Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai (Mt10, 16)

„Jeigu rinkimai ką nors lemtų, jie seniai būtų uždrausti“. Šia fraze (ir įvairiais jos variantais) žmonės noriai dalinasi socialiniuose tinkluose Seimo rinkimų proga. O užfiksuoti pažeidimai, įtarimai balsų pirkimu, užstrigę VRK serveriai, regis, tik patvirtina tokį požiūrį. Lygiai kaip korupcijos skandalai ne tik paskatina įtarinėti partijas ar atskirus politikus, bet ir maitina įtarų santykį su politika kaip tokia. Tad galiausiai ne vienas įsijautęs į įtarinėjimus pilietis rinkimams ruošėsi domėdamasis ne partijų programomis ar nuveiktais darbais, bet numanoma ar spėjama išvirkščiąja puse. Kas jiems moka? Kas už to stovi? Ką jie rezga? 

Daugelis mąstytojų, pradedant antikos filosofais, buvo įsitikinę, kad tiesos siekis yra žmogui įgimtas. Kaip kraštutinis šios teiginio patvirtinimas primenama, kad netgi tie, kurie meluoja kitiems, patys jokiu būdu nenori būti apgauti. Tačiau neretai tas tiesos troškimas tarsi nuslysta nuo savo pirminio tikslo, žmogus, sakytum, nepajėgia tyrai ir nuoširdžiai trokšti pažinti daiktus, reiškinius, asmenis. Žvilgsnis nenumaldomai krypsta ne į kitą, bet kažkur už jo. Kad ir kas nutiktų, už viso to turi būti kažkokia kita priežastis. Negali būti taip paprasta! Išties gyvenimo tikrovė nėra paprasta. Bet neretai tikrosios sudėtingos problemos taip ir lieka nepastebėtos, o štai paprasti dalykai lakios vaizduotės pastangomis sukomplikuojami. Be abejo, negali pažinti tikrovės matydamas tik paviršių. Tačiau neretai, užuot skverbęsi į gamtos ar kito širdies paslaptis, žmonės ieško paslėptų nešvarių motyvų ar nežinomų, daugiau ar mažiau galingų bei paslaptingų jėgų įtakos, leidžiasi įtikinami įvairiausių sąmokslo teorijų. Įtarumas, regis, yra tiesos troškimo šešėlinė pusė, juk norit žinoti, kas yra tiesa, reikia ją patikrinti, atsijoti nuo netiesos. Ir kaip kiekvienas šešėlis, jis yra dviprasmis. Šešėlis gali reikšti neigiamą gyvenimo pusę, blogį, slapukavimą, prieblandos, t. y. neaiškumo zoną. Pavyzdys yra terminas „šešėlinė ekonomika“. Tačiau šešėlis taip pat yra tai, kas per kontrastą padeda išryškinti šviesą. Be šviesotamsos efekto tapyba būtų blanki. 

Kartais teigiama, kad nepasitikėjimas yra posovietinės visuomenės reiškinys. Žinoma, totalitarinis režimas, kuriame nori nenori tenka gyventi dvigubą gyvenimą, tokias tendencijas tik sustiprina. Antai viena rumunė pasakojo, kaip studijuojant Prancūzijoje jai prireikė maždaug metų, kad atsipalaiduotų ir patikėtų, jog, jei žmonės ką nors sako, tai tik todėl, kad jie taip galvoja. Bet įtarumas yra senas kaip žemė, jis būdingas visų tautų ir visų laikų žmonėms, gal tik lygis ir pobūdis skiriasi. Perdėtas nepatiklumas dažniausiai yra moralinės traumos pasekmė. Nuo mažens patyręs tironišką tėvų elgesį, žmogus gali būti linkęs pats nemėgti taisyklių ir nepasitikėti kitais, ypač valdžia, tiesiog valdžia kaip reiškiniu, o užaugęs aplinkoje, kur meluojama, patyręs manipuliacijų – nuolat įtarinėti kitų paskatas. Bet už visų psichologinių ar moralinių traumų dar slypi kita, gilesnė – gimtosios nuodėmės žaizda. Pamatinis negebėjimas pasitikėti gyvenimu, tikrove, pačiu Dievu netgi tada, kai, regis, nuoširdžiai tiki Jo gerumu. Dominikonų biblistas D. Barthelemy tai vadina „susitraukusios širdies haliucinacija“. Bet ar visada nepasitikėjimas yra blogis?

Teko ne kartą girdėti pamokslininkus kalbant apie tai, kaip Dievas pasitikėjo mumis, patikėdamas mums savo Žodį. Tačiau Šventojo Rašto tekstas, regis, sako ką kita: „Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo“ (Jn 2, 24). Ir mus ragindamas būti kaip vaikai Jis visgi nepatarė būti lengvai apgaunamais naivuoliais. Senajame Testamente žmogaus nepatikimumo motyvas sutinkamas dar dažniau. Atrodo, pats Dievas mus ragina nepasikliauti vieni kitais.

Juk net tavo broliai ir tavieji namiškiai pasielgė klastingai su tavimi. Tu nepasitikėk jais, nors jie ir kreiptųsi draugiškai į tave“ (Jer 12, 6).

Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu, nepasitikėkite nė vienu broliu! Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas, kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus“ (Jer 9, 3).

Niekad nepasitikėk savo priešu, nes jo nedorumas yra kaip rūdys ant bronzos“ (Sir 12, 10).

O ir moderniosios epochos idėjiniai principai, regis, stumia ta pačia linkme, netgi kabina dar giliau. K. Marxas, F. Nietzsche ir S. Freudas, mąstytojai, kurių idėjos ir šiandien veikia mūsų kultūrą bei dvasią, prancūzų filosofo Polio Ricoeuro buvo pavadinti įtarumo mokytojais. Jie mus moko nepasitikėti visuomenės sankloda, ekonomikos struktūromis, netgi savo pačių jausmais. Tave kankinantis kaltės jausmas galbūt visai nereiškia realios kaltės. Galbūt jį tau kažkas įteigė neteisingai kaltindamas. Ir ne tik kaltės jausmas gali būti patologinis. Pareigos jausmas, kurį E. Kantas laikė visos moralės pagrindu, taip pat gali būti ydingas. Tai, ką tu laikai savo pareiga, dėl ko esi nuolat įsitempęs, galbūt yra tau primesta kitų žmonių reikalavimų. Ir čia yra tiesos. Galų gale negalima visko imti už gryną pinigą. Turime būti apdairūs gyvenime.

Bet ar tai reiškia, kad teisūs įtarieji, už kiekvieno kampo įžvelgiantys sąmokslą ir kiaulystę? Kaip toks nepasitikėjimas dera su bendrystės ir meilės reikalavimu? Ar tikrai galima pasitikėti tik Dievu, o žmogumi – niekada? Ar toks dvasingumas nenuves į nesveiką užsidarymą savo paties fantazijose? Psichologai turi terminą „apgultos tvirtovės mąstysena“. Tai tokia būsena, kai grupė žmonių jaučiasi apsupta blogo, grėsmingo pasaulio, puolama, engiama, naikinama. Visa grupė ir atskiri jos nariai jaučiasi aukomis, jų elgesys tampa gynybinis, o grupei nepriklausančių žmonių veiksmai ir visos visuomenės tendencijos aiškinamos neigiamai. Bet štai kas paradoksalu – norint išgyventi tokioje „išrinktųjų“ grupėje tenka besąlygiškai pasitikėti jai priklausančiais nariais, ypač jos idėjiniais vadais. Ko gero, pasitikėjimas visgi yra pirmesnis ir fundamentalesnis dalykas nei įtarumas.

Juk iš tikrųjų, nepaisydami visų įtarimų, mes pasitikime vieni kitais. Kaskart eidami per gatvę užsidegus žaliai šviesai, mes atiduodame savo gyvybę artimui į rankas, nes pasitikime, kad vairuotojas sustos. Mes keliamės gyventi į kitų pastatytus namus, valgome kitų pagamintą maistą. Mes netgi leidžiame mūsų pačių išpeiktai valdžiai mus valdyti, priimti visos šalies, mūsų ir mūsų vaikų ateičiai svarbius sprendimus. Turi pasidaryti tikrai nepakeliamai bloga, kad kiltų maištas. Ir netgi maišto atveju mes ir vėl pasitikime – savo bendrais, maišto vadais, ateitimi. Pasitikėjimas – kaip ta žemė, kuria net pats įtariausias žmogus žengia neabejodamas kiekviename žingsnyje. Kaip šviesa, kuriai išryškinti galbūt ir prireikia šešėlio, bet be kurios šešėlis išvis neegzistuotų, o būtų tik aklina tamsa.

Aristotelis teigia, kad dorybė yra viduryje tarp kraštutinumų. Tai ir yra pats sunkiausiais, nuolatinio budrumo reikalaujantis uždavinys. Kaip išlaikyti pusiausvyrą? Kaip elgtis ir kaip mąstyti, kad sveikas kritiškumas ir blaivus savo bei kitų ribotumų pažinimas neperaugtų ir juodą nusivylimą viskuo ir liguistą įtarumą? Jau minėtas P. Ricoeuras rašo, kad modernioji kritinė filosofija išmokė apkaltinti kaltinimą. Panašiai galbūt mums šiandien reikia išmokti įtarti įtarumą, nepasiduoti jam, neleisti, kad jis užvaldytų mūsų protus ir užnuodytų santykius. Kad būtume apdairūs, bet tyri, gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.