Rytiniai pamąstymai lovoje po maldelės prieš keliantis – dabar bene svarbiausias belikęs mano dienos skanėstas. Kol kūnas nepavargęs, nesustingęs, kol skausmai, kitos bėdos nevargina. Nes kol lovoje atsisėdi, apsirengi, kitaip „dienos bylai“ susiruoši – ir vėl tampa aiškios galimybės. Tad rytais kelias minutes pasilepinu miglota, optimistiška nežinia be akistatos su tikrove. Arba mąstau, ką tiek mažai bepajėgdamas galėčiau nuveikti. Nes kai jau stovi – viską užgožia rūpestis, kaip išlaikyti pusiausvyrą, nekristi. Tad drybsau, mintys plaukia...

Yra 7 geri darbai kūnui ir 7 sielai. Peržvelgiu juos mintyse. O kaži kaip tas mano įkyrus noras? Kol dar galiu, kol pajėgiu viską, ką esu savo kailiu patyręs (ir jį nusvilęs) išsakyti. Jei atsirastų koks gerasis samarietis, tai kuriam geram darbui šis tavo noras priskirtinas? Konkrečiai nė vienam, bet, giliau apie tuos darbus pamąsčius, bene kiekvienu geru darbu tau patarnavus, tą norą galima apraminti. Bet kas tau jį teiks? Ir kas galėtų tave išklausyti? Argi šiandiena dejuotojams, bėdžiams skirta? Juk tiek vargų ir siaubų mūsų pasaulyje. Tikrai, ką reiškia vienas lūzeris šioje ašarų pakalnėje? Juk nesi pasaulio bamba. Atmink savo vietą ir menkumą nūdienos bėdų jūroje... Tau, beje, skirta pensija, kompensuojamų vaistų, sauskelnių, dar šio to... Išsiversk su jais ir nekvaršink visuomenei galvos kitomis, kaip čia neutraliau pasakius, savo emisijomis, kurių sauskelnės nesugeria... Kai jau visam laikui užtilsi – irgi tam tikros dotacijos numatytos. Tad viskas tvarkinga, gana aimanuoti. Galvok apie linksmesnius, kasdieniškus reikalus.

Štai bedrybsant viena tarsi nebloga mintis atplaukė. Geras nuodėmklausys tinkamu laiku būtų vertingas pasirinkimas. Juolab kad anksčiau, ne šiais skubaus, nemielo griekų atsikratymo laikais, su juo būdavo pasitariama, klausiama. Mūsiškis kunigas tiktų. Dvasinis pokalbis būtų dar geriau, plačiau. Bet gal nereikia to platumo, jei tiksliai keliais žodžiais – geriausias variantas. O psichologas? Jis, aišku, būtų naudingas. Irgi silpnų vietų mano elgsenoje rastų. Bet tikriausiai gražiai su klientu bekalbėdamas galvotų, į kurią diagnozių lentynėlę tave dėti? Tas nėra blogai. Dabar tą praktiškai atlikti sudėtinga, tad atidedam. O gero ir išmanaus draugo tu neturi. Gal suprantančių ir atsirastų, bet visi savose bėdose ar veiklose įklimpę, juk dabar tokie laikai. Tarsi prie dirginančio elektros laido prijungti, trūkčioja, blaškosi. Savirealizacija, kuriai niekad negana laiko. Kiek galima žmones trukdyti? Iš ligonio lovos gerai matosi. Bet matosi ir tai, kad reikia tylėti... Ko tu juos gali prašyti? Ir tu taip elgeisi, kol galėjai... Tad realiai apžvelgus savo menkas galimybes lieka vienas kelias – klausykla. Juolab kad turi ten reikalų, o ir tavo noras klausykloje, tikėtina, bus apramintas.

Taip nusprendęs pradedu veikti. Pasakau namiškiams norįs aplankyti bažnyčią. Geriu man truputį padedančius (bet kartu ir kitokių bėdų sukeliančius) vaistus, išvakarėse susileidžiu stipriausią (kaip man dingojasi) savo kozirį - deksametazoną. Ryte savijauta truputį geresnė, važiuojam į mūsų bažnyčią, remdamasis vaikštyne ją pasiekiu, o ten mūsų senasis kunigas sėdi klausykloje, laukiančiųjų nėra. Labai gerai! Tad velkuosi prie klausyklos ir pradedu.

Išsakau labiausiai slegiančius dalykus, kuriais kasdien nusidedu – dėl to dažnumo jie tirštai gaubia, slegia. Būtinai reikėjo. Ir imu lyg aiškintis, lyg guostis – kaip tos kūno negalios vargina, kaip sunku apsitarnauti, judėti, kokia bloga pusiausvyra bei todėl visad didelis pavojus kristi, kaip vargais ne galais negriuvęs dažnai ir susikeikiu, kaip tos kasdienės bėdos gožia viltį, tikėjimą Viešpaties meile, kaip nėra kam pasiguosti, savo susivokimus išsakyti, kaip... – begalinis skundų, žodžių srautas. Nebaigęs nutylu – suvokiu, kad net klausykloje esančioms ausims per didelė porcija viską išklausyti.

Jis pasako, ką per išpažintį dera pasakyti. Paskui paguodžia: „Kentėk, Kristus irgi kentėjo. Aukok, kaip ir Jis, savo kančią už kitus, kuriems dar labiau reikia tos aukos. Žinok, dabartinė kančia tau sutrumpins skaistyklos kančias.“ Kaip visada. Trumpai, drūtai. Mūsų bažnyčion daug žmonių neprisirenka, vis tie patys. Jis mato, įsimena menkstančias mano judėjimo galimybes. O ir žino mano ligos pobūdį, eigą, pastangas gydytis. Tad tuščių paguodos žodžių neberia. Prisiklausau jų iš kitų. Dėkingas jam už tai. Tuo ir baigėsi išpažintis. Padėjo. Sušvito kasdienos vargų prasmė, viltis atsigavo. Jei dar pajėgsiu, vėl išpažinties eiti norėsiu („eiti“ skamba kur kas maloniau, negu „atveš tau kunigą“, bet ką žinai, kaip ten bus). Kurgi kitur savo rūpesčius, atodūsius nešti.