Jan Brett iliustracija

Šis spalis – gausus knygų ir skaitymo. Paskelbtas lietuviškų vaikų knygų metų penketukas – renkant geriausią knygą gali dalyvauti kiekvienas iš jūsų (balsuoti galima ČIA). Leidyklos prileido gražių, spalvotų ir, svarbiausia – nemažai lietuvių autorių knygų.

Pasirinkimas išties didelis – tik parodykim tai savo vaikams, leiskim paliesti, pavartyti, pasirinkti, o paskui jau – padėti nepamiršti išsirinkto draugo – naujos knygos – skaityti.

P.S. O kodėl mėlynos? Todėl, kad ji šio mėnesio karalienė knygų viršeliuose.


E. Daciūtė, A. Kiudulaitė. Laimė yra lapė. – Vilnius: Tikra knyga, 2016. 48 p.

Na, ir jaukumas šitos knygos! Tokia mėlyna. Tokia oranžinė. Tokia tikra. Apie svarbiausias gyvenimo pamokas. O jei konkrečiau – tai pasakojimas apie mažą berniuką Povilą ir jo įdomų gyvenimą bei netikėtą pažintį su Lape (Labiausiai šiame kelyje Povilui patiko sūpynės. Ne todėl, kad pats būtų baisiai mėgęs suptis. Dėl to, kad jose mėgdavo suptis Lapė), kuri viską pakeičia ir padeda pažinti, paskanauti tikros draugystės bei gyvenimo filosofijos.

Aha, sakysite – berniukas ir lapė, labai jau girdėta! (Egziuperi „Mažasis princas“) Tačiau patikėkite, ši lapė ir šis berniukas kitokie. Pasakojimas parodo ir kaip svarbu būti dosniam, kaip būtina kartais patirti ir praradimo liūdesį, nes tik taip atsiranda vietos naujam – atradimo džiaugsmui. Tiesą sakant, tai viena tų knygų, kuri, tikiu, neturės amžiaus cenzo – ją puikiai perskaitys ir maži, ir dideli. Nes juk kiekvienas norime būti laimingas. Tik dažnai tai nukelinėjame į kažkokias neaiškias perspektyvas – „kai užaugsi“, „kai turėsi gerą darbą“, „kai saulė bus skaistesnė“... O laimė, išties, yra gyventi čia ir dabar ir džiaugtis tais, kurie šalia. Laimė yra kaip lapė, kurią kartą, visai netikėtai gali sutikti ir kartu pasisupti. Paskui jau ji pati sprendžia, kur ir kada bei su kuo draugauti...

Pasakaitės su kubeliais/ vertė V. Vaitonė. – Vilnius: Alma littera, 2016. 36 p. ir 6 kubeliai

Matau, kad vis populiaresnės tampa knygelės, kurios turi visokiausių priedų: lipdukų, atidaromų langelių, laisvų puslapių užrašams ar karpymui, išlankstomų detalių... Akivaizdu, jog tai vienas būdų interaktyviai vaikus įtraukti į skaitymą, kuris gali būti ne vien tik tai, bet dar ir žaidimas bei įdomi, kūrybiška veikla. Meninė tokių knygelių vertė, paprastai, nebūna itin didelė. Tačiau tai, matyt, ir nėra šių knygučių tikslas. Jos tiesiog siekia edukuoti, supažindinti, leisti patiems vaikams prisiliesti. Be to, dažniausiai tai būna – paveikslėlių knygelės. Kaip ir ši, kurioje 6 klasikinės, gerai žinomos pasakos („Raudonkepuraitė“, „Pelenė“, „Trys paršeliai“, „Bjaurusis ančiukas“ ir kt.) sutrumpintos iki kelių sakinių ir papasakotos itin glaustai, tačiau vaizdžiai. Be to, išklausęs istoriją, vaikutis gali pabandyti pats iš pridėtų kaladėlių sudėlioti visą pasakos seką. Įdomu, nematyta, skirta patiems mažiausiems klausytojams. Manoji šešiametė sako suprantanti, jog tai „mažiukams“ skirtas žaidimas-knyga, tačiau jai tai taip įdomu, kad net ne gėda ir su mažiukų „žaislais“ pažaisti.

L. Gutauskas. Žvirblių sodyba. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2016. 80 p.

Gerai žinomas vaikų knygų autorius ir dailininkas tęsia tai, ką pradėjo su ankstesnėmis savo knygomis vaikams: šioje, naujoje knygelėje raiste trumpas istorijas tema „kodėl yra taip, o ne kitaip“, paremtas liaudies išmintimi bei draugyste su gamtos pasauliu.

Pagrindinis trumpų istorijėlių veikėjas – šešerių metų Antanukas – yra nepaprastai smalsus, ir kai negauna atsakymų į jam kylančius klausimus, nusprendžia kreiptis į bajorą Gaidį – kas jau kas, bet šis išmintingas skiedryno didžiūnas tikrai turėtų žinoti. Taip ir prasideda pažintis su gamtos pasaliu bei aplinka, kurioje gyvenama – juk čia tiek paslapčių ir visas jas būtina išnarplioti. Autorius stengiasi vaikui parodyti, kad po regimosios, įprastos kasdienybės luobu slypi nenykstančios dvasinių pagavų galimybės. Tai klausimais ir atsakymais paremti pasakojimai, padedantys vaikui atrasti, kad svarbu ne tik tai, kas akimis matoma.

Autorius išlaiko gerai atpažįstamą savo iliustracijų braižą – jų su niekuo nesumaišysi, tai įdomi lietuvių liaudies meno stilizacija ir priminimas.

C. Taylor-Smith. Hetė Bi stebuklingų būtybių gydytoja. Undinės uodega/ vertė K. Kazijevaitė. – Vilnius: Tyto Alba, 2016. 160 p.

Tai jau ketvirtoji serijos apie stebuklingų būtybių gydytoją, mažą, paprastą mergaitę Hetę Bi. Tai pasakojimai mažosioms svajotoms – apie visiškai paprastą kaip ir bet kuri kita dešimtmetę mergaitę, kuri savo gimtadienio dieną visiškai netikėtai patenka į... Pasakėnijos karalystę. Čia gyvena vienaragiai, drakonai, troliai ir kiti nematyti neregėti personažai. Pamažu aiškėja, kad Hetė čia pateko ne šiaip sau, o tęsti slaptos jos giminės tradicijos – gydyti pasakų personažus, nes ir jiems nutinka visokių negerų dalykų. Šioje dalyje Hetė keliauja gelbėti undinės Vandenės, mat kažkodėl pradingo visos jos uodegos spalvos ir undinė dėl to labai kenčia – nepajėgia net plaukioti. Undinės šiaip jau, nelabai mielos, tačiau ką darysi – Hetei teks įveikti ne vieną sunkumą, kad gautų stebuklingojo Vaivorykštės krioklio vandens, galinčio išgelbėti Vandenę.

Manau, kad knyga patiks visoms svajoti ir skaityti apie stebuklingus nuotykius mėgstančios mergaitėms. Knyga tikrai nesudėtinga (manau, skirta pradinių klasių moksleiviams, 7-9 m. vaikams), tiesa nugali blogį, patiriami išbandymai ir susirandama naujų draugų bei... iš naujo atrandami seni.

Beje, labai įdomu, kad ši knyga gimė iš visiškai paprasto ir kasdienio nutikimo. Kartą mergaitė, vardu Harietė, paklausė savo mamos, kas gydo drakonus ir vienaragius, kai jie suserga. Jos mama Lindsė Teilor su drauge Siuzana Smit ilgai galvojo, kol suprato – ogi stebuklingų būtybių gydytojai! Sutikusios rašytoją Klerę Beiker ir pasivadinusios Klere Teilor-Smit (Claire Taylor-Smith) jos visos kartu ir sukūrė Pasakėnijos karalystę. Tai tik dar vienas įrodymas, kad vaikai moka svajoti ir tiki stebuklais. Tereikia jiems padėti to nepamiršti.

H. Webb. Gelbėtojas Barnis/ vertė D. Giedraitytė. – Vilnius: Alma littera, 2016. 128 p.

Leidykla tęsia paprastų, atpažįstamų ir lengvai perskaitomų Holly Webb pasakojimų seriją apie gyvūnus. Tai pradinukams patraukliu šriftu išleistos knygelės. Jas skaityti lengva ir greita. Paprastos minimalistinės, tačiau šiltos, jaukios iliustracijos. Tekstas nesudėtingas, istorija pateikiama jautriai, įtraukiančiai, su įdomiai intriga ir, žinoma, laiminga atomazga.

Šioje knygelėje pasakojama apie tai, kaip maža mergaitė Deizė atvyksta su šeima į mišką stovyklauti, pamažu sužinome, kad Deizė labai svajoja turėti šuniuką, o netoli stovyklavietės viename ūkyje kaip tik yra mažų šuniukų. O dar kai ūkio šeimininkė paprašo Deizės padėti juos prižiūrėti, Deizė susižavi vienu jų – mažu vokiečių aviganiu, kurį Deizė paslapčia pavadina Barniu. Deja, tėvai nesutinka pasiimti šio šuns (juk vokiečių aviganiai užauga labai dideli), o ir pats šunelis yra pažadėtas kitiems šeimininkams. Tačiau bėda ta, kad ir šuneliui Barniui Deizė labai patinka ir jis net keletą kartų pabėga iš aptvaro jos ieškoti, o kartą nutinka įvykis, kuris pakeis visų gyvenimus.

Paprasti, bet jautrūs sakiniai beldžiasi į vaiko vidinį pasaulį, padeda geriau pažinti emocijas. Beje, lietuvių kalba turime jau arti dvidešimt šios autorės knygų apie vaikų ir jų augintinių istorijas bei jausmus. Tad smagios kelionės po vaikų ir jų augintinių draugystės pasaulį!

V. Skapienė, D. Kirdaitė, I. Krivickaitė, T. Vaišvilaitė. Natukai iš Muzikėnų šalies. – Vilnius: Choro studija „Ugnelė“, 2016. 52 p.

Tai ir savotiška šiuolaikinė pasaka, ir užduotėlių knyga, kuri, tikiu, taps puikia, naujoviška mokymosi priemone ne tik muzikos mokyklose ar choruose, bet ir muzikos pamokose įprastose mokyklose. Knygelės autorės išsikėlė tikslą įdomiai, kitaip supažindinti vaikus su natomis, penkline, pauzėmis, ritmais. Ir šiam tikslui sukūrė Natukų šeimą, kuriai kasdien nutinka įvairiausių nuotykių ir būtinai prireikia vaikų pagalbos: tai drakonas Pauzauras įsipainioja vijoklio šakose, tai natos pasiklysta arba būna katinuko Miau išbarstytos, tai Natukų šeima negali susėsti į traukino vagonus...

Išties, mokytis muzikos rašto nėra lengva. Tai tarsi kita kalba, kurią vaikui sunku iškart perprasti, pažinti, mat jis remiasi tik savo potyriais. Todėl ši pasaka gali padėti vaikui muzikos rašymo principus suprasti per asociacijas.

Šimtas vėjo malūnėlių. Gražieji eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Tyto Alba, 2016. 64 p.

Vis dar manau, kad skaitome vaikams per mažai poezijos, per mažai jie jos girdi, mokosi, klausosi. O poezija labai svarbi vaiko kalbiniam vystymuisi, kalbos išraiškingumui pažinti, pajusti ritmą, rimą, ir per vaikų poeziją transliuojamą vaikystės nuotaiką. Poezijos naudą nusakyti konkrečiai yra labai sudėtinga, tačiau poeziją skaitantis žmogus visada turės žymiau daugiau fantazijos ir savito pasaulio pajautimo.

Šioje knygelėje – leidyklos atrinkti M. Vainilaičio, Just. Marcinkevičiaus, R. Skučaitės, V. Palčinskaitės, S. Gedos, J. Erlicko ir kitų lietuvių poetų eilėraščiai vaikams. Eilėraščius vienijantis epitetas įrašytas knygos pavadinime – gražieji. Sutinku, kad grožis – skonio reikalas. Ir linkiu perskaičius šią iš daugybės skirtingų spalvų, temų, skambesių ir jausmų sudarytą mozaiką, susidėlioti savąjį grožį. Tai, kas jums įstrigs, patiks, koks veikėjas ar posakis užkabins, koks ritmas ar žodis įkris atmintin – tai ir taps jūsų gražiuoju jausmu apie mūsų poeziją vaikams.

p.s. tiesa, knygos viršelis tai nepaprastai  gražus ir poetiškas, o štai va viduj iliustracijų man ptritrūko...

K. DiCamillo. Reimė/ vertė I. Tuliševskaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 200 p.

Knygos autorė mums jau pažįstama – jos kūriniai, sulaukę didžiulio pripažinimo pasaulyje, ekranizuoti, pristatyti ir lietuvių kalba. Ši knyga – taip pat subtili ir labai jautri, kaip ir autorės pasakos apie peliuką Desperą ar kiškutį Edvardą Tiuleinį. Tik šios knygos pagrindinė veikėja yra mergaitė vardu Reimė.

Knygos pirmos eilutė mus pasodina į kontekstą, kuriame vyks visas pasakojimas – Reimės tėtis prieš dvi dienas pabėgo iš namų su kita moterimi. Kadangi knygos veiksmas vyksta 1975 metais, todėl turime suvokti to meto kontekstą, ir suprasti, kad Reimė ne per daug perdeda sakydama, jog tai buvo „didžiulė tragedija“. Ir pasaulis sukasi toliau, neįtikėtinai ir nepaaiškinamai, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tačiau Reimė turi planą, kaip susigrąžinti tėtį. Jį įgyvendinti jai padeda dvi bičiulės.

Knygas išties nepaprastai jautri, subtili, tai pasakojimas ir apie vidinio pasaulio virsmą, kismą. Apie žmogaus sielą, kuri kartais susitraukia, o kartais... žėri. Tuo pačiu tai ir socialinė knyga – ji pasakoja apie visuomenę, kurioje gyvename ir kaip gyvename. Apie bendravimo trukdžius ir džiaugsmus. Apie nepaprastą draugystę, kuri padeda išgyventi, kai yra nepaprastai sunku.

Juris Zvirgzdinš. Liūto riaumojimas/ vertė A. Musteikis. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2016. 56 p.

Ši knyga išsiskiria savo vizualika – akivaizdu, kad knygos dailininkė Lina Dūdaitė įdėjo daug darbo ir širdies, kad prakalbintų šios istorijos veikėjus. O istoriją mums pasakoja daug apdovanojimų pelnęs latvių rašytojas Juris Zvirgzdinš.

Tai pasakojimas apie kiek kitokį vaiką – mergaitę Rasą, kuri, tiesą sakant, auga pakankamai vieniša (ją augina tik mama, kuri yra nuolatiniais darbais užversta dailininkė) – jai tik penkeri, o viską, kas vyksta knygoje, ji daro viena. Tiksliau, ne visai viena – kartu su savo meškiuku Tobiju ir šuniuku Zoro. Su abiems mergaitė kalbasi, tariasi ir viską dar kartu (net dantis valosi). Ši trijulė, gyvenanti netoli zoologijos sodo, vieną dieną susirūpina, jog seniai negirdėto liūto Leo riaumojimo, todėl įtaria atsitikus kažką negero. Ir iš tiesų, kaip vėliau paaiškėja, liūtui gresia ne koks likimas, tačiau bičiuliai nusprendžia jo nepalikti bėdoje ir imasi plano – suveikti riaumojamosios medžiagos.

Knyga labai labai smagi. Smagiai parašyta. Su tikro, nesumeluoto naivumo ir gyvenimo džiaugsmo užtaisu.

B. Matsaberidzė. Pasakos apie berniuką Bekną ir mergaitę Teklą/ vertė M. Kiknadzė ir V. Bakas. – Vilnius: Tikra knyga, 2016. 80 p.

Kai perskaičiau šią knygą, ilgai galvojau, ką apie ją pasakyti. Tai mažų mažiausiai keista knyga. Kitokia. Jos kalba, pasaulėvaizdis, savotiška gyvenimo ritmika – bais negirdėta, sunkiai atpažįstama, reikalaujanti prisijaukinimo. Man regis, kad geriausiai šias pasaka apibūdintų žodžiai „absurdo poetika“ – viskas vyksta lyg ir be aiškios prasmės, tačiau kuriamo pasakojimo ritmika leidžia pajusti kitokio pasaulio egzistavimą, bent pro rakto skylutę pasižiūrėti į keisto vaiko lyg ir beprasmius, tačiau itin svarbius nuotykius.

Knyga sudaryta iš dviejų nesusijusių dalių: pirmojoje pasakojame apie berniuką Bekną ir jo nepaprastą norą sutikti milžiną ir su juo susikauti. Tačiau milžinas vis neatsiranda, tad jo belaukiant Beknai tenka atlikti daugybę kitų darbų. Tas cikliškas ėjimas savo tikslo link lyg ir turi kažką ataidančio, atpažįstamo ir iš mūsų folkloro. Taip ir kirba visas pasakas skaitant – tai ar ras Bekla tą savąjį milžiną? Įdomu ir jums? Paskaitykit būtinai tada iki galo.

Antrojoje dalyje rasite pasakas apie mergaitę Teklą ir veidrodėlį, kurį mergaitei pametus nutinka daug keistų, gana absurdiškų ir užsispyrėliškų nuotykių.

Reikia pasakyti, kad abiejose pasakose daug eilėraščių, dainelių, įvairiausios ritmikos ir poetikos. Žodžiu, tikrai pačiuožusi knyga.

C-J. Forssen Ehrlin. Drambliukė, kuri norėjo užmigti/ vertė I. Būdvytytė. – Vilnius: Alma littera, 2016. 32 p.

Šių metų sausį ir mus pasiekė sensacija pasaulyje tapusi pirmoji šio autoriaus knyga, padedanti migdyti vaikus – „Triušelis, kuris norėjo užmigti“. Joje tiesiai šviesiai buvo parašyta – ši knyga užmigdys jūsų vaiką ir net buvo draudžiama ją skaityti šalia vairuojančių asmenų.

Mūsų šeimoje auga viena tokia niekaip greit negalinti užmigti būtybė. Taigi, išbandėme. Ir, tiesą sakant, turiu pasakyti, kad dažniausiai ši pasaka suveikia, be to, kai negali užmigti, dukra reikalauja būtent jos, matyt, jaučia šios knygelės raminantį, migdantį poveikį. O viskas gana paprasta – tiesiog autorius, remdamasis savo akademine patirtimi, praktinės psichologijos žiniomis ir raminamosiomis technikomis, aiškiai ir tiksliai nurodo, kaip skaityti, kokias intonacijas ar tempą naudoti, kada, siekiant užtikrinti atžalos įsitraukimą, įterpti vaiko vardą. Tokiu būdu knyga tampa įdomiu potyriu ne tik 3-7 metų vaikams, bet ir jų tėvams.

Dabar sulaukiame antrosios knygelės ta pačia – negalėjimo užmigti – tema. Šįkart pagrindinė veikėja yra drambliukė Elen, kuri prašo vaikučio, kuriam skaitoma ši knygelė, palydėti ją kelionėje iki lovytės, esančios kitoje stebuklingo miško pusėje. O kelionė bus ilga ir nepaprastai rami.

Pabaigoje knygos autorius pateikia keletą patarimų ir atsakymų į dažniausiai tėvų užduodamus klausimus, kurie susiję su šios knygelės skaitymu vaikams.

Tautiška giesmė. Įdomybių knyga Vinco Kudirkos kūrinio motyvais. – Vilnius: Tikra knyga, 2016. 24 p.

Dar viena labai įdomi ir amžiaus cenzo neturinti knyga. Tikiu, patiks ir įtrauks ne tik vaikus – pradinukus ar gimnazistus, – bet ir jų tėvus ar ugdytojus, kuriems patriotizmas nėra viena abstrakti, drungna sąvoka, o veikiau realybė, vertybė, kurią norisi perduoti sąmoningai ir įtraukiančiai.

Šioje knygoje rasite vieną paprastą tekstą - Lietuvos valstybės himną, V. Kudirkos parašytą Tautišką giesmę. Tačiau ties kiekvienu tautiškos giesmės sakiniu pateikta įvairiausių įdomybių bei asociacijų, kurios padėtų mums perskaityti V. Kudirkos „Tautišką giesmę“.

Įvairios detalės, komikso tipo iliustracijos bei pabaigoje pateiktos skirtingam amžiui tinkančios metodinės rekomendacijos žadina smalsumą, įkvepia, prajuokina. Gal net kelia klausimus, skatina pasidomėti. Bei pamąstyti pačiam – o kur čia galėtų būti mano vieta? Tokios knygos, man regis, padeda istoriją pačiupinėti, o ne žiūrėti ją iš praeito dulkino šimtmečio neaktualių pozicijų.

M. O‘Hara. Mano didelė riebi auksinė žuvelė Zombis. Pašėlę pelekai/ vertė L. Ivoškienė. – Vilnius: Tyto Alba, 2016. 216 p.

8-10 metų vaikams skirtoje knygoje rašytoja ir aktorė Mo O‘Hara pasakoja apie keistą žuvelę Frankį, kuri, kaip mano jos turėtojas, yra zombis. Jau ketvirtoje nuotykių apie šią žuvelę serijos knygoje sužinosime, kaip žuvelei seksis stovykloje, kurioje vyksta keisti dalykai. Antrojoje  knygos istorijoje perskaitysime, kas atsitinka, kai pikčiurnos ima elgtis maloniai – greičiausiai, tai nereiškia nieko gero...

Leidėjai teigia, kad svarbiausias šio knygos tikslas – juokinti skaitytoją. Sakyčiau, kad tai lengvo turinio įtraukianti knyga, pasakojanti apie nerealius, visiškai sufantazuotus nuotykius. Be to, vaikams labai patinka įsivaizduoti, kad gyvūnai ima viską suprasti kaip žmonės ir jiems padeda.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.