Idealizmas gimsta jau nuo mokyklos laikų ir šiandien, artėdamas prie savo gyvenimo ribos, neatsisakau tų pačių idealų ir įsitikinimų. Jeigu turite idealą, sekite juo ir neatsisakykite iki gyvenimo pabaigos“, – taip, kreipdamasis į jaunimą, kalbėjo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Nacionaliniame gailestingumo kongrese gegužės 7d. diskusijoje „Jaunimas vertybių sankirtose – gailestingą visuomenę kurs idealistai?“ Šiai diskusijai vadovavęs ambasadorius, politikos mokslų daktaras Žygimantas Pavilionis teigė, kad V. Adamkus pakeitė mažą lietuvišką pasaulį: „Prezidentas ne tik atvedė mus į Europos Sąjungą, į NATO, bet taip pat įkvėpė  labai daug žmonių.“

Prezidentas papasakojo savo gyvenimo istoriją, kaip kovojo dėl Lietuvos, gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, bei kaip nuo vaikystės formavosi jo patriotizmas. Kalbėti pradėjo prisipažindamas, kad žiūrėdamas į besivystančios Lietuvos gyvenimą iš dalies yra nusivylęs. V. Adamkui atrodo, jog šiandien mums trūksta entuziazmo, užsidegimo. Tačiau taip pat minėjo, kad nepraranda vilties, jog entuziazmas, pasišventimas visuomeniniame darbe visgi gyvuoja.

V. Adamkus pasidalino prisiminimais, kaip formavosi jo meilė tėvynei. Pati pradžia buvo Kaune, pradžios mokykloje. Būtent pirmieji mokytojai įdiegė, prezidento žodžiais tariant, lietuvybės liepsną jam. Šioje vietoje V. Adamkus papasakojo pirmąjį savo politinį patriotinį aktą. „Mes buvom bebaigią 5 klasę. Tuo metu Hitleris atplėšė Klaipėdos kraštą. Aš gyvenau netoli Vokietijos atstovybės. Lietuvybės jausmas buvo stiprus. Su dviem draugais nutarėm parodyti vokiečiams, kad galime reaguoti. Prisikišom pilnas kišenes akmenų ir vakare ištaškėm visus ambasados langus“, – pasakojo prezidentas.

Toliau V. Adamkus kalbėjo apie tai, kas vyko bolševikmečiu. Tuo metu, pasak prezidento, lietuvybė jame jau buvo kaip tvirtovė. Ir štai V. Adamkus su bendraminčiais sugalvojo dar vieną patriotinį aktą – prisijungti prie rezistencinės veiklos – jaunimo laikraščio leidimo pogrindyje. Dirbti sekėsi gerai, kol gestapas (vokiečių saugumas) juos surado, laimei, keletui pavyko pabėgti.

Visi šie pavyzdžiai, anot prezidento, parodo, kad sąmoningas patriotizmas prasideda dar mokykloje. Kalbėdamas apie gyvenimą JAV, V. Adamkus pabrėžė, kad išeivijoje vyravo politinis, ideologinis susiskaldymas. Prezidentas su kitais jaunuoliais įžiūrėjo rutiniškai sustingusį požiūrį į Lietuvą. Pasak jo, jaunimas irgi buvo susiskaldęs, tačiau juos vienijo pagrindinis tikslas – Lietuva. V. Adamkui kilo mintis bendromis lietuvių jėgomis paruošti peticiją prezidentui D. Eisenhoweriui apie okupaciją Lietuvoje. Jis kartu su visais jaunimo organizacijų atstovais surinko 40 tūkst. parašų iš visų lietuvių kilmės žmonių. „Buvom priimti kongrese ir išjudinome lietuvių judėjimo reikšmę. Mums, išeivijai, buvo svarbiausia pasakyti: palaikykite Lietuvą ir tuos žmones, kurie ten kovoja“, – teigė prezidentas. Pasak V.Adamkaus, jie susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio ir taip buvo išgirsti.

Per tokias iniciatyvas prezidentas iškilo, buvo vienas iš ekologinio sąjūdžio, kuris 1960 m. prasidėjo JAV, kūrėjų. Ir tai, pasak V. Adamkaus, atvėrė jam duris į valstybės tarnybos viršūnes. Jis turėjo tiesioginį ryšį su šešiais iš eilės dirbusiais JAV prezidentais.

Baigdamas kalbą V. Adamkus prisipažino, kad būdamas Lietuvos prezidentas per dvi kadencijas stengėsi būti atviras lietuvių visuomenei ir pasauliui bei atviras visoms galimybėms, kurios susidarė Lietuvai. Prezidentas teigė, kad ir šiandien neatsisako tų pačių idealų, įsitikinimų už žmogaus laisvę ir politinę laisvę. Jis kreipėsi į jaunimą: „Išlaikykite širdyje meilę savam kraštui, tobulinkitės ir skatinkite kitus savo jėgas skirti Lietuvai. Turėkite prieš akis idealą – kokią aš noriu matyti ateities Lietuvą? Aš žinau, kad kiekvienas turite tikslą, todėl viltį, tikėjimą ir darbą skirkite tam tikslui pasiekti.“