Evgenios Levin nuotrauka

Susidaro įspūdis, kad pastarosiomis dienomis Lietuva, sulaikiusi kvapą, laukia. Neseniai Seimo rinkimus laimėję „valstiečiai-žalieji“ – naujas ir nepažįstamas Lietuvos politinio lauko žaidėjas, vienus trikdo, o kitus gąsdina. Jau netrukus, pradėjus dirbti naujam Seimui, ims ryškėti ir tikrasis šios partijos paveikslas. Bet viena aišku jau dabar – LVŽS yra unikalus reiškinys Lietuvos politiniame gyvenime, nes atstovauja tai visuomenės daliai, kuri sudaro daugiau nei pusę Lietuvos, tačiau ilgą laiką buvo užmiršta politinio elito.

Daugybė požymių rodo, kad maža mūsų šalis yra ryškiai pasidalinusi į dvi dalis – vadinamąsias „dvi Lietuvas“. Pirmoji Lietuva gyvena miestietišką, gana pasiturintį gyvenimą, yra išsilavinusi, vakarietiška ir liberali, per rinkimus balsuoja už dešiniąsias jėgas ir nuolat nustemba, kai laimi visokios darbo partijos. Tuo tarpu antroji Lietuva – visai kitokia: gyvena mažuose regiono miesteliuose ir kaimuose, dažnai skurde arba šešėlyje, skęsta socialinių problemų liūne, jaučiasi užmiršta ir ilgisi praeities. Per rinkimus jie desperatiškai ieško politinės jėgos, kuriai nors kiek rūpėtų, ir nuolat nusivilia.

Neperdėsiu sakydamas, kad šių dviejų Lietuvų atskirtis – tai ryškiausia ir svarbiausia mūsų laikų socialinė perskyra. Ją iliustruoja milžiniški gyventojų pajamų ir nedarbo rodiklių skirtumai, pašalpų gavėjų koncentracija, dideli emigracijos ir savižudybių mastai regionuose. Šią atskirtį pamatome po kiekvienų Seimo rinkimų, kai didmiesčiai ir regionai rinkimų žemėlapyje nusidažo skirtingomis spalvomis, o socialiniai tinklai ima ūžti stebėdamiesi, kas gi tas paslaptingas populistinių partijų rinkėjas, kurį retas miesto gyventojas buvo matęs gyvai.

Šis antrosios Lietuvos gyventojas – tai žmogus, kuris nuolat rinkdavo populistus, tikėdamasis sulaukti bent kiek dėmesio ir rūpesčio, nes kito pasirinkimo neturėjo. Ir kiekvieną kartą nusivildavo, kai naujasis gelbėtojas sėkmingai susiliedavo su miesčionišku Vilniaus politiniu elitu ir užmiršdavo savo pažadus ir rūpinimąsi regionų problemomis – ypač kai prasidėdavo postų ir fondų dalybos.

Kalbu būtuoju laiku, nes šie Seimo rinkimai – istorinis atvejis. Kaip jokia kita partija anksčiau, LVŽS pirmą kartą iš tikrųjų atstovauja antrajai – užmirštai, nematomai – Lietuvai (nepaisant to, kad už juos balsavo ir daug miestiečių). Tai iliustruoja miestiečių akims neįprasta jų politinė darbotvarkė: viską persmelkianti orientacija į regionų politiką, rūpinimasis kaimo gyvenimu ir jų socialinėmis problemomis, kaip alkoholizmas ar sveikatos apsaugos paslaugos. Svarbios yra ir konservatyvios jų vertybės bei „stiprios ir saugančios“ valstybės vizija, nesuprantama turtingiems ir galimybių nestokojantiems miestiečiams, bet tokia svarbi socialiai daug pažeidžiamesniems provincijos gyventojams. „Valstiečių-žaliųjų“ ausys kyšo ir už tokių Lietuvos regionų gyventojus suvienijusių iniciatyvų kaip referendumas dėl atominės elektrinės ar žemės pardavimo užsieniečiams, tapusių geromis „treniruotėmis“ prieš partijai išeinant į didžiąją politiką.

Todėl galime tikėtis, kad ateinančius ketverius metus „antroji Lietuva“ ir jos kasdienybė bei problemos atsidurs politinių diskusijų ir darbotvarkės centre, bent jau ne mažiau nei tradiciškai dominavę miestiečių klausimai. Ligi šiol būdavo lengva suprimityvinti kaimiškosios Lietuvos problemas iki ekonomikos augimo ar ES fondų įsisavinimo, arba jas visai pamiršti. Tačiau dabar, kai net vienuolika „valstiečių-žaliųjų“ Seimo narių yra ūkininkai „nuo žagrės“ (įskaitant partijos pirmininką), per ateinančius metus daug sužinosime apie regionų Lietuvos gyvenimą, kasdienius jų džiaugsmus ir vargus.

Svarbu suprasti ir tai, kad LVŽS atėjimas yra istorinis šansas Lietuvai. Tai pirmas kartas, kai miestiečiams atstovaujantys konservatoriai bei kaimo interesus ginanti partija yra pakankamai panašūs, kad rimtai svarstytų apie bendrą koaliciją (neskaičiuojant visų tų darbo partijų, kurios tik vaidino atstovaujančios kaimo Lietuvai ir dėl savo bevertybiškumo įtiko visiems). Jų bendradarbiavimas būtų unikalus įvykis, nes duotų pradžią lygiavertėms diskusijoms tarp dviejų pasaulėžiūrų ir dviejų visuomenės dalių. Nors susitarti nebūtų lengva (tą matome jau dabar), bet pasiektas kompromisas leistų užtikrinti plačią ir ilgalaikę paramą sprendžiant esminius Lietuvos iššūkius. Bet jei po kitų rinkimų „švytuoklės principu“ į valdžią ateis vėl kita partija, griaunanti arba iš esmės keičianti ankstesnės vyriausybės politiką, negalėsime įgyvendinti nei struktūrinių švietimo reformų, nei susigrąžinti emigrantų ar išspręsti opiausių socialinių problemų. Šiandien turime unikalią progą priartinti dvi Lietuvas vieną prie kitos ir susitelkti svarbiausiems darbams.

Todėl raginu konservatorius: neatsiribokite už kritiškumo ir patyčių sienos ir nežiūrėkite į „valstiečius-žaliuosius“ iš aukšto. Nesvarbu, ar liksite opozicijoje, ar prisijungsite prie koalicijos, pasistenkite suprasti, kad jei norime sėkmingai eiti gerovės keliu, Lietuva galiausiai turi tapti viena. Pasinaudokite partijos atsinaujinimu kaip proga sukurti atviresnę partiją, gerbiančią kitaip mąstančius ir žinančią konstruktyvios diskusijos vertę.

Apsispręskime ir kiekvienas iš mūsų asmeniškai. Šiuo metu užėmę kvapą laukiame, kaip pasibaigs koalicijos formavimo drama ir kur bus iškastos naujos fronto linijos tarp „priešų“ ir „draugų“. Vietoj to, kiekvienas iš mūsų galėtume nuspręsti tiesiog nebežaisti šio primityvaus žaidimo. Galime pasakyti: ačiū, nenoriu. Nesiruošiu toliau gilinti pleišto tarp dviejų Lietuvų. Noriu pabandyti suprasti, ką ir kodėl sako tie, kur kitoje apkasų pusėje. Noriu paieškoti geresnio būdo išreikšti savo nuomonę, nei like‘inti internetines patyčias. Noriu pažinti visą šimtą Lietuvų, ir ne per sentimentalias nuotraukas ar trumpus interviu, bet per atvirą diskusiją ir abipusį lygiavertį pokalbį.

Ateinančios savaitės bus didelis pilietinės ir demokratinės brandos išbandymas ir partijoms, ir visuomenei. Pirmą kartą turime realią galimybę pradėti protingą diskusiją tarp miesto ir kaimo Lietuvų bei sujungti idėjas ir jėgas, sprendžiant opiausias visuomenės problemas. Nepraleiskime jos.