Prieš mane sėdinti dvylikametė netikėtai prisipažįsta, kad irgi mąstė apie savižudybę. Irgi – kaip tas knygos veikėjas, apie kurį kalbamės. Nustembu. Juk tokiomis temomis nesišnekama.

Ne tik nesišnekama – vienoje Vilniaus mokykloje nusižudžius trylikamečiui mokyklos administracija daro viską, kad istorija būtų sušluota po kilimu. Iš tėvų ar mokinių pokalbių nematoma prasmės, bijoma tik gilinti žaizdas.

Taip ir tylim visą gyvenimą.

O mąstom nuo mažų dienų. „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė viename renginyje pasakojo, kad pastebi kelias naujas tendencijas. Vis jaunesni vaikai ima skambinti jų telefonu ir kalbėti apie norą save žaloti. Anksčiau tai atrodė keturiolikmečių problemos, dabar tokių skambučių sulaukiama iš dvylikos, vienuolikos... netgi dešimties metų vaikų.

Antroji tendencija – vis dažniau vaikai paskambina ir skundžiasi... sunkumu. Negebėdami įvardinti konkrečių juos nuliūdinusių įvykių, dėl kurių kyla įvairių minčių. Jiems tiesiog „sunku širdy“. Sunku įvardinti, kodėl kažką jaučia. Tik žino, kad „negera“.

Panašu, kad auga karta, turinti žemą emocinį intelektą – negebanti suvokti ne tik kitų, bet svarbiausia – savo pačių emocijų. Galima ilgai ieškoti to priežasčių, kaltinti kompiuterius ar yrančias, nebendraujančias šeimas. Bet man norisi galvoti, ką būtų galima padaryti mokykloje, kad tai keistųsi.

Kas tokius gebėjimus ugdo? Literatūra. Tiksliau – skaitymas. Ne bet koks, o grožinės, klasikinės literatūros. 2013 metais „Science“ žurnale publikuotas mokslininkų tyrimas parodė, kad net kelios minutės skaitymo per dieną jau pakelia empatijos ir socialinio intelekto įgūdžius. Nieko stebėtino, kad negrožinė literatūra tokio efekto neturėjo, tačiau įdomu, kad populiariosios literatūros skaitymas įtakos taip pat nedarė. Autoriai svarstė, kad populiariosios literatūros veikėjai paprastai yra stereotipiški, santykiai aprašomi tiesmukiau, todėl skaitytojų emocinis intelektas netobulėja.

Bet juk nereikia nė tyrimų, kad tai suprastume. Skaitydami galime ne tik įsijausti į nepažįstamas situacijas, bet ir atrasti veikėjų, kurie primena mus. Veikėjų, kurių išgyvenimai ir apmąstymai padėtų suvokti mūsų pačių jausmus. Tai literatūros paskirtis, kurią, skaitydami vis mažiau, apleidžiame.

Kaipgi vaikus sudominti skaitymu? Naujoji Zelandija, Kanada, kai kurios kitos šalys ir netgi privačios mokyklos Lietuvoje šį atsakymą jau rado – skaitymo pamokas. Sakykime, specialioje Naujosios Zelandijos mergaičių mokykloje mokytoja-bibliotekininkė pamokos pradžioje trumpai, bet šarmingai pristato tiek knygų, kiek klasėje vaikų. Po pristatymo mokiniai netgi susipeša dėl juos sudominusios knygos, o likusį pusvalandį ją skaito. Patikus – nešasi namo. Nepatikus – grąžina ir ieško kitos.

Nenorime literatūros? Štai viena JAV mokykla Baltimorėje neseniai nuvilnijo per spaudą, nes, užuot „palikus po pamokų“, vaikus mokė... medituoti. Ne, ne gimnazistus, o pradinių klasių mokinius. Jie mokomi nusiraminti, lėtai kvėpuoti ir susitelkti. Ir ne veltui – mokslas vis stipriau rodo meditacijos privalumus, kaip, pavyzdžiui, gebėjimo išlaikyti dėmesį ir fokusuotis stiprinimas. Atrodytų, neįmanoma, kad pradinukai sėdėtų tyloje ir medituotų. Bet jie tai daro ir netgi grįžę namo moko savo tėvus. O mokykla teigia, kad padidėjo mokinių lankomumas ir sumažėjo bausmių skaičiai.

Tą pačią praktiką naudoja pasaulyje garsi „Blue School“, esanti Niujorke, kurią konsultuoja garsiausi pasaulyje švietimo ekspertai. Jų mokiniai prieš ir po pamokų skiria laiko meditacijai. Arba tiesiog – pabūti su savimi. Ir maži vaikai ne tik praktikuoja verčiami, bet ir patys suvokia to naudą. Jų atstovė kartą paskaitoje Kembridže sakė, kad mokiniai per pamokas pakelia ranką ir sako: „Mokytoja, man reikia pabūti vienam ir apgalvoti, ką išmokau.“ Ir yra išleidžiami pabūti meditacijos kambaryje.

Skamba kaip žodžiai iš kitos planetos. O juk begalė tyrimų įrodinėja, kad meditacija stiprina intelektą – ne tik emocinį, bet ir tą, kurio taip siekia mokyklos.

Iš kitos planetos skambėtų ir trečia idėja fix – minčių sveikatos pamokos. Sakyčiau, psichikos, bet tas žodis per baisiai skamba. Jis vis dar asocijuojasi su ligoninėmis, kuriose uždarydavo režimui nepatogius žmones, arba – mažų mažiausiai – su įrašu ligos istorijoje, kuris „užveria duris“.

Tyrimų duomenimis kas ketvirtas Europos pilietis per savo gyvenimą suserga kokia nors psichikos liga. Didelė dalis jų sukeliami įvykių iki keturiolikos metų, net jei ir nepasireiškia iš karto. Psichikos sutrikimai apskritai vadinami didžiausiu ateities iššūkiu.

Prieš porą metų Didžiojoje Britanijoje per 50 000 žmonių pasirašė peticiją įtraukti psichikos sveikatą į mokyklų programą. Vyriausybė sureagavo – sutiko su šio dalyko svarba ir iššūkiais, nes mokytojai nėra pasirengę to mokyti. Tačiau skyrė 1,5 milijonų svarų pilotinei programai sukurti bei papildomus 4,7 milijonus įvairioms nevyriausybinėms, su tuo susijusioms iniciatyvoms.

Nemaža dalis privačių mokyklų pasaulyje jau tą daro – kalbasi su mokiniais apie visapusišką sveikatą, streso pavojus. Kalbasi apie jų pojūčius. Moko atpažinti simptomus. Moko reaguoti. Svarbiausia – moko nebijoti šių ligų, suprasti, kad apsidairius autobuse visada pamatysime žmogų, kuris su tuo susiduria, o gal ir patys būsime tas žmogus.

Visos trys išvardintos priemonės – skaitymo pamokos, meditacija, psichikos sveikata – sėkmingai naudojamos privačiose mokyklose, pagrįstos moksliniais tyrimais ir galinčios padėti spręsti vieną iš esminių Lietuvos problemų.

Deja, mes per dažnai Lietuvoje norime spręsti problemas tiesiausiu keliu. Jei netenkina vaikų pasiekimai matematikoje – didiname krūvį ir įvedame privalomą matematikos egzaminą. Jei jie nepilietiški – sukuriame popierinių pilietinio ugdymo pamokų. Jei kyla savižudybių skaičius – kviečiame į mokyklą psichologą. Mes gesiname gaisrus, o ne stengiamės, kad jie taip ir nekiltų.

Juk taip baisu imti ir „prarasti“ vieną pamoką per dieną ar per savaitę, siekiant vaikus kuo daugiau išmokyti. Kas, kad mokomės paprastai ne gaudami kuo daugiau informacijos, o kaip tik – būdami pailsėję, susikaupę ir turėdami laiko apmąstyti, ką išmokome. Ir kai tiesiog... gera.