Kunigas Danielis P. Horanas OFM 2014 m. pasirodžiusioje knygoje Pranciškoniška Thomo Mertono širdis (The Franciscan Heart of Thomas Merton) rašė, jog Thomo Mertono tikėjimo gyvenimas vestas troškimo atsakyti į du kryptį teikusius klausimus: kas esu aš, kas yra Dievas? Pasak pranciškono, šios paieškos neatskiriamos – manoji tapatybė susijusi su Dievo radimu (p. 96). Tuo tarpu Los Andželo vyskupas Robertas Barronas trapistų vienuolį mini tarp tų, kurie XXI a. žmogui galėtų padėti grįžti prie kontempliatyviosios maldos. Mat pastaroji – „krikščionybės šerdis, gyvenimo sutelkimas apie Dievą“. Ieškome Dievo, tačiau „tą akimirką, kai Jį randame, Jis jau pradingęs!“ – rašo T. Mertonas. Tikslas, į kurį einama, kurio siekiama (juo juk gali tapti ne Dievas, o kas nors kitas), kaip ir šerdis, apie kurią sutelkiame gyvenimą, keičia ir formuoja patį žmogų. Tad rasti teisingą kryptį labai svarbu.

Besitęsiantis gyvenimas kviečia ne tik augti tikėjime, maža to – rinktis ir keisti savo elgesį. Kiekvienas gyvenimo epizodas (liga, knyga, susitikimas etc.) – kelionės dalis, esmė. Laiške psichologui, filosofui Erichui Frommui 1954 m. T. Mertonas rašė: „Krikščionybė yra fundamentaliai humanistiška – jos pagrindinė užduotis yra įgalinti žmogų išpildyti savo likimą, rasti save, būti savimi: būti asmeniu, kurio jis sukurtas būti. Žmogus turėtų būti Dievo pagalbininkas, kuriant jį patį. Dei adjutores sumus [...] krikščionio gyvenimas reikalauja, kad žmogus visiškai sąmoningai suvoktų savo laisvę ir atsakomybę, kurią pastaroji implikuoja.

Troškimą būti savimi lydinčių klausimų bei atsakymų paradigmoje gali nelikti triasmenio Dievo. T. Mertonas akcentuoja ir krikščionio laisvę bei iš jos kylančią atsakomybę. Svarstant, kaip nuo pat vaikystės kito jo savęs ir Dievo supratimas, atminty iškyla bent du jo jaunystės momentai. Pirmasis – tai susidūrimas su katalikų ponų Privat šeima. Antrasis, įvykęs 1938 m. perskaičius Étienne‘o Gilsono knygą Viduramžių filosofijos dvasia.

Minėtoje šeimoje dvylikametis Mertonas kartu su tėvu gyveno vienos iš savo kelionių po Europą metu. Autobiografijoje Septynaukštis kalnas jis dalinasi prisiminimais apie jų ginčą dėl religijos. Jaunasis Mertonas gynė protestantizmą (kaip tada jį suvokė), tačiau didelę nuostabą jam kėlė Privat šeimos laikysena:

Vienas iš labiausiai žeminančių aspektų buvo tas, kad aš norėjau įtraukti juos į ginčą, o jie nepripažino ginčų ir argumentų. Tarsi būtų suvokę, kitaip negu aš, kad mano nuostata, mano troškimas ginčytis ir nirti į religines diskusijas reiškia pamatinį, visišką tikėjimo nebuvimą, priklausomybę nuo mano paties žinių ir prisirišimą prie savo nuomonės.

Maža to – jie, regis, suvokė, kad aš niekuo netikiu, ir viskas, kuo paskelbsiu tikįs, tebus tik tušti žodžiai. Vis dėlto jie neleido man pajusti, kad tai tik smulkmena, kad vaikams tai atleistina, kad laikui bėgant viskas savaime susitvarkys. Nesu matęs kitų žmonių, kuriems tikėjimas būtų tiek daug reiškęs. Vis dėlto tiesiogiai jie nieko negalėjo man padaryti. Užtat tai, ką galėjo, jie darė, ir džiaugiuosi, kad darė. Iš visos širdies dėkoju Dievui už tai, kad jiems tai kėlė nerimą, nuoširdžiai ir gyvybiškai rūpėjo mano netikėjimas.

Fiksuojama tiesos akimirka, kurios netemdo triukšmas, nuomonės ar žinios. Netgi atvirkščiai – svarbesnis nei argumentai ar ginčas yra pasirinkimas išreikšti požiūrį („Tačiau tai neįmanoma“, p. 96), bet diskusijos netęsti. Toks atsakymas nuginklavo trokštantįjį pritarimo ar argumentų serijos. Mertonas dėkingas už šią patirtį, mat tyla jam rodė ne abejingumą, bet nuoširdų nerimą. Taip pat rūpestį, kurį patirti vaikas galėjo stebėdamas visavertišką gyvenimą. Šventumą, kurį liudijo žmonių paprastumas, kasdien vykdytos pareigos ir atliekami darbai.

Tikėjimo gyvenimas ir užtikrintumas, apie kuriuos skaitėme pastarojoje ištraukoje, – visiška priešingybė vaiko netikėjimui, jo apie tikėjimą netikint susidarytai nuomonei. R. Barronas minėtoje knygoje Katalikybė trumpai pristatydamas T. Mertono biografiją, atkreipia dėmesį, jog Dievo esmę T. Mertonui tuomet pažinti padėjo E. Gilsono knyga. „Ypač didelis atradimas jam buvo mintis apie Dievo aseitas (esybę), arba Dievo galią egzistuoti vien tik iš savęs. Jis sužinojo, kad Dievas nėra viena, aukščiausioji būtis iš daugelio, bet ipsum esse subsistens (absoliuti būtis)“ – rašo vyskupas. Dėl knygos žlugo anksčiau gajūs ir Mertono turėti Dievo kaip mitologinės būtybės, religijos kaip neurozių ir neįgyvendintų troškimų išsipildymų terpės vaizdiniai.

Troškimo užmegzti asmenišką ryšį su Dievu pasekmė Thomui Mertonui – gyvenimo kaita, žingsniai tarsi į naują pasaulį. Būsimo vienuolio gyvenime jie imti žengti tais pačiais 1938 m., vos pasibaigus šv. Mišioms Kristaus Kūno bažnyčioje, Niujorke: „buvo pasikeitę net bjaurūs Kolumbijos universiteto pastatai“ – rašoma autobiografijoje. Šią emocinę naujumo patirtį keitė rengimasis krikštui, gyvenimo kopiant į septynaukštį skaistyklos kalną pradžiai.

Dievas, taip pat ir aš pats – visa tai, ko ieškoma, nėra nuo ieškančiojo bei ieškomojo atsietas objektas. Jei būtų kitaip, pastangos panašėtų į troškimą Dievą (ir Jo teikiamą tapatybę) suskliausti, save bei Jį talpinti į reikiamus rėmus. Dėl šių gyvenimo paieškos virstų tiek asmens tiek Dievo karikatūra. Kai Dievas dėl patirties, intelekto ar intuityvaus gebėjimo tampa ne objektu, bet pačia prigimtyje atpažįstama ir vientisumą teikiančia priežastimi, įvyksta susitikimas su buvimą bei santykius perkeičiančiu Asmeniu. Žinoma, gali nutikti ir atvirkščiai – sutiktas Asmuo keičia visa kita.