsta kaip popiežiaus patariamoji institucija svarbiais Bažnyčios gyvenimo klausimais, su kurios darbo rezultatais bei siūlymais susipažinęs popiežius ir skelbia vadinamąjį Apaštalinį paraginimą.

Popiežiaus publikuojamų dokumentų hierarchinėje sekoje ši teksto forma įsiterpia po autoritetingumo prasme ją lenkiančių Apaštalinės konstitucijos ir Enciklikos, palikdama po savęs tokius dokumentus kaip Apaštalinis laiškas ar Kreipimasis.

Nors aptariamas dokumentas neskelbia nei tikėti privalomų apreikštų tiesų, nei kalba apie dalykus kaip galutinai nustatytus, tikinčio žmogaus santykis su šio teksto perteikiamu mokymu tegali būti aptariamas kaip vidinė religinio valios ir proto palankumo nuostata.

Amoris laetitia – tekstas skirtas visiems Bažnyčios nariams: vyskupams, kunigams, diakonams, pašvęsto gyvenimo asmenims bei visiems tikintiems pasauliečiams. Kadangi pati tema kad ir skirtingai, bet neišvengiamai paliečia kiekvieną asmenį, drįsčiau teigti, kad šio teksto adresatas yra kiekvienas žmogus. Iš tiesų, tiek dokumento teminė struktūra, tiek ir pats būdas kalbėti kiekvieną skaitantįjį atveria galimybei būti paliestam ir perkeistam, užduoti gyvenimui svarbius klausimus, ieškoti atsakymų ir išdrįsti juos surasti.

Kodėl meilės šeimoje temomis rašoma būtent dabar? Amoris laetitia pasirodo praėjus 35-eriems metams po paskutinio tokio pobūdžio šeimos klausimams skirto teksto – Jono Pauliaus II Apaštalinio paraginimo Familiaris consortio (1981m. lapkričio 22d.). Visą šį laiką pastarasis dokumentas ir buvo esminė nuoroda su šeima susietoms tikrovėms suvokti. Taigi abu tekstus skiria netrumpas laiko tarpsnis, lėmęs žymius antropologinius-kultūrinius pokyčius visais žmogaus gyvenimo ir jo suvokimo lygmenimis, neišskiriant santuokos institucijos bei šeimos tikrovės. Minėti pokyčiai ir gimdo būtinybę vėl ir naujai apmąstyti santuokos, šeimos, žmogaus meilės realijas visiškai kitokiame kontekste, atsisakyti kaip vienintelės gynybinės pozicijos nuosmukio pažymėto pasaulio akivaizdoje ir bandyti iš naujo ir jam suprantama kalba užkalbinti ir prakalbinti šių dienų žmogų, siekiant sugrąžinant tikėjimą, jog meilė, šeima, santuoka turi prasmę ir atveria laimei.

Tikrai neatsitiktinai Amoris laetitia tekstą atveria frazė: „Meilės džiaugsmas, kuris išgyvenamas šeimose yra ir Bažnyčios džiugesys“ (AL 1). Tarsi aidas, šie žodžiai mus sugrąžina prie ir susieja su jau prieš penkiasdešimt vienerius metus Vatikano II Susirinkimo paskelbtos ‘Pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią dabarties pasaulyje Gaudium et Spes’ giliai paliečiančios pirmosios ištaros: „Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jų širdyse“ (GS1).

Popiežiaus Pranciškaus paskelbtas Apaštalinis paraginimas tiesiog tęsia šią Banyčios misiją: būti su dabarties žmonėmis; mastyti vieną iš esminių žmogaus aptarčių – galią mylėti – įkūnytą tegul ir žmogiškai dužlioje, bet nuo paties žmogaus neatsiejamoje bei paties Kūrėjo laiduotoje ir Kristaus pašventintoje santuokos ir šeimos tikrovėje. Nenuilstamai ir toliau skelbdama santuokos idealą bei primindama Dievo projekto grožį šiuo klausimu, Bažnyčia gręžiasi į kiekvieną asmenį, kantriai ir gailestingai bei jam labiausiai tinkamu būdu lydėdama jį pilnatvės link.

Pabaigai norėčiau pacituoti trumpą, tačiau tikrai iškalbingą pastraipą: „Jėzus trokšta Bažnyčios, dėmesingos ir trapioje situacijoje Dvasios skleidžiamam gėriui: kaip Motinos, kuri tuo pat metu, kai aiškiai skelbia objektyvų mokymą, „neatmestų įmanomo gėrio, net jei rizikuotų gatvės purvu susitepti rankas“ (Evagelii Gaudium 45)“ (AL 308). Jubiliejinių Gailestingumo metų kontekste ši Bažnyčios misija kaip ir paskelbtas tekstas įgauna ypatingą prasmę. 

B.d.

Parengė S. Žiugždaitė