2014 m. Vyskupų sinode šeimos tema didelio atgarsio sulaukė homoseksualių asmenų klausimas, jų įtraukimas į bažnytinę bendruomenę. Katalikai yra kviečiami subtiliai atskirti nuodėmę nuo nusidėjėlio. Kokia sielovados dinamika atsispindi posinodiniame paraginime „Amoris Laetitia“? Ar principą atmesti „sugedusį obuolį“, kad kitų neužkrėstų keičia supratingas palydėjimas? Romos popiežiškojo Urbono universiteto profesorius kun. Vidas Balčius su „Bernardinai.lt“ skaitytojais toliau dalijasi savo įžvalgomis.

KUN. VIDAS BALČIUS I: „AMORIS LAETITIA“ – TEKSTAS SKIRTAS VISIEMS BAŽNYČIOS NARIAMS

KUN. V. BALČIUS II: „AMORIS LAETITIA“ REALIZMAS SAUGO NUO IDEALIZAVIMO IR RELIATYVIZMO“

Amoris laetitia“ mąsto apie meilę šeimoje. Kadangi kiekvienas žmogus pasaulį išvysta šeimoje, kad ir kokia ji būtų – darni ar dužli, sužeista, – joje išgyvenama santykių tikrovė pozityviai ar negatyviai paliečia ir žymi kiekvieno asmens praeitį, dabartį ir ateitį. Kaip tik todėl, kad ir įgydami kitokių formų skirtinguose gyvenimo etapuose, meile grįsti santykiai šeimoje yra itin svarbūs ir neišvengiamai paveikia visą mūsų gyvenimą, esminį mūsų gebėjimą būti autentiškais žmonėmis. Tai galioja be išimties visiems asmenims, o aptartos tarpusavio santykių dinamikos iš tiesų yra būdingos ne tik šeimai, bet ir visoms kitais kriterijais grįstoms ir mūsų sociume gyvuojančioms bendruomenėms ir grupėms, įskaitant tikėjimo bendriją. Taigi santykiai yra esminė mūsų žmogiškumo dalis, nes žmogus pačia savo esme yra santykio būtybė.

Deja, dėl neretai socialinėje sąmonėje įsišaknijusių ir visuomenėje gyvuojančių negatyvių nuostatų tam tikrų kategorijų žmonės yra mažiausiai apsaugoti ir itin pažeidžiami, tarp jų – homoseksualios orientacijos asmenys bei šeimų, iš kurių jie kilę ar kuriose jie gyvena, nariai. Būtent suvokimas apie santykių kokybės svarbą žmogiškai bei tikėjimo prasme pavykusiam minėtų asmenų gyvenimui ir lėmė tai, jog dokumente randame trumpą analizę ir šiais klausimais.

Kokia gi jos esmė? Norėčiau paminėti du dalykus.

Pirmiausia aiškiai pabrėžiama, kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo lytinės orientacijos, asmens orumo lygmeniu turi būti gerbiamas besąlygiškai, vengiant bet kokios diskriminacijos. Ši esminė nuostata, jei ji tikra, būtinai įsikūnija kaip pagarbus homoseksualios orientacijos žmonių ir šeimų, iš kurių jie kilę, narių lydėjimas: tam, kad kiekvienas – ir homoseksualus – asmuo gebėtų savo gyvenime Dievo valią atpažinti ir pagal ją gyventi. Ši galimybė veltui dovanota kiekvienam.

Kita vertus, patvirtinama negatyvi Bažnyčios nuomonė apie visokius bandymus sulyginti santuoką ir įvairias homoseksualių asmenų bendro gyvenimo formas. Tokia nuostata grindžiama laiko patikrinta ir atpažįstama kaip galiojančia teologine ir etine-antropologine vienintelės santuoka vadinamos tikrovės struktūra, kurios paminėtos formos stokoja. Logiškai reikėtų iš esmės vengti net bandyti panašias formas vadinti „santuoka“, juo labiau visa tai siekiant įteisinti.

Bet kurisspaudimas šiuo klausimu neišvengiamai įgyja ideologinį atspalvį. Na, o privataus lygmens juridiniai vienos lyties asmenų teisių ir pareigų tarpusavio santykiuose aspektai (pavyzdžiui, paveldėjimo, teisės į informaciją ligos atveju, slaugos ir kt.) tekste tiesiog nenagrinėjami.

O dėl nuodėmės ir nusidėjėlio ar sugedusio obuolio... Įprasta sakyti, kad medis pažįstamas iš vaisių. Kaip ir žmogus – iš jo veiksmų ir pasirinkimų, sėkmingų ir nuodėmingų. Pažįstamas, bet nesutapatinamas. Taigi vaisus – geras ar blogas – yra apie medį bylojantis ženklas. Kaip ir tikrai iš žmogaus laisvės kylantis geras ar nuodėmingas veiksmas yra ženklas, kuris kažką apie žmogų pasako, tačiauniekada jo neišsemia ir neištaria viso. Visą žmogų aptaria tik mylintis buvimas: nes tik „meilė uždengia gausybę nuodėmių“ (1 Pt 4, 8). Tačiau tai ne pavienis veiksmas ar keliasdešimt veiksmų; tai nuolat gyvenama ir iš esmės visame veikime siekianti įsikūnyti nesavanaudiškų ir besąlygiškai kitą priimančių santykių logika. Juk kai Jėzus jį klausiančiam Įstatymo mokytojui, ką šis turįs daryti, atsako: tai daryk, ir gyvensi, – iš tiesų jis kviečia mylėti – Dievą, artimą, save patį (plg. Lk 10, 25–28). Šis kvietimas skirtas kiekvienam iš mūsų. Ir nesvarbu, kiek kitoks mums galėtų atrodyti kitas žmogus – anot Jėzaus žodžių, ir jis yra mūsų artimas.

Taigi dėl būtinybės atskirti nuodėmę ir nusidėjėlį tiesiog norėčiau atkreipti dėmesį, kad šis principas galioja mums visiems: juk, anot apaštalo Pauliaus, visi esame nusidėję ir stokojame Dievo garbės, o nuteisinami dovanai (pal. Rom 3, 23–24). Taigi nė vienas negalime nei būti sumažinti iki mūsų nuodėmių, nei manyti galintys patys save nuteisinti.

Pabaigai norėčiau pacituoti pastraipą, kuri atveria tekstą, kalbantį apie homoseksualius asmenis šeimose. „Bažnyčia savo laikysena supanašėja su Kristumi, kuris besąlygiškai mylėdamas paaukojo save už kiekvieną žmogų, be išimties.“ Už kiekvieną... Tad jei tikrai suvokiame esantys gyvojo Kristaus Kūno nariai, ir mes turime rinktis būti tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5). Beje, kaip baigęs medicinos studijas, leisiu sau pasakyti, kad homoseksualumas neužkrečiamas, taigi atmestino „sugedusio obuolio“ analogija tiesiog netiksli.

Parengė S. Žiugždaitė