Nuotraukos autorė – Giedrė Rein

Tarp daugybės saviugdos knygų, kompetencijas ugdančių portalų Lietuvoje išsiskiria psichologės Rasos Venckutės projektas, kurio simboliu pasirinkta lūšis – tipiška Lietuvos miškų gyventoja. „Bernardinai.lt“ skaitytojams autorė pasakoja ne tik apie tai, kaip atsirado ši asmenybės stiprinimo erdvė – „Lūšis“, bet ir apie savo kelią į žmogaus vidaus tyrinėjimus, dabartinės visuomenės skaudulius ir neišnaudotą potencialą.

Bernardinai.lt“ skaitytojams dar nesate pažįstama, tad būtų įdomu sužinoti, kaip Jūsų gyvenimo kelias susikirto su žmogaus sielos, psichikos tyrinėjimais. Ar pirmieji įkvėpimai vis dar gyvi, o gal gyvenimo realybė „atvėrė akis“ ir nuleido ant žemės?

Dešimtoje klasėje po akimis pasitaikė psichologinė knyga, kurią perskaičiusi iškart supratau, kad labiau nei verslininkė noriu būti psichologė. Po kelerių metų pavarčiusi tą knygą nustebau: kuo ji tuo metu pasirodė tokia ypatinga? Matyt, ne pati knyga buvo tokia išjudinanti, bet ji parodė, jog tai, apie ką aš taip dažnai mąstau, yra platus mokslas.

Ši asmeninė patirtis man dažnai primena, jog nėra būtina, kad informacija būtų išskirtinė, nauja ir itin kokybiška. Kartais užtenka tiesiog perskaityti vieną mintį, pakliūti į reikiamą kontekstą, ir viskas galvoje pražysta nušvitimu. Manau, dabar daugelis ir ypač savęs ieškantis jaunimas apskritai pervertina informacijos, knygų, mokymų, seminarų svarbą. Svarbiau už kokybišką informaciją yra praktinis tos informacijos taikymas, kasdienis smalsumas, nuolatinis domėjimasis, patirčių gausa.

Ta knyga buvo pirmasis įkvėpimas. Vėliau įtraukė tolesnis gilinimasis, keliami klausimai ir randami atsakymai. Rašiau išsamų struktūruotą dienoraštį, kuriame kaupdavau viską, ką sužinodavau apie žmonių vidinį pasaulį ir save pačią. Tas dienoraštis buvo puiki priemonė viską sisteminti, analizuoti, palyginti, prisiminti. Jungiant psichologiją ir matematiką gimdavo daug įdomių idėjų.

Paauglystėje mane domino labai daug temų, dabar pagrindinį dėmesį skiriu kelioms kryptims. Kaip sukurti nepalaužiamas pokyčių link vedančias strategijas? Ko reikia, kad žmonės greičiau ir lengviau sustiprėtų? Kaip tą stiprėjimą supaprastinti ir paversti maloniu bei įtraukiančiu žaidimu? Tai – mane apsėdę klausimai. Tikrai apsėdę, o ne šiaip įdomūs. Su šiais ir panašiais klausimais nubundu ir užmiegu, klausausi svetimų pokalbių, plaunu indus, vaikštau po parduotuves. Tyrinėju kaip mažas vaikas, o atradimus tikrinu kaip griežtas mokslininkas.

Svajoju apie visko, ką turiu galvoje ir širdyje, sudėjimą į naujo saviugdos būdo, keisiančio milijonų žmonių gyvenimus, išradimą. Kartais, rodos, jau įsivaizduoju, kas ir kaip. O kartais rodosi, kad kuo toliau, tuo labiau kvailėju. Tad belieka laukti rytojaus.

Nežinau, kaip bėgs mano gyvenimas, kiek bus džiaugsmo ir kiek nusivylimų, ką veiksiu ateityje, bet esu tikra, kad polinkis akylai stebėti ir analizuoti savo ir kitų žmonių psichiką išliks iki pat gyvenimo galo.

Vieni psichologiją ar psichoterapiją laiko vos ne akių dūmimu, kiti visą gyvenimą praleidžia neatsiplėšdami nuo saviugdos vadovėlių, savianalizės. Ką manote jūs?

Psichologija, kaip ir bet kuris mokslas, yra labai plati. Smegenų pusrutulių veikla, ramus miegas, gebėjimas mėgautis, produktyvumas darbe, sėkmė derybose, tvirtybė draugystėje, santarvė šeimoje – psichologijos daržas.

Dažnai nutinka taip, kad žmonės, išgirdę, jog esu psichologė, ima pasakoti, kaip ir jie patys domisi psichologija, daug skaito, lanko mokymus. Jie jaučiasi pusiau psichologais. Ir tai tiesa, nes psichologija gyvenimiškas ir intuityvus mokslas. Tačiau įvaldyta psichologija – tai ne tik žinios, tai – procesas, tai tų žinių taikymas. Ir tie, kas žinias labiau kaupia, nei taiko, gyvena tik mintyse. Kartais jie net save apgauna, kad tuo žinių kaupimu jie keičia savo gyvenimą, stipriai tobulėja. Bet veikiantys tik mintyse rezultatus irgi turi tik mintyse. Tad esu tikra, kad psichologinės žinios be jų praktikos realiame gyvenime yra kaip prieš dešimt metų nusipirkta daili suknelė, kurios dar nė karto neteko apsivilkti. Būtent todėl, užuot rašiusi straipsnius ar knygas, pirmenybę teikiu „Lūšiai“ – praktinei programai.

Net ir taikant psichologines žinias gyvenime, viskas nėra taip paprasta ir lengvai nuspėjama, kaip rašoma knygose. Psichologijos žinių taikymas gyvenime – banguojantis žaidimas. Vieną dieną gali jaustis viską suprantantis, valdantis ir būsimas pasaulio užkariautojas. O kitą dieną – jau menkai galintis padėti piktam it širšė ir nerangiam it storas katinas žmogui.

Jau esate sukaupusi nemenkos profesinės patirties, nors dar esate jauna specialistė. Kaip matote šiandienos Lietuvos visuomenės vidinio gyvenimo sveikatą? Kokiems dominuojantiems skauduliams reikia didžiausio dėmesio, kokių savo stiprybių pakankamai neįvertiname?

Įvardinsiu kelis skaudulius, kurie aktualūs Lietuvos visuomenei ir man pačiai.

Visų pirma tam, kad žmogus psichologiškai jaustųsi laimingas, pirmiausia turi būti patenkinti jo saugumo ir fiziologiniai poreikiai. Populiarioji Maslow poreikių piramidė sako, kad pačioje apačioje yra fiziologinių poreikių patenkinimas ir tik po jų meilės, pripažinimo ir saviraiškos poreikiai įgauna svarbą. Deja, nemaža dalis skurdžiai gyvenančių lietuvių kol kas yra užstrigę ties tų pirminių poreikių patenkinimu. Tai kaip galime tikėtis, kad jie bus laimingi?

Net ir dažnas Lietuvoje gyvenantis žmogus – pavalgęs, pamiegojęs ir saugiai besijaučiantis – nesijaučia pakankamai laimingas, nes patenkino tik savo būtiniausius poreikius. Ir dažnai užmirštama, jog didesnis nei pakanka tokių poreikių tenkinimas suteiks ne laimę, o tik trumpalaikį pasitenkinimą. Laimė yra kur kas daugiau, tai savo tikslų siekimas, artimi santykiai su kitais, meilė ir kt. Taigi, pamiegojus ir pavalgius verta mąstyti, ne kaip miegoti dar ilgiau ar valgyti dar skaniau, bet kaip patenkinti savo aukštesnius poreikius.

Kitas žingsnis siekiant tikros laimės – kurti prasmę ir gėrį. Pavyzdžiui, kurti naudingą produktą ar paslaugą, padėti prašančiam pagalbos, t. y. galvoti ir apie kitų žmonių problemas ir poreikius. Tokiu paprastu elgesiu – gėrio skleidimu – mes savo ir savo tautiečių gyvenimą padarytume dar laimingesnį ir prasmingesnį.

Antras lietuviams būdingas skaudulys ir viena pagrindinių mano darbo sričių – stiprinti pasitikėjimą savimi. Mažas pasitikėjimas savimi dažno lietuvio problema. Besidarbuodama su „Lūšies“ programos dalyviais, konsultuodama klientus ir apskritai stebėdama aplink mane esančių ar garsių žmonių elgesį vis labiau įsitikinu, jog pasitikėjimas savimi daugeliui yra svarbus kliuvinys ir kartu siekinys. Jį vadinčiau daugelio pageidaujamų savybių ir įpročių šaltiniu ir esmine sąlyga. Jei pasitikime savimi, lengviau siekiame tikslų, drąsiau imamės pokyčių, artimiau bendraujame su kitais – pasitikėjimas savimi apsaugo mus nuo liguisto prisirišimo ar perdėto jautrumo, kuris verčia ieškoti tik gražiai su mumis besielgiančių žmonių. Kai patys jaučiamės stiprūs, kitų žmonių palaikymo ar palankių sąlygų mums reikia daug mažiau – mes patys natūraliai randame sprendimus savo problemoms bei kelius savo svajonėms.

Tiesa, pasitikėti reikia ne tik savimi, bet ir kitu. Kad ir kokiais aspektais analizuoju žmonių siekius, tai net ir pačius materialistiškiausius iš jų vertinu kaip norą sulaukti meilės, dėmesio, pripažinimo. Tokiu būdu sau įrodome, kad esame to verti. Bet tai galima pasiekti ir daug paprasčiau – stiprinant pasitikėjimą savimi ir kitu.

Kitas skaudulys – tai skurdi, nuobodi, varginanti mūsų kasdienybė. Kasdienybė mus ištinka tarsi netikėtai, per mažai žmonės ją vertina ir dar mažiau dėl jos stengiasi. Kasdienybei tenka tik laiko trupiniai, liekantys nuo darbo, bendravimo su kitais, buitinių darbų, gyvenimo tikslų ir minčių apie save ir savo gyvenimą. Daug kas svajoja, kaip mėgausis gyvenimu, kai pasieks tai, ko nori. Prisiriša prie tų siekių, kartais džiaugiasi pasiekimais, kartais kankinasi, jog nepavyksta taip lengvai, kaip tikėtasi. O gyvenimas ir jo grožis bėga pro šalį.

Nuotraukos autorė – Giedrė Rein

Dauguma neįvertina, kad yra daugybė ranka pasiekiamų džiugesių, kurie patenkintų tą poreikį, kurį jie bando patenkinti siekdami didžių dalykų. Tokie kasdienybėje po ranka tūnantys didžių dalykų pakaitalai dažniausiai nuvertinami dėl savo pasiekiamumo ir paprastumo. Žmogų traukia tai, ko jis neturi. Be to, dauguma žmonių užmiršo, kaip reikia mėgautis tuo, ką patiri, kaip įsijausti, kaip skirti dėmesį buvimui čia ir dabar. Pasižiūrėkime, kaip gyvena Ana.

Ana labai mėgsta keliauti. Ji daug dirba, taupo, skiria daugybę laiko kelionių paieškai, jas planuoja, o iškeliauja tik kartą ar du per metus. Jeigu Ana pasigilintų į tai, kodėl ji taip mėgsta keliauti, ji suprastų, kad keliavimo poreikį patenkinti galima ir paprasčiau. Iš esmės Ana siekia tam tikros būsenos ar patyrimo, kurią jai suteikia keliavimas. Galbūt ji mėgsta būti gamtoje? Pamatyti naujų neatrastų vietų? Atitrūkti nuo gyvenimo? Pabūti viena su savimi? Leistis į nuotykius? Pailsėti? Nebūtina prisirišti prie kelionės tam, kad patenkintum šiuos poreikius, pasiektum jų teikiamą būseną. Panašų efektą galima ir kasdien ar kelis kartus per savaitę leidžiantis į mažus žygius miške, vaikštinėjant po savo miesto senamiestį ar netoliese stūksantį parką, dėmesingai kasdien prieš miegą po 15 min. žiūrint laidas apie gamtą ar keliones ir kt. Skyrusi daugiau dėmesio tam, kas ranka pasiekiama, Ana būtų laiminga ne tik išsiruošusi į rimtas keliones, bet ir visus metus. Anai tereikia suprasti, kodėl ją žavi kelionės, kokią būseną jos jai padeda pasiekti, ir po to ieškoti vertingų pakaitalų kasdienybėje.

Taigi, iliuzija, jog laimei sukurti reikia daug pastangų, pasiekimų ar pinigų. Dėmesys smulkmenoms, sąmoningumui, minimalizmui, atradimams, norimiems įpročiams, dienos ritualams, artumui su savimi bei kitais kasdienybę pripildo džiugesio, pilnatvės ir atsipalaidavimo. Kad džiaugtumeisi gyvenimu, nereikia laukti atostogų, pakelto atlyginimo, geresnių santykių su antra puse, kitų pripažinimo ar įsigyto ilgai laukto daikto. Mūsų laimė yra ne kažkur toli, o mūsų kasdienėse veiklose. Aristotelis yra pasakęs: „Tu esi tai, ką reguliariai veiki.“ Taigi, ką veikėte šiandien? Kiek jums tai suteikė džiaugsmo ir pilnatvės? Geriausia tas džiuginančias veiklas paversti kasdieniais ritualais.

Galiausiai paskutinis skaudulys – tai nuobodus, neįdomus, įtemptas darbas. Žmogus negali be darbo, be įdomaus darbo. Jei kasdien 8 valandas praleidžiame monotoniškai, nykiai, liūdnai ar net smukdančiai, nei psichologai, nei knygos, nei seminarai, nei draugai, nei kava ar įdomus filmas mūsų neišgelbės ir nepadarys laimingų. Įdomi veikla žmogų natūraliai veža į priekį, ji – neišsenkantis įkvėpimo ir laimės šaltinis.

Stebėdama aplinkinius, konsultuodama klientus, padėdama „Lūšiukams“ darbuotis ties karjeros valdymu, mėgstamo darbo paieškomis, vis susiduriu su tuo, kad iš ties sunku rasti mėgstamą darbą, ypač kai nežinai, ko nori, ar nebesi jaunuolis. Ir iš tikro – nors darbas pagal pašaukimą yra tikra laimė, tačiau didžiajai daugumai mūsų nepavyksta tokį darbą atrasti ar jį pasiekti, nors laimingi nori, nusipelno ir gali būti visi. Iš pradžių man kaip puikiai savyje besigaudančiai psichologei buvo sunku suprasti, kaip kiti nežino, ko jie nori iš gyvenimo, ir kaip jiems nepavyksta rasti to atsakymo – man visi jie atrodė tiesiog tinginiai. Bet dabar žinau, jog tai labai sudėtingas procesas, kuris priklauso nuo daugelio dalykų – žmogaus savybių, jo gyvenimo aplinkybių, jo pasitikėjimo savimi ir, žinoma, nuo jo pastangų.

Beieškantieji svajonių darbo dažnai mato tik juoda arba balta – dirbti savo neįdomų darbą arba jį mesti ir ieškoti svajonių darbo. Antrąjį kelią renkasi retas žmogus. O pirmiesiems turiu puikią naujieną: praturtinti esamą darbą, padaryti jį džiugesnį, įdomesnį ir labiau įtraukiantį – dar vienas būdas būti laimingam. Yra daugybė būdų, kaip praturtinti savo darbą. Pavyzdžiui, paprastas, lengvai įgyvendinamas būdas, padėsiantis greitai padaryti savo darbą įdomesnį, yra stebėti tai, kaip sekasi dirbti, ir vertinti pažangą. Pasisemti idėjų galite straipsnyje apie savęs stebėjimą ir vertinimą. Nusistačius kriterijus, kas būtent bus stebima, ir reguliariai vertinant pažangą, darbo rezultatyvumas taip pat stipriai išauga – o tai dar labiau įkvepia.

Pastebiu, jog, siekdami savo darbą padaryti įdomesnį arba produktyvesnį, dauguma laukia, kol juos kažkas papildomai motyvuos arba iš dangaus nukris auksiniai, dar niekur neskaityti patarimai. Tačiau net ir olimpinių žaidynių sportininkai naudojasi paprastomis technikomis: planavimu, prioretizavimu, vizualizavimu, poilsio ir darbo subalansavimu ir kt. Net plaukimo legenda Michaelis Phelpsas vizualizaciją apie sėkmę laiko esminiu sėkmės raktu. Taigi, jei olimpiniai sportininkai neišradinėja dviračio iš naujo, mums paprastų būdų išbandymas ir įvaldymas neabejotinai yra puiki pradžia.

Taip pat reikia atminti, jog svarbu mokytis, išmanyti savo sritį, tapti kompetentingam. Tai, į ką investuojame savo laiką ir dėmesį, kur jaučiamės stiprūs, mus įkvepia, sudomina ir įtraukia. Kuo daugiau augsime savo darbe, tuo jis mums labiau patiks.

Esate Lietuvoje dar gana naujo projekto sumanytoja. „Lūšis“– asmenybės stiprinimo erdvė, pasitelkiant žaidybinių ir virtualaus pasaulio elementų. Ar galite papasakoti plačiau, kaip išvystėte šį sumanymą? Kokių rezultatų siekiate?

Kaip minėjau pradžioje, visur keliu psichologinius klausimus ir ieškau atsakymų į juos. Prieš sukuriant „Lūšį“ man vis sukdavosi galvoje mintys, kaip palengvinti žmonių kelią pokyčių link: kaip juos įkvėpti, kaip jiems įveikti baimę, kaip rasti veiksmingiausią sprendimo būdą, kaip sudominti žmones taip, kad jie nebenorėtų pasiduoti. Kitaip sakant, gilinausi į tai, kaip vietoje trumpalaikės motyvacijos sukurti nepalaužiamą ir įdomią pokyčių strategiją.

Laikui bėgant pajutau, kad noriu sukurti gana savarankišką internetu valdomą įrankį, jungiantį daug žmonių, kurie veiksmingai ir įdomiai darbuotųsi kartu, pasinaudotų gydančiu bendruomenės poveikiu. Taip 2012 m. gimė „Lūšis“. „Lūšis“ – tai internetinė sužaidybinta (angl. gamification) asmenybės stiprinimo erdvė, gimusi sukryžminus psichologinius mokymus, įtraukiantį žaidimą ir kartu besidarbuojančių bendražygių knibždantį socialinį tinklą. „Lūšies“ užduotis sukūriau su smalsaus mokslininko užsidegimu, atidaus stratego skaičiavimu  ir pagal pašaukimą dirbančios psichologės atsidavimu. „Lūšies“ pažangos valdymo dėsniai energizuoja, silpnina psichologinius gynybos mechanizmus, atidėliojimą, baimę ir nuobodulį. „Lūšyje“ natūraliai norisi stengtis.

Pirmosios „Lūšys“ buvo skirtos stiprinti pasitikėjimą savimi, šių metų „Lūšis“ pirmą kartą praturtins veiklą ir kasdienybę – ji padarys juos įdomesnius, vaisingesnius, labiau įtraukiančius, džiugesnius ir prasmingesnius. Todėl pavadinau šią „Lūšį“ „Veikliąja Lūšimi“.

Papasakokite išsamiau kaip vyksta mokymasis Lūšies erdvėje

Žmogaus asmenybė veikia kaip sistema, kaip kūrinys, kurio dalys tarpusavyje glaudžiai sąveikauja ir yra viena nuo kitos stipriai priklausomos. Taip kaip rankos skausmas yra susijęs ne tik su rankos būkle, taip ir, pavyzdžiui, nusiteikimas pokyčiams siejasi su nuotaika, vakarykštėmis patirtimis, santykiais su artimaisiais, darbo vietos tvarka ir kt. Tad, siekiant iš tikro efektyviai stiprinti kokią nors savo savybę ar gyvenimo sritį, svarbu pažinti ir perprasti viską, kas sukasi aplink tą tikslą, bei perkąsti to sukimosi taisykles. Tokiu holistiniu, sisteminiu požiūriu ir vadovautasi kuriant „Lūšį“. Tai vienas iš svarbiausių paaiškinimų, kodėl „Lūšiukai“ patiria ilgalaikių, visapusiškų, esminių gyvenimo ar asmenybės pokyčių per palyginti trumpą laiką.

Lūšies užduočių sistema apima trijų formatų užduotis. Dalis užduočių daromos kasdien – taip formuojami įpročiai. Dalis užduočių įsipina į kasdienybę – taip ne tik taupomas dalyvių laikas, bet ir stiprinamas jų sąmoningumas, gebėjimas stebėti save ir keisti savo elgesį ne ant popieriaus, o čia ir dabar. Likusios užduotys atitinka įprastą užduočių suvokimą – kažką konkretaus padarai, gauni rezultatą ir nebedarai, šios užduotys yra trijų sunkumo lygių. Taigi, „Lūšis“ veržiasi į „Lūšiukų“ vidų iš visų frontų. Galimybė pačiam rinktis, kurias užduotis atlikti, padeda sukurti daugybę galimų mokymosi ir stiprėjimo krypčių. „Lūšiukai“ patys sprendžia, kuriomis kryptimis jie nori judėti, tad kiekvieno iš jų kelias „Lūšyje“ unikalus, lankstus ir tinkantis būtent jam.

Užduotys yra turinys, bet ne mažesnis dėmesys skiriamas ir formai, t. y. tam, kaip tos užduotys atliekamos. „Lūšies“ dalyviai paklūsta tam tikriems dėsniams, kurie užtikrina efektyvų ir smagų tobulėjimą, silpnina gynybos mechanizmus, padeda susidraugauti su kitais dalyviais ir įtraukia stengtis iki uodegos galiuko. Taip pat pokyčių įgyvendinimą stebėti ir valdyti padeda rezultatyvus, unikalus kasdienis pažangos sekimas ir valdymas bei kryptinga ir taikli savirefleksija.

„Lūšis“ primena pagreitintą gyvenimą: su „Lūšiukais“ kartu gyvena sėkmė ir nesėkmė, laimė ir ašaros, iššūkiai ir ramybė, draugiškumas ir varžymasis, laisvė ir pareiga. „Lūšyne“ saugiau nei gyvenime, tad čia galima drąsiau eksperimentuoti su savimi ir savo elgesiu.

Galiausiai „Lūšyje“ siekiama, kad džiugintų ne tik tikslas, bet ir jo siekimas. „Lūšyje“ pokytį galima pasiekti neprievartaujant savęs ir einant natūraliu, šviesiu, džiuginančiu taku.

Kviečiu jus stiprinti pasitikėjimą savimi, tikslų siekimo įgūdžius ir norimus įpročius dalyvaujant šių metų „Pasitikinčioje savimi Lūšyje“. Registracija į priėmimą baigsis lapkričio 7 d.  https://dziaugiuosisavimi.lt

Susirašinėjo S. Žiugždaitė