Toliau publikuojame V-ąjį popiežiaus Pranciškaus dokumento apie šeimą ir santuoką skyrių. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių" redakcijai.

Gyvenimas platesnėje šeimoje

Nedidelis šeimos branduolys neturėtų izoliuotis nuo platesnės šeimos, aprėpiančios tėvus, dėdes ir tetas, pusbrolius ir pusseseres, net kaimynus. Tokioje didelėje šeimoje gali būti tokių, kuriems reikia paguodos. Šiandienis individualizmas kartais paskatina užsisklęsti nedideliame saugiame lizde ir kitą suvokti kaip grėsmingą pavojų. Tačiau toks izoliavimasis neatneša daugiau ramybės ir laimės, bet užveria šeimos širdį ir atima platų egzistencijos horizontą.

Būti vaikais

Pirmiausia pakalbėkime apie savo tėvus. Jėzus priminė fariziejams, jog palikti savo tėvus likimo valiai prieštarauja Dievo įstatymui (plg. Mk 7, 8–13). Niekam nebus gerai praradus suvokimą, kad esi vaikas. Kiekvienas žmogus, net kai „suauga ir pasensta, kai pats tampa tėvu, kai eina atsakingas pareigas, – jis išlieka vaikas. Visi esame sūnūs ar dukros. Visa tai mums nuolat primena faktą, kad gyvybę suteikėme ne patys sau, bet ją gavome. Didžioji gyvybės dovana yra pirmoji mūsų gauta dovana“.

Todėl „ketvirtas įsakymas įpareigoja vaikus gerbti tėvą ir motiną (plg. Iš 20, 12). Šis įsakymas eina tuoj po įsakymų, kuriuose kalbama apie patį Dievą. Jame glūdi kažkas švento, dieviško, kažkas, iš ko kyla visokia pagarba tarp žmonių. Biblinėje ketvirto įsakymo formuluotėje priduriama: „kad ilgai gyventum krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“. Dorybingas ry- šys tarp kartų laiduoja ateitį ir garantuoja tikrai žmogišką istoriją. Visuomenė, kurioje vaikai negerbia savo tėvų, yra visuomenė be pagarbos . Tokioje visuomenėje pilna bedvasių ir godžių jaunų žmonių“.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Dievo žodis sako: „Vyras palieka savo tėvą ir motiną“ (Pr 2, 24). To kartais neįvyksta, ir galiausiai santuoka neįgyvendinama iki galo todėl, kad nebuvo palikta ir atsiduota. Nevalia nei tėvų apleisti, nei jais nesirūpinti, bet vis dėlto, norint susivienyti santuoka, juos būtina palikti, kad nauji namai būtų tikra buveinė, apsauga, aikštelė bei gyvenimo projektas ir būtų įmanoma tapti „vienu kūnu“ (ten pat). Kai kuriose santuokose pasitaiko, kad nuo savo sutuoktinio daug kas slepiama, bet pasidalijama su tėvais – ligi tiek, kad tėvų nuomonė tampa svarbesnė už sutuoktinio jausmus ir nuomones. Išlaikyti tokią situaciją ilgą laiką sunku, ji gali būti tik laikina, kol kuriamos sąlygos pasitikėjimui ir dialogui plėtotis. Santuoka reikalauja surasti naują būdą, kaip būti sūnumi ar dukterimi.

Senyvi žmonės

„Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs“ (Ps 71, 9). Tai senyvo žmogaus, kuris bijo būti užmirštas ir paniekintas, šauksmas. Kaip mus Dievas ragina būti jo įrankiais išgirstant vargšų maldavimus, lygiai taip Dievas laukia iš mūsų išgirsti ir senyvų žmonių šauksmą. Šitai reikalauja šeimos ir bendruomenės pastangų, nes „Bažnyčia negali ir nenori taikstytis su nekantrumo mentalitetu, tuo labiau abejingumu ar panieka senatvei.

Turime žadinti sutelktinį dėkingumo, pripažinimo, svetingumo suvokimą, kad senas žmogus jaustųsi esąs gyva bendruomenės dalis. Senoliai – vyrai ir moterys, tėvai ir motinos, kurie prieš mus ėjo mūsų keliu, gyveno mūsų namuose, dalyvavo kasdienėje kovoje dėl oraus gyvenimo“ . Todėl „kaip norėčiau, kad Bažnyčia mestų iššūkį atmetimo kultūrai su didžiu džiaugsmu vėl apsikabinant jauniesiems su senaisiais!“.

Šventasis Jonas Paulius II ragino neužmiršti senyvo žmogaus vaidmens šeimoje, nes yra kultūrų, kuriose jie „dėl nedarnios pramoninės bei urbanistinės plėtros buvo ir tebėra nepriimtinai stumiami į paribį“. Seni žmonės savo „charizma tiesti tiltus“ padeda suvokti „kartų tolydumą“. Dažnai būtent seneliai garantuoja didžiųjų vertybių perteikimą savo vaikai- čiams ir „daug žmonių gali patvirtinti, kad už įvesdinimą į krikščioniškąjį gyvenimą jie dėkingi savo seneliams“. Jų žodžiai, švelnumas ar vien artumas padeda vaikams pažinti, kad istorija prasideda ne nuo jų, kad jie yra ilgo kelio paveldėtojai ir turi gerbti tai, kas būta iki jų. Tiems, kurie nutraukia ryšius su istorija, bus sunku užmegzti tvirtus santykius ir pripažinti, kad jie nėra tikrovės šeimininkai. Todėl „dėmesys seniems žmonėms yra skiriamasis civilizacijos bruožas.

Ar civilizacijoje skiriamas dėmesys seniems žmonėms? Ar joje yra jiems vietos? Civilizacija žengs į priekį, jei gebės gerbti senų žmonių išmintį ir protą“.

Istorinės atminties stygius yra didelis mūsų visuomenės trūkumas. Tai nebrandi „kas buvo, tas pražuvo“ mąstysena. Pažinti reiškia galėti užimti poziciją praeities įvykių atžvilgiu ir nepakartojamą galimybę kurti prasmingą ateitį. Be atminties neįmanoma augti: „Prisiminkite ankstesnes dienas“ (Žyd 10, 32). Senų žmonių pasakojimai vaikams ir jaunuoliams duoda daug naudos, nes sujungia juos su šeimos, gyvenamojo kvartalo ar šalies išgyventa istorija. Šeima, nesirūpinanti ir negerbianti senelių, kurie yra gyva jos atmintis, yra subyrėjusi šeima, o jų neužmirštanti šeima yra ateitį turinti šeima. Todėl „civilizacijoje, kurioje nėra vietos seniems žmonėms arba jie atmetami dėl to, kad kelia problemas, visuomenė jau nešioja mirties virusą“, nes yra „atitrūkusi nuo savo šaknų“. Šiandienis našlaitiškumo reiškinys pertrūkio, šaknų ir tikrybių, teikusių gyvenimui pavidalą, netekties prasme kelia iššūkį mūsų šeimoms tapti vieta, kur vaikai galėtų įsišaknyti kolektyvinės istorijos žemėje.

Būti broliais ir seserimis

Santykiai tarp brolių ir seserų ilgainiui gilėja, ir „besiformuojantis šeimoje tarp vaikų brolystės ryšys kyla aplinkoje, kur ugdomas atvirumas kitiems; tai yra didi laisvės ir taikos mokykla. Šeimoje tarp brolių ir seserų mokomasi žmogiškojo sambūvio. Galbūt ne visuomet tai sąmoningai suvokiame, bet pati šeima į pasaulį įneša brolystę! Nuo šios pirmosios brolystės patirties, gaunamos per meilę ir auklėjimą šeimoje, brolystės stilius spinduliuoja kaip pažadas visai visuomenei“.

Augti tarp brolių ir seserų yra graži rūpinimosi vienas kitu, pagalbos vienas kitam patirtis. Todėl „brolystė šeimoje ypač suspindi tada, kai matome rūpinimąsi, kantrybę ir meilę, kuria apgaubiami silpnesnis broliukas ar sesutė, ligoniai ar neįgalieji“.

Būtina pripažinti, kad „turėti brolį ar seserį yra stipri, brangi, nepamainoma patirtis“, tačiau būtina kantriai mokyti vaikus elgtis vieniems su kitais kaip su broliais ir seserimis. Kai kuriose šalyse vyrauja tendencija turėti vieną vaiką, todėl buvimo broliu ar seserimi patirtis retesnė. Kai neįmanoma turėti daugiau nei vieno vaiko, būtina ieškoti būdų, kad vaikas neaugtų vienas ar atskirtas.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6