Penktajame „Amoris laetitia“ skyriuje aptariama meilė, kaip gyvybę teikianti galia, motinystė ir tėvystė, etiniai gyvybės perdavimo ir puoselėjimo klausimai.

„Kūdikiai iškart po gimimo sykiu su maistu bei rūpinimusi dovanai gauna ir meilės dvasinių savybių patvirtinimą. Meilės aktai reiškiasi asmeninio vardo dovanojimu, kalbėjimu ta pačia kalba, supratingais žvilgsniais, šypsenos spinduliavimu. Šitaip jie mokosi, kad santykių tarp žmonių grožis palyti sielą, trokš- ta mūsų laisvės, priima kitų skirtingumą, pripažįsta ir gerbia juos kaip dialogo partnerius. Tokia yra meilė, turinti Dievo meilės kibirkštį!“.

Kiekvienas kūdikis turi teisę patirti motinos ir tėvo meilę; jie abu yra būtini sveikam ir darniam brendimui. Kaip pareiškė Australijos vyskupai, abu „prisideda, kiekvienas savaip, prie kūdikio augimo. Gerbti kūdikio kilnumą reiškia patvirtinti jo poreikius ir prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną“ . Tai ne tik atskirai tėvo ir motinos meilė, bet ir jų tarpusavio meilė, suprantama kaip savosios egzistencijos šaltinis, kaip saugus lizdas ir šeimos pamatas. Priešingu atveju, vaikas bus nužemintas iki kaprizingai valdomos nuosavybės.

Vyras ir moteris, tėvas ir motina abu yra „Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiai ir tarsi aiškintojai“. Jie rodo savo vaikams motinišką ir tėvišką Viešpaties veidą. Be to, jie drauge moko abipusiškumo, skirtingų žmonių susitikimo, kai kiekvienas su sava tapatybe priimamas kito, vertės. Jei dėl kokios nors neišvengiamos priežastis trūksta vieno iš tėvų, svarbu ieškoti, kuo jį pakeisti, siekiant laiduoti tinkamą vaiko brendimą.

Buvimo našlaičiu jausmas, šiandien patiriamas gausybės vaikų bei jaunuolių, yra gilesnis, nei manėme. Šiandien visiškai teisėtu ir net pageidautinu dalyku laikome moters norą studijuoti, dirbti, ugdyti savo gebėjimus ir turėti asmeninių tikslų. Tačiau sykiu nevalia ignoruoti kūdikių poreikio jausti motinos buvimą, ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Tikrovė yra tokia, kad „moteris svarbesnė už vyrą kaip motina, kaip naujos žmogaus gyvybės, joje pradėtos ir besiformuojančios bei iš jos išvydusios pasaulio šviesą, subjektas“.

Menkinti motinos buvimo bei jos moteriškųjų savybių svarbą reiškia kelti rimtą grėsmę mūsų žemei. Branginu feminizmą, nesiekiantį vienodumo ir neneigiantį motinystės. Juk moters didybė susijusi su visomis teisėmis, kylančiomis iš žmogaus neatimamo kilnumo ir sykiu iš moteriškojo genijaus, kurio visuomenė negali atsisakyti. Jos saviti motiniški gebėjimai – ypač motiniškumas – jai uždeda ir pareigas, nes jos buvimui moterimi tenka šioje žemėje savita užduotis, kurią visuomenei privalu saugoti bei sergėti visų gėrio labui.

Iš tiesų „motinos yra stipriausias priešnuodis nuo savanaudiško individualizmo plitimo. Jos liudija gyvybės grožį“. Nėra abejonės, „visuomenė be motinų būtų nehumaniška, nes motinos visada, net blogiausiomis akimirkomis, liudija švelnumą, atsidavimą, moralinę jėgą. Motinos dažnai perteikia ir religinės praktikos prasmę – pirmomis maldomis, pirmais pamaldumo judesiais, kurių kūdikis išmoksta . Be motinų ne tik nebūtų naujų tikinčiųjų, bet ir tikėjimas netektų geros dalies savo paprastos ir nuoširdžios šilumos. Brangiosios mamos, dėkui, dėkui už tai, kad esate šeimoje, ir už tai, ką dovanojate Bažnyčiai ir pasauliui“.

Motina, apgaubianti kūdikį švelnumu ir atjauta, padeda jam įgyti pasitikėjimo, patirti, kad pasaulis yra gera, jam svetinga vieta, o tai leidžia rastis savigarbai, skatinančiai gebėjimą užmegzti intymų ir empatišką santykį.

Kita vertus, tėvo vaidmuo padeda suvokti tikrovės ribas, tam vaidmeniui labiau būdingas orientavimas, išvedimas į platesnį ir iššūkių kupiną pasaulį, paraginimas dėti pastangas ir kovoti. Tėvas, turintis aiškią bei vykusią vyriškąją tapatybę ir sykiu rodantis žmonai prieraišumą bei ją palaikantis, yra ne mažiau būtinas nei motiniška globa.

Šie vaidmenys ir uždaviniai lankstūs, prisitaikantys prie konkrečių kiekvienos šeimos aplinkybių, tačiau aiškių ir gerai apibrėžtų abiejų, vyriškosios ir moteriškosios, tapatybių buvimas sukuria kūdikiui bręsti tinkamiausią aplinką.  

Sakoma, kad mūsų visuomenė yra „betėvė visuomenė“. Vakarų kultūroje trūksta simbolinės tėvo figūros buvimo, ji iškreipta, išblėsusi. Todėl atrodo, kad abejojama pačiu vyriškumu. Kilo suprantama painiava, nes „iš pradžių šitai suvokta kaip išlaisvinimas – išlaisvinimas iš tėvo kaip šeimininko, iš tėvo kaip iš išorės primetamo įstatymo atstovo, iš tėvo kaip vaikų laimės cenzoriaus ir kliūties jaunuolių emancipacijai bei autonomijai“.

Tačiau, „kaip dažnai nutinka, nuo vieno kraštutinumo metamasi prie kito. Problema mūsų dienomis, regis, yra ne tiek globėjiškas tėvų buvimas, bet jų stygius, jų pranykimas. Tėvai yra taip sutelkę dėmesį į save bei savo darbą ir kartais į savirealizaciją, kad užmiršta šeimą. Ir palieka vaikus bei jaunuolius vienus“. Tėvo buvimą ir todėl jo autoritetą taip pat silpnina vis didesnis laiko skyrimas komunikavimo priemonėms ir pramogų technologijoms. Be to, šiandien į autoritetą žvelgiama įtariai ir suaugusiaisiais smarkiai abejojama. Pastarieji patys atsisakę to, kas tikra, ir todėl nepasiūlo vaikams patikimų ir deramai pagrįstų gairių.

Nesveika painioti tėvų ir vaikų vaidmenų: tai kenkia tinkamam brendimo procesui, kurį vaikai turi pereiti, ir atima iš jų meilę, gebančią orientuoti bei padėti bręsti.

Dievas dovanoja tėvą šeimai, kad jis savo vertingomis vyriškumo savybėmis „būtų artimas žmonai, dalytųsi su ja viskuo – džiaugsmais ir skausmais, vargais ir viltimis. Kad būtų artimas augantiems vaikams – kai jie žaidžia ir kai triūsia, kai yra nerūpestingi ir susirūpinę, kai kalba ir kai tyli, kai būna drąsūs ir kai bijo, kai suklysta ir vėl suranda tiesų kelią; tėvas turi būti visada šalia. „Šalia“ nereiškia kontroliuoti. Mat pernelyg kontroliuojantys tėvai gniuždo vaikus“.

Kai kurie tėvai jaučiasi nenaudingi arba nereikalingi, tačiau iš tiesų „vaikams reikia tėvo, kuris lauktų jų sugrįžtant suklydusių. Jie visomis išgalėmis stengsis to nepripažinti, neparodyti, bet jiems to reikia“. Nėra gerai, kai vaikai lieka be tėvo ir pirma laiko nustoja būti vaikais.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6