E. Daciūtė, A. Kiudulaitė. Laimė yra lapė. – Vilnius: Tikra knyga, 2016. 48 p.

Na, ir jaukumas šitos knygos! Tokia mėlyna. Tokia oranžinė. Tokia tikra. Apie svarbiausias gyvenimo pamokas. O jei konkrečiau – tai pasakojimas apie mažą berniuką Povilą ir jo įdomų gyvenimą bei netikėtą pažintį su Lape (Labiausiai šiame kelyje Povilui patiko sūpynės. Ne todėl, kad pats būtų baisiai mėgęs suptis. Dėl to, kad jose mėgdavo suptis Lapė), kuri viską pakeičia ir padeda pažinti, paskanauti tikros draugystės bei gyvenimo filosofijos.

Aha, sakysite – berniukas ir lapė, labai jau girdėta! (Egziuperi „Mažasis princas“) Tačiau patikėkite, ši lapė ir šis berniukas kitokie. Pasakojimas parodo ir kaip svarbu būti dosniam, kaip būtina kartais patirti ir praradimo liūdesį, nes tik taip atsiranda vietos naujam – atradimo džiaugsmui. Tiesą sakant, tai viena tų knygų, kuri, tikiu, neturės amžiaus cenzo – ją puikiai perskaitys ir maži, ir dideli. Nes juk kiekvienas norime būti laimingas. Tik dažnai tai nukelinėjame į kažkokias neaiškias perspektyvas – „kai užaugsi“, „kai turėsi gerą darbą“, „kai saulė bus skaistesnė“... O laimė, išties, yra gyventi čia ir dabar ir džiaugtis tais, kurie šalia. Laimė yra kaip lapė, kurią kartą, visai netikėtai gali sutikti ir kartu pasisupti. Paskui jau ji pati sprendžia, kur ir kada bei su kuo draugauti...