Eugenijus Ignatavičius. Baltieji stulpai: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Tie, kurie domimės dabartine lietuvių rašytojų kūryba, galėtume pateikti dešimtis pavyzdžių, kai skaitydami kūrinio recenziją suvokiame, kad ją parašęs kritikas kūrinio nėra skaitęs... Turime prisipažinti, kad Metų knygos rinkimai virto apgailėtina komedija: vykdomas visuomenės balsavimas už atrinktas knygas, o jo galutiniai rezultatai, kiek balų surinko kuris rašytojas, nepaskelbiami...

Rugsėjo mėnesio „Veido“ žurnale A. Zurba stebisi, kad iš trumpos leidyklos pateiktos anotacijos ekspertai ne vien ryžtasi spręsti apie kalbos vaizdingumą, ką logiškai dar galima būtų suprasti, bet ir įvertina neplono romano siužetą, susidaro nuomonę apie jo veikėjų charakteristikas ir t.t.

„Pagal kokius kriterijus komandai yra paskiriamas treneris ?“- klausia žurnalistas vienoje TV laidoje Lietuvos krepšinio žvaigždės Segejaus Jovaišos. – „Aš niekada apie jokius treneriui keliamus kriterijus nesu girdėjęs“, – atvirai prisipažįsta Sergejus.

Pasirodo, Lietuvoje neprofesionalumo ir savo dalyko nežinojimo mada išplitusi kaip pavojingas virusas visose srityse.

Rašytojas turi turėti moralinę atsakomybę už tai, ką savo kūrinyje vaizduoja.

Kaip patirti kūrybinį džiaugsmą pačiam ir pradžiuginti skaitytoją – štai pati paprasčiausia užduotis kiekvienam rašančiajam.

Laikas atsijoja viso pasaulio literatūras, taip pat ir lietuviškąją. Brutaliai braunantis internetui, literatūros kinematografiškumas ir vaizdingumas – buvusios skaitytojui pritraukti svarbiausios vertybės mūsų tautinėje literatūroje, praranda savo ryškumą. Nyku skaityti knygas, kuriose į užribius nustumtas tautiškumo, pilietiškumo jausmas, kai nieko nelieka žymaus lietuvių rašytojo kūrybiškuose užsimojimuose, nes jų gal niekada ir nebuvo?..

Kultūros komisijos sprendimas nesuteikti jokio paskatinimo (nė žodžio nepaaiškinant, kodėl???) tokioms tautine-pilietine dvasia alsuojančioms knygoms, kaip A. Zurbos „Aušrų migla“ ar E. Ignatavičiaus „Baltieji stulpai“ – buvo tikras komisijos neapsižiūrėjimas!

Kadaise šveicaras profesorius J. Eretas yra pasakęs teisingus žodžius, kad „dienai rašyti užtenka rašalo, o parašyti amžiams reikia ašarų...“

Rašytojas knygai patiki savo, savo artimųjų, savo Tautos istorijas. Užrašytų tekstų vertė ir autoritetas priklauso nuo to, kaip juos supranta ir įvertina skaitytojai. Tik puikus vaizdingas tekstas sukelia norą skaityti, suprasti ir įvertinti. Širdimi ir siela įvertinti!

Apie skirtingus skaitymų supratimus Šveicarijoje, Fribūro universitete, rugsėjo mėnesį vyko mokslininkų konferencija, ir, pasitelkusi du antikos švyturius – Platono dialogus ir Šventojo Rašto tekstų aiškintojus, mėgino atsakyti į iškilusius aktualius skirtingų skaitymų supratimų klausimus...

Tiek Zurba, tiek Ignatavičius savo kūrybinių jėgų svorį jaučia savyje ir savo Tautos šimtmečių ritme, todėl jų kūrinių herojai gyvybiški savo gyvenimo prasmėmis ir tautiškumu.

E. Ignatavičiaus „Baltieji stulpai“ alsuote alsuoja savaimingu susikaupimu eilinio lietuvio prigimtinės tapatybės ir tautos turte, kuris vienintelis mus įgalina pilietiškai pasireikšti, atskleidžiant tautinį charakterį. Romano herojus lietuvis Vygantas, kurio gyvenimas artėja prie pabaigos, mėgina susigrąžinti prabėgusį laiką ir, atsitiktinai susitikęs jauną žurnalistą Darių, nori jam „padovanoti“ savyje išgyventą savo tautos istoriją... Vygantas – gerai pavykęs Rytų Europiečio SIMBOLIS. Vakaruose vadinamas Osteuropeer Held...

Knyga „Baltieji stulpai“, žinoma, ne paaugliams ir ne jaunimui.

Tą patyriau savo kailiu, ypač, kai pagal mano kūrinius režisierius Puipa sukūrė filmą „Edeno sodas“... Žiūrovų ir skaitytojų labai prieštaringi atsiliepimai parodė, kad senatvės tema yra pati nepatogiausia, ja ne tik nesidomima, bet ir siekiama atsikratyti, kad nevargintų, negąsdintų ateities, kad jauni neužsikrėstų senatve...

Plačiaja prasme E. Ignatavičiui gražiai pavyko parodyti, kaip žmogaus gyvenimas susijęs su tautos istorija ir kultūra, su artimųjų ir mūsų pačių asmeniniu likimu. Ypač naujai, ryškiai ir svariai nupieštas žmogaus gyvenimo saulėlydis, kuris neišvengiami ateis kiekvienam.

Motinos, Justės, Senio išėjimo iš šio pasaulio nupiešti vaizdai prilygsta pasaulinio lygio beletristikos perlams, ypač kai gyvenimo takas susiaurėja, pereidamas nuo daiktų į dvasines gelmes, kurios degina pačią sielą, išlygina paskutinius kelio vingius, atveria žmogaus pasaulėjautą, sugebėjimą pergyventą laiką susiaurinti iki tos akimirkos, kurios niekada nebuvo laukta, bet vis tiek greitai priartėta...

Pasimėgauti tokiomis knygomis senyvo amžiaus žmogui reikia laiko ir įvairiapusiškų apmąstymų, kurių dauguma dvelktų ir beviltiškumu, ir stiprybe... Jaudintų laikinumo pajutimu ir sparčiai artėjančios metafizinės begalybės nerimu į ten, kur visi iškeliausime. Labai išmintingas rašytojo pasakymas, kad tada geriau padeda „tikėjimas, o ne žinojimas“.

Kaip raseiniškio dialekto atstovei man labai patiko jau gerokai primirštų žodžių romano puslapiuose atgimimas: priedelius, „branavykai“, butelinės blauzdos, duži merga, diržinga, plenciukai, burliungiai, kanapai, drandalietai, bambizai... Tai niekada iš mados neišeinantys gimtosios kalbos-tarmės turtai, kurių neturime pamiršti. Stebuklas, kad juos dar sugeba valdyti Tautos pripažinti lietuviškos literatūros rašytojai, o mes, skaitytojai, ir be jokių komisijų žinome – kurie.