Jardin Bleu (Mėlynasis sodas) – Elenos Launikonytės erdvinė knyga mažiesiems skaitytojams, sukurta kaip diplominis darbas École Estienne iliustracijos mokykloje, Paryžiuje. Ši knyga siūlo pasivaikščiojimą po naktinį sodą, stebint jo gyventojus ir subtilias šešėlių kuriamas formas. Darbas atliktas naudojant ažūriškai karpyto popieriaus techniką bei popierinio teatro principą. „Jardin Bleu“ planuojama išleisti 2017 m. Prancūzijoje.

Karpiniai – lietuvių liaudies kūrybos paveldas, relikvija. Koks Jūsų santykis su lietuvių liaudies menu, daile? Apskritai, ką Jums reiškia folkloras?

Santykis su lietuvių liaudies menu, nors ir netiesioginis, man labai svarbus. Manau, kad tautos folkloras yra vienas pagrindinių asmenybę formuojančių veiksnių. Galbūt kartais tai nepastebima iš pirmo žvilgsnio, tačiau esu tikra, kad pasakos, dainos, išgirstos vaikystėje, labai stipriai veikia žmogaus mentalitetą, o ypač vėlesnę jo autorinę kūrybą. Lietuvių liaudies menas – tai tarsi užkoduota mūsų savasties istorija, simbolių kalba pasakojanti apie tai, kas mes esame.

Prisiminkite savo pirmąją pažintį su karpinių menu – kas ir kur matyta? Koks įspūdis, emocijos, mintys?

Elena Launikonytė. Fotografas Liudvikas Launikonis

Kaip ir minėjote, pirmoji pažintis su karpiniais neabejotinai buvo tradiciniai lietuvių liaudies kūriniai. Būtent jie ir stipriai paveikė mano knygos gimimą. Tiesa, kurdama „Jardin Bleu“ apie tai sąmoningai negalvojau, tačiau baigusi darbą apstulbau supratusi, iš kur ši estetika ateina, ir kaip stipriai pasąmoningai esu veikiama savo kultūros.

Vis dėlto karpinių menas nėra išskirtinai lietuvių kultūros dalis. Žaviuosi tradiciniais Japonijos, Kinijos karpiniais bei šiuolaikinių iliustruotojų darbais. Bolonijos vaikų knygų mugėje teko matyti didelį įspūdį palikusius šiuolaikinio japonų iliustratoriaus Chihiro Takeuchi darbus, kurie, nors ir įkvėpti tradicijos, yra labai modernūs.

Karpiniai Jums – galimybė vaizduoti kitaip? Įvaizdinti gyviau, akivaizdžiau, iškalbingiau ar...? Jūsų patirtis, mintys.

Karpytas popierius man atstoja piešinį, tai yra kiek kitokia forma. Vaizdą šiuo atveju kuria ne linija ar potėpis, bet popieriaus siluetas, plokštuma ar tuštuma, taip pat skirtingų popieriaus planų metami šešėliai. Didelę įtaką vaizdo paveikumui turi erdvė, būtent dėl to man taip patinka išlankstomos knygos – gylis suteikia paslaptingumo ir leidžia skaitytojui tarsi pasinerti į knygos pasaulį.

„Jardin Bleu“ (liet. Mėlynasis sodas)

Šiandien nori nenori kalbama apie vaikų vis mažesnį domėjimąsi knygomis, literatūra. Tai verčia autorius, kūrėjus, taip pat leidėjus ieškoti būdų, kaip patraukti, kuo pritraukti jaunąjį skaitytoją. Kaip Jūs vertinate, o pirmiausia regite situaciją? Nenoras skaityti – kultūros smukimo ženklas ar veikiau natūrali, reikalinga, būtina laikų kaitos (už)duotis, vedanti naujo link?

Manau, ši problema kyla dėl šiuolaikinio pasaulio ritmo ir nepaprastai greitos vaizdų bei informacijos kaitos. Žmogus nuo mažumės pratinamas prie paruošto produkto, įtempto veiksmo kupinų filmų, žaidimų, kuriuose vietos vaizduotei lieka nedaug. Žiūrovui tik reikia spėti suvirškinti tai, kas jam siūloma, o kartais net ir tam nepaliekama laiko. Tokiame kontekste knyga vaikui tampa iššūkiu, skaitymas prilygsta sunkiam darbui, juk reikia pačiam įsivaizduoti knygoje aprašomus dalykus, skirti tam žymiai daugiau laiko ir pastangų. Prie nepaprastai greito šių dienų ritmo pripratusiam vaikui tai prilygsta važiavimui dviračiu autostradoje, kurioje visi kiti lekia 100 km/h greičiu. Šioje situacijoje itin svarbus vaikui autoritetais esančių suaugusiųjų vaidmuo, būtent jie savo pavyzdžiu gali vaikui atskleisti literatūros pasaulio grožį bei sužadinti meilę knygoms.

Nuolat seku vaikų literatūros, o ypač iliustracijos naujoves ir manau, kad pasaulyje kiekvienais metais išleidžiama daugybė puikių knygų. Leidyklos atsinaujina, stengiasi nustebinti skaitytoją (žiūrovą), praplėsdamos ir reformuodamos mums įprastos knygos sąvoką. Labai žaviuosi autoriais ir leidėjais, kurių tikslas auginti vaiką kaip savarankiškai mąstančią, pasaulį savitai matančią bei kuriančią asmenybę. Džiaugiuosi, kad vis daugiau tokių knygų atsiranda ir Lietuvoje.

Kaip, Jūsų nuomone, reikia kalbėti su šiuolaikiniu jauniausiuoju, jaunuoju skaitytoju?

„Jardin Bleu“ (liet. Mėlynasis sodas)

Manau, jog svarbiausia nuoširdumas ir pagarba skaitytojui, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. Dažnai klystama, nuvertinant mažojo skaitytojo gebėjimą jausti ir suprasti aplink esantį pasaulį. Juk tai – pati jautriausia publika, iškart atpažįstanti tai, kas nėra nuoširdu. Kita bėda – kai kuriamos vaikams knygos, kurių tikrasis adresatas yra pats rašytojas ar dailininkas, nepažįstantis vaiko pasaulėvaizdžio. Tokios knygos nėra įdomios nei vaikams, nei suaugusiesiems ir, mano manymu, praranda savo prasmę.

Jūsų nuomone, ar tradicinė stebuklinė pasaka šiandienos vaikui reikalinga, patraukli, ar vis dėlto reikia ieškoti dabarties istorijų – turinio ir formos – atliepiančių šio meto vaiką?

Manau, kad egzistuoja kelios archetipais paremtos istorijos, kurios yra amžinos. Jos keliauja per visą žmonijos istoriją, keisdamos savo formą, priklausomai nuo gyvenamojo meto, tačiau savo esme išlieka tokios pat. Žmonijos istoriją žymi nuolat atsikartojantys modeliai, lygiai taip pat ir literatūrą. Žinoma, šiuolaikinis tekstas turi prisitaikyti prie skaitytojo ir nagrinėti jam rūpimus klausimus priimtina forma, tačiau taip pat kalbėti apie pačią žmogaus esmę, kuri nepaisant laiko nesikeičia.

„Tavęs laukia gražios knygos ir mokykla, ir draugai, ir nedraugai, ir visokie nutikimai, ir džiaugsmai, ir sielvartai. Ir mano širdis visada drebės, kad tik tu augtum doras žmogus .“ – Šių Aldonos Liobytės pasakos „Lėlė Aili“ (2015, p. 32) žodžių akivaizdoje noriu paklausti, ką apskritai, Jūsų manymu, pasaka suteikia vaikui? Kokia jos reikšmė? Pasidalinkite asmenine patirtimi.

Pasaka vaikui yra tarsi raktas į pasaulį. Dažnai, kalbėdama simbolių kalba, ji supažindina vaiką su tuo, kas jo laukia, ko jis gali tikėtis, ir pateikia galimų vienos ar kitos gyvenimo situacijos sprendimų. Paprastai tariant – tai iš kartos į kartą perduodamas išgyvenimo gidas, supažindinantis, (ap)saugantis ir kreipiantis tam tikra linkme. Juk tiesa, kad pasakos dažnai nestokoja akivaizdaus didaktiškumo, kuris, beje, vaikui ne visuomet yra svetimas. Mėgstamą knygą vaikas varto šimtus kartų, skaitydamas tą pačią istoriją, žiūrėdamas tuos pačius paveikslėlius. Tai vienas iš būdų, kaip mažasis skaitytojas pažįsta pasaulio dėsnius.

Dažnai svarstau, kokią reikšmę turi pasakose tokie dažni siaubo, smurto elementai. Keisčiausia tai, jog skaitančiam lietuvių liaudies ar kitų tautų pasakas suaugusiam žmogui neretai plaukai šiaušiasi, o štai vaikams tai visai nekelia baimės ir netgi yra patrauklu. Būtent dėl to vaikystėje netgi kildavo ginčų su tėvais – jie bandydavo apsaugoti, neleisti skaityti tokių tekstų, o mane jie masindavo, tokias pasakas netgi skaitydavau pasislėpusi.

„Jardin Bleu“ (liet. Mėlynasis sodas)

Literatūroje Jūsų didžiausia raiška kol kas kaip iliustruotojos. Kaip vertinate knygų iliustraciją – daugiausia galvojant apie vaikų literatūrą, bet taip pat ir suaugusiųjų – Lietuvoje? Palyginti su Europos kontekstu – kuo pranokstame, esame saviti? Kas žavi? Ko pasigendate, ko labiausiai linkėtumėte?

Džiaugiuosi, Lietuva turi puikių iliustruotojų, vertinamų tarptautiniu lygmeniu. Mane asmeniškai labai žavi Linos Dūdaitės kūryba, ji man yra didelis autoritetas. Ypač smagu, jog gabių, talentingų, savitų dailininkų vis daugiau atsiranda ir tarp mano bendraamžių.

Nemanau, kad mene įmanoma lengvai pritaikyti sąvokas geras, geresnis, sunku nustatyti objektyvius kriterijus, nes būdų vaizduoti yra begalybė, ir jie visi gali būti teisingi. Galbūt svarbiausia atrasti savitą, nuoširdų ir aktualų kalbėjimo stilių. To ir linkiu visiems kuriantiems žmonėms, taip pat – ir sau pačiai.

Užsiminėte apie autoritetus, galbūt kaip iliustruotoja turite autoritetų, kurie žavėjo nuo vaikystės? Prisiminkite ir pasidalinkite – vaikystės gražiausiai iliustruota knyga ar tiesiog gražiausia iliustracija.

Iki šiol saugau iki skutelių suskaitytą Janosch knygą „Panama labai graži“, tai – viena labiausiai įstrigusių vaikystės knygų, kuria žaviuosi iki šiol. Taip pat Tuvės Janson trolių mumių iliustracijos, kurios mane ir vaikystės draugus džiugino, jaudino, vertė ilgėtis stebuklingo ir jaukaus jose vaizduojamo pasaulio. Man šie kūriniai visuomet išliks brangūs ir artimi, nesvarbu, kaip pasikeistų šiuolaikinės iliustracijos kontekstas ar mano pačios kūryba.

O dabartiniai autoritetai – Prancūzijos erdvinių knygų dailininkai, tokie kaip Gerard Lo Monaco, Philippe UG, Dominique Erdrhart, Louis Rigaud ir Anouk Boisrobert duetas.

Jūs iliustravote Albino Žukausko pasakų knygelę „Varlė skalbėja“ (2015). Jos sudarytojas Kęstutis Urba teigė: „Dailininkė Elena, kuri nupiešė šios knygos iliustracijas, visai jaunutė – galėtų būti Jūsų vyresnioji sesuo.“ (p. 62) Kaip pati jaučiatės iliustruodama knygas vaikams, kuo norite būti Jiems? Kas jaučiatės esanti jaunajam skaitytojui?

Mano tikslas yra sukurti iliustracijas, kurios vaikams būtų artimos ir džiugintų juos taip, kaip mane džiugino ir tebedžiugina mėgstamų autorių knygos. Kol kas nesijaučiu to pasiekusi, esu tik pačioje kelio pradžioje, tačiau džiaugiuosi kasdien atrasdama kelrodžių, kurie padeda tuo keliu eiti. Manau, kad labai svarbu turėti tikslą – tai padeda tobulėti ir nenuleisti rankų, nors kartais kūryboje būna ir sunkių momentų.

„Jardin Bleu“ (liet. Mėlynasis sodas)

Šiuolaikinė kultūra neretai vadinama – vaizdų, vaizdine. Ar tikrai nebyli iliustracija šiandien iškalbingesnė už žodį? Ar vaizdo kalba paveikesnė šiandienos žmogui?

Nenuginčijama, jog šiuolaikinė kultūra tampa vis vizualesnė, o vaizdo paveikumas įgyja vis didesnės reikšmės. Vis dėlto, jei kalbame apie iliustruotas knygas, manau, svarbiausia, kad tekstas ir vaizdas papildytų vienas kitą tolygiai prisidėdami prie knygos turtingumo. Tai du skirtingi registrai, leidžiantys patirti knygą, nė vienas jų nėra viršesnis kito atžvilgiu. Kartais tekstas atveria duris į vaizdą atskleisdamas nematomas jo prasmes, kartais atvirkščiai – vaizdas leidžia pajusti tekstą. Turbūt geriausia, kai šie du kalbėjimo būdai yra lygiaverčiai ir veikia savarankiškai draugaudami, bet nekartodami vienas kito.

Jūsų „Jardin Bleu“ – įstabaus grožio paslapties pasaulis, kūrinys, veriantis (nakties) pasaulio slaptį, ja žavintis, ją patirti, pažinti ir pamilti masinantis. Kokį viliatės išgyvenimą sukelti, sukurti, padovanoti jaunajam skaitytojui?

Kurdama šią knygą norėjau leisti skaitytojui pačiam tapti knygos dalimi, pasinerti į ją, kartu su pagrindiniu personažu stebėtis, klausti, įsivaizduoti. Mano tikslas buvo iliustracijos, kurios paliktų vietos mažojo skaitytojo fantazijai ir leistų jam matyti šiek tiek daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio yra pavaizduota.

Ką jūs pati slapčiausio patyrėte kurdama „Jardin Bleu“?

Galbūt smagiausia – gylio pojūtis. Erdvinės knygos man – stebuklas, atsiskleidžiantis atvertus puslapį ir praplečiantis jo ribas. Būtent kurdama „Jardin Bleu“ supratau, koks artimas man yra šių knygų pasaulis, ir tai, kad noriu jas toliau kurti ateityje.

„Lydeka dainuot pradėjo, niekas nieko negirdėjo, nes be balso amžinai vien tik žiopčiojo jinai.“ (Min. veik., p. 28) A. Liobytės pasakos ištartis įprasmina iliustruotojo būtį – kalbėti be žodžių, negirdimai, bet juntamai, gal net paveikiau, emociškai stipriau negu žodžiais. Ką Jums pačiai reiškia gera, pavykusi iliustracija?

Gerai pavykusi iliustracija ta – kuriai nereikia žodžių, tai vaizdas, kuris tiesiogiai apeliuoja į žiūrovo jausmus ir mintis. Dar geresnė – kuri ne tik paveikia žiūrovą tiesiogiai, bet ir skatina jį patį kurti, tęsti kūrybinį procesą savo vaizduotėje.

Kokį dalyką norėtumėte (pa)pasakoti vaizdais?

Tokių dalykų daug ir daugiausia jie ateina iš gamtos. Ryšys su ja man padeda netiesiogiai kalbėti apie tai, ką jaučiu ir kas esu. Gamtos poezija yra neišsemiama, o ryšys su ja man labai brangus.