Prof. kun. Vidas Balčius padeda „Bernardinai.lt“ skaitytojams geriau suprasti posinodinio popiežiaus Pranciškaus dokumento „Amoris Laetitia“ turinį. Šįkart atsako į klausimą, kas iš esmės keičiasi ligšiolinėje santuokos ir šeimos sielovados praktikoje. Kaip šis dokumentas palies kiekvieną kataliką asmeniškai? Ar didesnės kompetencijos suteikimas vyskupui ir bažnytiniam teismui neatveria durų lengvabūdiškai piktnaudžiauti, kaip baiminasi dokumento kritikai?

KUN. VIDAS BALČIUS I: „AMORIS LAETITIA“ – TEKSTAS SKIRTAS VISIEMS BAŽNYČIOS NARIAMS

KUN. V. BALČIUS II: „AMORIS LAETITIA“ REALIZMAS SAUGO NUO IDEALIZAVIMO IR RELIATYVIZMO“

KUN. V. BALČIUS: „AMORIS LAETITIA“ IŠRYŠKINA SANTYKIŲ KOKYBĖS SVARBĄ HOMOSEKSUALIŲ ASMENŲ GYVENIME“

Jei klaustumėte, kas iš esmės pasikeitė istoriškai Bažnyčioje susiformavusioje santuokos ir šeimos sampratoje (galvoju apie vadinamąją doktriną), turėčiau atsakyti vienu žodžiu: niekas. Žinoma, po dokumento paskelbimo pasirodė daugybė komentarų ir nuomonių, tarp jų netgi itin negatyvių ir „erezijas“ įžvelgiančių. Tikrai nelengva suvokti būtent tokį būdą skaityti tekstą, ypač jei tai nėra tiesiog specialiai parengtas ideologinis diskursas.

Mus labiau dominančius ir kiek kitaip sudėstytus pastoracinius akcentus jau esame aptarę. Galėčiau tik pakartoti svarbiausias apibrėžtis: visuotinumas (kreipiamasi į visiems ir kiekvieną, neišskiriant nė vieno asmens, kokioje situacijoje jis bebūtų); realistinis ir dinamiškas-istoriškas-biografinis suvokimas (santuoka ir šeima suvokiamos ne kaip nekintančios, monolitinės ir uniformuotos tikrovės, bet kaip kartą pasirinktos ir nuolat kurtinos, vienintelės ir nepakartojamos meile grįstų tarpasmeninių santykių erdvės, už kurias tampama atsakingais ir kurios pažįsta mažiau ir daugiau galimybę); tikinčiojo asmeninė sąžinė kaip gravitacinis centras (dviejų asmenų susitikimas perkeičiamas į tarpusavyje įpareigojančią etinę tikrovę: jis tampa neatšaukiamu gyvenimo pasirinkimu – projektu, kurį būtina atsakingai kurti ir puoselėti); pagaliau ypatingas ir labai konkretus dėmesys situacijų skirtingumui (kiekvienai šeimai jos konkretybėje – kad ir kokia ji būtų, – ir jai skirtas lydėjimas, atpažįstant stipriuosius momentus bei trapumus tam, kartu būtų ieškoma geriausių įmanomų būdų viską integruoti).

Klausime paminimas dar vienas pasikeitimas – kompetencijų decentralizavimas. Iš tiesų tai neišvengiama ir neturėtų stebinti, jei prisiminsime, kad būtent asmeninė sąžinė yra pagrindinė tikrovė. Štai kodėl ir esminiai veikiantys subjektai bent jau pradžioje yra du konkretūs žmonės. Ar galėtų, kad ir būdama svarbiausia, labiau ‘periferinė’ ir ‘decentralizuota’ t. y. kiekvieną konkretų žmogų aptarianti tikrovė? O kad šią tikrovę būtų galima pasiekti ir užčiuopti, paprasčiausiai reikia būti arti jos. Juo labiau, jei santuokos konkretybė tikrai sudėtinga, serganti ir sužeista, o kartais galbūt tiesiog neegzistuojanti... Štai ir didesnių kompetencijų suteikimo vietos ganytojui vyskupui bei bažnytiniam teismui prasmė: realiai lydėti – atpažinti – integruoti. Kaip tik čia ir atsiskleidžia popiežiaus Pranciškaus išrastos Bažnyčios kaip „lauko ligoninės“ aptarties prasmė: ji turi pasiekti kiekvieną, būti arti konkretybės.

Tad ne stipri centralizacija apsaugos suvoktą kaip nekintančią santuokos „tiesą“ nuo tariamo piktnaudžiavimo, nuo galimybės ją ideologizuoti ar ja lengvabūdiškai manipuliuoti pagal principą „taip, kaip žmonėms geriau“. Santuokos ir šeimos tiesa yra ir moralinė kategorija, vadinasi, kalbame apie atsakingai sąžinėje atpažįstamą ir dėl to įpareigojantį gėrį. Jei po atidaus Bažnyčios tribunolo tyrimo paaiškėja, kad kuriant santuoką ši tiesa dėl įvairių priežasčių (neišlaikytos kanoninės formos, egzistavusių kliūčių ar santuokinio sutikimo pažeidimų) nebuvo reikiamai suvokta, sąžinėje atpažinta kaip gėris ir laisvai pasirinkta, santuoka skelbiama nuo pat pradžių negaliojanti, pripažįstant ją ‘niekine’.

Tačiau galiojančiai sudaryta santuoka lieka neišardoma. Taigi, žvelgiant iš moralinės perspektyvos, pasiektas sprendimas apie santuoką turi būti objektyvus, o tai neįmanoma be deramo tiek konkrečios santuokinės aplinkos, tiek dviejų santuokinę sąjungą sudarančių subjektų vidinės tikrovės pažinimo. Minėtas galių decentralizavimas būtent ir yra bandymas kurti kiek įmanoma geresnes sąlygas tokiam sprendimui pasiekti. Šiuo atžvilgiu jis gali būti suvoktas kaip moralinio objektyvumo reikalavimas.

Žinoma, piktnaudžiavimo ir lengvabūdiškumo galimybė išlieka, tačiau ji egzistavo ir anksčiau. Juk tokią galimybę tiesiogiai nulemia ne nuorodos, procedūros ar struktūros, o žmonės, kurie netinkamai jomis naudojasi. Tik žmogaus sąžiningumas, t. y. brandi sąžinė ir atidus bei tinkamas būsimų sutuoktinių ir juos šiame kelyje lydinčių ganytojų ir teismuose dirbančių asmenų pasirengimas kuria prielaidas tam, kad baimintis nereikėtų. Ir vis dėlto ten, kur yra vietos žmogaus dužlumui reikštis, absoliučių garantijų niekada nebebus. Belieka tikėti ir pasitikėti gera žmonių valia, puikiu jų pasiruošimu ir, žinoma, Dievo malone.

Pabaigai vėlgi noriu pasiūlyti dar vieną, iš Amoris laetitia paimtą popiežiaus Pranciškaus mintį: „Primindamas, kad laikas yra viršesnis už erdvę, noriu patvirtinti, jog ne visos diskusijos doktrinos, moralės ar pastoracijos klausimais turi būti išspręstos įsiterpiant magisteriumui. Žinoma, Bažnyčioje yra būtinas doktrinos ir praktinės veiklos vieningumas, tačiau tai nekliudo tam, kad egzistuotų skirtingi būdai interpretuoti kai kuriuos doktrinos aspektus ar iš jos kylančias pasekmes. Visa tai tęsis tol, kol Dvasia mus atves į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13), tai yra kai tobulai mus įves į Kristaus paslaptį ir galėsime viską matyti jo žvilgsniu. Be to, kiekvienoje šalyje ar regione gali būti ieškomi geriau inkultūruoti, vietinėms tradicijoms ir iššūkiams dėmesingi sprendimai. Juk iš tiesų „kultūros yra labai skirtingos, ir kiekvienas bendrasis principas [...] turi būti inkulturuotas, jei norima, kad jo būtų laikomasi ir kad jis būtų pritaikomas“ (AL 3). 

Parengė S. Žiugždaitė