Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Rašyti apie mirtį per Vėlines tinka, galima tik paklausti: kodėl jauniems? Jei nesilaikysime optimistinės senojo Pitagorgo pažiūros, kad vyras yra jaunas iki 60 metų (po to jau tampa „subrendęs“), jaunystę reiktų pabaigti bent iki 45. Tada didėja galimybė, kad tokiame amžiuje pradėtus vaikus pavyks ir užauginti. Tokiame amžiuje užsidaro ir moters langas į gyvybės pratęsimą.

Tad kuo su šia tema susiję vaikai? 2012 m. Der Spiegel žurnalo apklausa parodė, kad daugelis Vokietijos vyresnio amžiaus žmonių norėtų numirti artimųjų apsupti namuose. Tačiau realybėje tai pavyksta tik vienam penktadaliui (20 proc.) Tuo tarpu ligoninėje arba senelių namuose norėtų numirti 4 procentai gyventojų, o iš tikrųjų ten miršta 75 proc. – trys iš keturių. Svarbiausia to priežastis yra vokiečių bevaikystė. Seka išvada, kad mūsų laukia tas pats.

Gal priešingai Pitagorui ir kitiems žymiems Senovės Graikijos filosofams, apie mirtį galvoti nemėgstame. Ji toli ir nutinka kitiems. Naudojuosi lango į šią gyvenimo dalį atsivėrimu šiomis dienomis. Tačiau jei šiuos žodžius skaitysite trečiadienį, lapkričio antrąją, greičiausiai jau bus „nebeaktualu“. Dar priklauso nuo to, kokio esame amžiaus.

Vyresnieji, slaugantys ar palaidoję tėvus, su šiais klausimais jau yra susidūrę; jiems jau aišku, kad kartos, skiriančios tave nuo mirties nebėra, artėja tavo paties eilė. Randasi ir minčių apie tai, kaip ir kur norėtųsi numirti. Nei ligoninė, nei senelių namai neatrodo viliojančiai. Bet jei vaikų prisigaminti nespėjome, teks susitaikyti. Dievas myli visus ir visur, gal „užskaitys“ ir „sesučių“ bei „sanitarių“ aplaidumo, net eurą įkišus į kišenę, pakentėjimus. Užskaitys, kai pagaliau numirsime. Bet kadangi mazochistinės nuostatos nėra katalikiškos doktrinos dalis, dar galintiems turėti vaikų patartina susimąstyti. Smagiau mirti namuose.

Gal jaunasis skaitytojas papriekaištaus – o gal kaip tik pagyvenęs ir daugiau vaikų turėti „nepaskaičiavęs“. Argi galima vaikais naudotis? Nė vienas žmogus negali būti priemone, sakė dar Imanuelis Kantas. Tai – universali etinė norma! Tik tamsiaisiais katalikiškais laikais kaimo Žymantai savo Žemaites-Žymantienes vertė septintą, aštuntą gimdyti taip, kad jos, prieš pasukdamos feminizmo link, iš pradžių dar švelniai pagalvodavo: galėtų tas Žymantėlis ir sustoti... Bet Žymantams rūpėjo žemės ūkio darbininkai: žąsims ganyti, grioviams kasti. Mes, išsilaisvinę iš prietarų, vaikus gaminame ne sau, o jų pačių labui. Skaitome apie „prieraišiąją tėvystę“, vežiojame į penkis „būrelius“ ir „dvikalbius“ ar „trikalbius“ darželius. Ir tai yra gerai – jei tik neišauginame narcizų. Tema daugialypė.

Kaip ir su kitais žmonėmis, vaikais rūpintis savo naudai neišmintinga, nes jie tada irgi užaugs savanaudžiai. Gudrumas neatsipirks, jie tarnaus mums sukandę dantis. Čia ne „strategijos“ ar apskaičiavimo klausimas: vaikai mumis greičiausiai rūpinsis taip, kaip mes rūpinamės savo tėvais. Tačiau šalia vaiko „kokybės“ yra ir „kiekybės“ klausimas: geram pasirūpinimui senstančiais tėvais reikalingas tam tikras žmonių skaičius. Vienam ar ir dviem suaugusiems vaikams gerai tai padaryti gali būti sunku.

Tai – akivaizdu. Klasikinių gyvenimo sąlygų nebeliko: tų, kada trys kartos gyvendavo vienoje troboje ir senelis ramiai sau karšdavo ant pečiaus. Juo besirūpinantiems nereikėdavo niekur važiuoti, atsiprašinėti iš darbo ar vežioti po ligonines ir poliklinikas. Aplink zuidavo daug vaikų ir jau paaugusių, taip pat kokių nors dėdžių ir tetų, pasirūpinti užteko ir laiko, ir rankų. Dabar retai kada tėvai gyvena kartu su vaikais ir dar rečiau šie gali suktis apie namus ir gerai ligonį slaugyti. Reikia rūpintis pasikeičiant. Kiek yra tekę matyti, jau trims vaikams šį rūpestį pasidalinti yra lengviau, keturiems – dar lengviau. Skaičiaus nebetęsiu, nes vaikų skaičius – drįsčiau teigti, labai reikšmingai ir dėl sovietmečio paliktų nesuvoktų nuostatų – tebegąsdina. Didelis vaikų skaičius asocijuojasi su asocialia šeima ir t. t. Be abejo, šalia Rytų komunizmo reikšmingas ir Vakarų hedonizmas.

Lietuvoje kol kas nėra nei gerai išvystyto paliatyvios slaugos ligoninių tinklo, nei hospiso tarnybų, kurios gali užtikrinti visą parą trunkančią slaugą namuose. Tose šalyse, kuriose jos gerai veikia – kaip pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje – nėra įteisinta eutanazija. Turint omenyje, kiek valstybė moka slaugytojoms ir gydytojams, neatrodo, kad ir po kiek laiko reali pagalba iš sveikatos draudimo lėšų bus prieinama. Tačiau net ten, kur tarnybos veikia, senukais pasirūpinti važiuoja moterys iš Rytų Europos. Tad akivaizdu, kad kuo nors lygiavertiškai pakeisti vaikų rūpinimąsi senais tėvais nėra ir nebus galima.

Tad verta pasirūpinti savimi. Be abejo, mirtis artimųjų apsuptyje tėra tik „gretutinis“ drąsos turėti daugiau vaikų poveikis. Gausesnėje šeimoje užaugę vaikai – ir ypač tada, kai tėvai šeimą kūrė kaip meilės bendruomenę – jaučiasi smagiai. Jie turėjo draugų vaikystėje ir teberemia vieni kitus suaugę. Kaip rašė Karolis Wojtyla – du vaikai yra lyg du vieninteliai vaikai, o trys – jau bendruomenė. Trys sudaro tam tikrą autonominį „vaikų“ vienetą, kuriam lengviau pakelti ant jų galvų krentančias tėvų psichologines problemas, kada nedidelėje buto erdvėje kaupiasi „emocinio šiltnamio“ įtampa. Ta įtampa, kuri anksčiau „išsivėdindavo“ dėl didelio šeimos narių skaičiaus –  taip pat ir geros, gyvesnės nei dabar kaimynystės. Tad „pasiruošti“ sau slaugytojų – jei tik Viešpats leidžia – yra meilės mainai.