Valkininkai. Nuotraukos autoriai Broliai Černiauskai

Rugsėjo 27-oji

Ilgai stebėjau, kaip juodas, žvilgantis mėšlavabalis asfalto pakraščiu stumia į kalną nelabai didelį rusvą miškinės kiaunės ekskrementą. Su nosimi ritina, smarkiai atsispirdamas užpakalinėmis kojomis. Bet kodėl ritina aukštyn, juk į pakalnę būtų lengviau? Vos tik pagalvoju šitaip, žiūriu, jau apeina tas puošnus vabalas aplink savo grobį ir, šiek tiek patrepsenęs visomis šešiomis kojomis, ridena apvalų kiaunės mėšlą žemyn. Rieda kur kas lengviau... Ilgokai stovėjau, atsirėmęs į savo dviratį, ir nesupratau, kas darosi. Iš literatūros žinau, kad čia galimi du variantai: arba smėliu sutvirtintą ekskrementą mėšlavabalis palaidoja iškastame urve (ten ir sudeda kiaušinius, kad išsiritusios lervos turėtų šviežio maisto), arba kiaušinis dedamas į didelį ir glotnų mėšlo rutulį, kuris kažkur paslepiamas... O dabar nieko tikro negaliu pasakyti, aišku, kad reikėtų stebėti ilgai. Reikia prisiminti, kiek vabzdžių elgesį stebėdavo Žanas Anri Fabras. Neturiu tiek kantrybės, be to, labai nepatogi vieta. Važiuoja pro šalį savo reikalais susirūpinę žmonės ir labai stebisi, ko aš čia stypsau šalikelėje. Kitas net supypsi ir išsišiepia, džiaugdamasis, kad pažino mane. Bet jie nesupranta manęs, o aš nesuprantu šito vabalo. Kol kas galiu daryti tik tokią išvadą: arklys yra sumanesnis už mėšlavabalį. Nedaug išminties turi ir maži varliukai. Rugsėjo pradžioje aš juos, būdavo, kasdien iškeliu su kauptuku iš mažo pirties šulinėlio, į kurį jie įkrenta, besivaikydami museles. O kitą dieną trys ar net penki nedideli varliūkščiai vėl ten plaukioja. Patys iškopti negali, nes didelio keraminio drenažo vamzdžio sienelės slidžios. Paskui sugalvojau eksperimentą – įkišau į tą stačiašlaitį šulinėlį storą lazdyno lazdą, ir netrukus įsitikinau, kad visi varliukai išsiropščia lauk. Vieni greičiau, kiti per kokį pusvalandį. Keletą kartų stebėjau ir supratau, kad greitesnis išėjimas į laisvę priklauso ne nuo gyvio sumanumo, o tik nuo jam pasitaikiusio naudingo atsitiktinumo.

Kad ir kiek kartų varliukai įšoka į šulinėlyje vertikaliai kyšantį sprindžio skersmens drenažo vamzdį, kur instinktyviai ima kabintis į jo vidines sieneles, bet vis tiek nuslysta ir tik chaotiškai plūkauja to vamzdžio viduje, jie vis tiek iš tų savo kvailų nesėkmės pasikartojimų nepasimoko, tik vieni kitiems trukdo ir lyg visai nekreipia dėmesio į jiems išsigelbėti skirtą įstrižai nuleistą lazdą. Tik tas, kuris atsitiktinai pakliūna prie pat to jiems padaryto tiltelio, išropoja pirmas. Pamažu ir visi kiti šitaip išsiropščia. Eksperimentas labai paprastas, bet jis parodo, kad gyvūnų pasaulyje tvarką dažnai kuria chaosas. Ne kitaip ir žmonių visuomenėje. Kokios nors evakuacijos pratybos sugalvotos, kad būtų daugiau tvarkos, tačiau vis tiek sukelia daug chaoso. Nesunku būtų patikrinti, kad ir maži viščiukai, papuolę į duobę, elgiasi taip pat. Ne dėl to, kad supratingai ieško ir randa išeitį, tie atseit gudresni viščiukai išsigelbėja pirmi, o dėl to, kad visiems besiblaškant visai atsitiktinai kažkuris atsiduria prie pat lieptelio. Jie visi yra vienodo proto. Nors šiltakraujai viščiukai gal ir gudresni už šaltakraujus vabzdžius ir varliagyvius. O arkliai arba šunys elgiasi kitaip. Pirmiausia todėl, kad jie ilgai gyvena ir sukaupia aplinkos vertinimo patirties... Ir vis tiek garsusis Viktoras Pelevinas romane „Vabzdžių gyvenimas“ atrodo neteisus, nes neleistinai supaprastina mėšlavabalių ir kitų šešiakojų būtį. Jo romane ir vabzdžiai, ir žmonės įvaryti į didelį rūką, ir jie vis tiek atkakliai eina, nors nežino, kur. Nesunku visus paklaidinti rūke ir pasityčioti iš visų.

Marcinkonys. Nuotraukos autoriai Broliai Černiauskai

Spalio 2-oji

Kertu lazdyno krūmą, labai išsikerojusį Vaikšnoro Ravo šlaite. Truputį gaila, nes kasmet krintantys jo lapai gerina dirvožemį pušims ir ąžuoliukams. Bet užtat kaip čia pavasarį suvešės žemuogės! Jos ir dabar čia neblogai prisirpsta, bet būna rūgščios – be saulės niekas nesidžiaugia. O kas gi čia dabar? Ant mano kerzinio bato nukrenta skaisčiai geltonas ir labai pūkuotas vikšras. Ir koks ilgas, ryškiai raudonas ragas užpakaly! Galvelė irgi graži, o akys didelės. Gali būti, kad iš šio vikšro atsiras puošnus pelėdgalvis ar naktinis verpikas. Tada atpažinti bus lengviau, o dabar atrodo, kad pirmą kartą matau tokį gražuolį. Patupdytas ant delno pradeda žingsniuoti. Lėtai eina, juk tokiomis bukomis kojukėmis nepaskubėsi, bet kaip jis visas banguoja keliaudamas, ir tarp geltonų jo nugaros gūbrių vis pasirodo labai juodas neplaukuotas liemuo...

Nunešu tokį spalio viduryje nebūdingai dar guvų, į lėliukę nesusisukusį naktinio drugio vikšrą kiek toliau, kad dirbdamas nesumindyčiau. Ir skruzdės jau miega savo požeminėse galerijose. Tvarkau nukirsto lazdyno šakas ir prisimenu darbščiuosius mėšlavabalius. Mačiau juos prieš pusvalandį, net septyni juodi vabalai plušėjo ant keliuko, netoli driežariumo. Ten įdomi vieta, tarsi kokia anomalija: vasarą ten skruzdėlės prie savo tako sudoroja žalius didelius kažkokių drugių vikšrus, kurie, pasiraičioję kelias minutes, pralaimi kovą. Sustojęs keletą minučių stebėjau dirbančius mėšlavabalius, ir šį kartą jų veikla pasirodė aiški: vieni pirmyn ir atgal ritinėjo naktinių žvėrelių ekskrementus, kiti rausė vertikalius urvus. Jie dirba kolektyviai, kaip skruzdėlės. Keisčiausia, žinoma, kad tie jų gilūs urvai kasami ant takelio, kur žemė labai suplūkta. Bet jų nepamokysi: miškinių kiaunių, šeškų, benamių šunų, juodųjų žiurkių ir lapių ekskrementai lieka tiesiog ant takelių, todėl ir ridenti juos, ir slėpti į urvus reikia ant takelių. Ir viską daryti nedelsiant, kol šviečia bobų vasaros saulė.

Vakare išgirstu per radiją, kad „Literatūra ir menas“ įsteigė Šūdvabalio premiją. Todėl susirandu entomologinę Broniaus Šablevičiaus knygelę apie vabalus ir skaitau, ką šis nenuilstantis gyvosios gamtos tyrinėtojas parašė apie tokį keistą vabalą – geltonkailį trumpasparnį: „...tiesiog lazdele atkeli sudžiūvusią karvės „blyno“ plutą, o ten – nustebęs ir sutrikęs į tave spokso geltonkailis vabalas. Atsikvošėjęs nuo netikėtos saulės šviesos, jis bėga slėptis. Puikusis „vabalas žvėriukas“ tokiose slėptuvėse gyvena, veisiasi, čia randa mėšlavabalių lervučių, nuo jų ir tunka. Šis vabalas demonstruoja vieną iš svarbiausių lanksčios egzistencijos principų: gyventi galima bet kur, net mėšle, ir išlikti laimingam, gražiam, nešioti auksinius kailinius.“

Radžiūnų laukai. Nuotraukos autoriai Broliai Černiauskai

Spalio 13-oji

Šiandien dar kartą įsitikinau, kad gamtininkas visą dieną turi ką nors stebėti. Tik tada pamatys tai, ko kiti galbūt dar nematė. Stebėk nuolat, ir koks nors atsitiktinumas tave būtinai nustebins, o jei būsi labai kantrus, galėsi net ir užrašyti savo dienoraštyje: šitaip atsitinka labai retai, gal tik vieną kartą per penkiasdešimt metų... Griežta dienotvarkė, kai iki pietų šiaip taip prisiverti pasėdėti prie rankraščių, o paskui jau gali skubėti prie savo upelio, susiaurina prigimtinį tavo pasaulį. Tada prasideda visokios ekstrapoliacijos ir interpretacijos: galėjo būti taip, galėjo būti anaip. Tiesa, yra buvę gamtininkų, kurie į tikrą gamtą išsprūsdavo iš miesto vieną kartą per mėnesį, o kasdien rašydavo „tikrus“ įspūdžius, labai pasikliaudami savo vaizduote. Vienam tokiam rašytojui zoologas Jonas Tauginas buvo viešai pasakęs: jei dar kartą parašysi, kad važiuoji kartu su manim rogėmis klausytis vilkų staugimo – gausi į snukį... Tiek to, kas buvo – pražuvo. Negražu pyktis. Gal ir fizikų ar astronomų pasaulyje panašiai pasitaiko...

Tai kas gi atsitiko šiandien prie Krūčiaus, kai prieš pietus panorau pasižiūrėti, kaip ryto saulė apšviečia gelstančius klevus, maumedžius ir skroblus? Sustojau prie blunkančių aktinidijų, nuskyniau paskutinę saldžią, bet jau truputį parūgusią uogą, dar kažko lyg dairiausi, tik staiga man virš galvos pranėrė išgąstingai šaukdamas juodasis strazdas ir pasislėpė geltonoje uoginės obels lapijoje. Tylu tylu. Stoviu. Dar nesuprantu, kas darosi, laukiu ir netikėtai pamatau, kaip visai čia pat, už dešimties metrų, supasi ant lazdyno kreivos lazdos gražuolis paukštvanagis. Supasi ir man tarsi bežadei kaliausei demonstruoja itin raibas savo uodegos plunksnas. Aišku, kad tai jis smarkiai vijosi strazdą, bet pamatė mane, tad įsitvėrė abiem naguotomis kojomis tos lazdyno šakos, kuria neseniai parėmiau svyrantį putino krūmą, ir linguoja sau. Dar nesupranta, ar aš jam pavojingas, nes iš netikėtumo sustingęs stoviu nė kiek nejudėdamas. Ir stebime vienas kitą ilgokai, o strazdas išgąstingai tyli pasislėpęs. Štai ir mintis, kad prie stalo sėdėdamas šitokio Gamtos teatro niekaip neišgalvosi, pirma reikia jame dalyvauti. Juk jeigu ne mano pilka figūra, tas paukštvanagis būtų vijęs ir pasivijęs strazdą, ir niekas apie tai nieko nesužinotų. Tik juodos plunksnos būtų likusios prie šitos smailialapės aktinidijos.

Taip galvodamas nusileidau savo taku prie Krūčiaus, persikėliau visad šlapiu, pavojingai slidžiu liepteliu į kitą krantą, perėjau Rožės pievą ir sustojau prie Žvėrinčiaus ąžuolų. Iš čia geriausiai matosi Liškiavos alkakalnis. Pastovėsiu, sakau, dabar čia, prie šimtamečio ąžuolo prisiglaudęs, gal ir vėl ką neregėto pamatysiu. Atlekia genys, tupia ant šakos ir smarkiai čeksi, barasi. Kartais tas gražus sparnuotis būna piktas kaip kėkštas, man ne naujiena, kad jis barasi, tad nesitrauksiu nuo ąžuolo. Ir nupurpsės mane supratęs genys į kitą medį.

O ant kelio pasirodo Vytautas Rameika ir jo žalmargė. Sustoja abu prie Paklėštarės liepos, apsidairo. Paglostyta ir paraginta karvė pradeda ėsti alkakalnio papėdės atolą, o šeimininkas žvelgia į ją taip atidžiai ir meiliai, kad tas vaizdas man pasirodo tarsi amžinas, per šimtmečius nesikeičiantis paveikslas. Sodiečio laikysena savame lauke prie plūgo arba pievoje, atsirėmus į dalgį, arba ganykloje prie savo gyvulių, regis, vis ta pati, nors ir amžiams praraibuliuojant pro šalį... Baltai žilas senasis Rameika už mane gerokai vyresnis, ir jau dvidešimt metų, kai aš matau jį beveik kiekvieną dieną, bet atrodo vis toks pat. Išlikusi tokia Rytų kraštų legenda: senas išminčius keliauja per šalį, mato besikeičiančius vaizdus – miestą, mišką, stepę, jūrą – stebisi, kokia įvairi ir turtinga jo šalis, ir tiktai žemdirbio figūra lauke regisi tam išminčiui vis tokia pat. Taip sako legenda. Taip ir man dabar atrodo. Tikrovėje, žinoma, keičiasi ir žemdirbys. Bet kai kas panašaus išlieka. Vytauto Rameikos laikysena man dabar primena a. a. liškiavietį Antaną Karloną, kuris, būdamas jau labai senas, taip pat prie alkakalnio ir piliakalnio ganydavo savo juodmargę. Tuo metu jis buvo vyriausias žmogus Liškiavoje. Atmintis apie jį išliks ilgai. Galiu dabar užeiti į jo dukters Onos Karlonaitės-Lankelienės pirkią ir pasižiūrėti į svetainėje kabantį šviesų paveikslą: sėdi savo kieme Antanas Karlonas prie stalo, uždengto rankšluosčiu, ant kurio padėtas didelis naminės duonos kepalas. Tai druskininkietis muziejininkas ir dailininkas Adelbertas Nedzelskis nutapė šį portretą 2001 metais. Ir kai praėjo dar keletas metų, dailininkas taip prisiminė savo viešnagę Liškiavoje, Antano Karlono sodyboje: „Paprašė Antanas Lankelis, sako, žmonos tėvukas toks šviesus žmogus, būtų gerai jį nupiešti, aš atvažiavau, vieną kartą su juo pasikalbėjau, kitą kartą, paskui pradėjau komponuoti, tą stalą, duonos kepalą, jis gi buvo žemdirbys. Man ten buvo smagu su juo, žmogus nekalbus, o vis tiek smagu, ir tas kiemas gražus... Kai mirė, buvo pašarvotas, tai greta ir tas paveikslas pakabintas, žmonės ateina atsisveikinti, tai Lankelis pasako, kas tapė, tai tie kūriniai, matot, kartais turi tokį gyvenimą...“

Spalio 24-oji

„Ir pačią niūriausią rudens dieną, sėdėdamas savo palėpėje, žvelgdamas pro langą į tamsius debesis ir krintančius šalto lietaus lašus, gali pamatyti daugiau šviesos, nei jos iš tikrųjų yra. Gali, jei tos šviesos atsinešei iš saulėtų vasaros dienų. Kiek atsinešei, tiek ir turi“, – taip rašė Michailas Prišvinas. Aiškiau ir šviesiau darosi, kai paskaitai šio savito rusų rašytojo kūrinius. Bet rudenį nereikia pamiršti, kad blogiausias oras atrodys tada, kai žiūrėsi pro langą. O kai išeisi miškan, būtinai surasi kokią šviesesnę erčią. Net ir pačią niūriausią dieną.

Keliauju pėsčias palei Krūčių, vis pasiklausau, kaip gūdžiai šniokščia pušų viršūnės – šiandien ypač šaltas rytų vėjas. Bet giliame upelio slėnyje visai ramu. Dar baltuoja ropliaodžių kukurdvelkių pulkeliai, prie senų kelmų ruduoja aukštakočių kelmučių kolonijos. Juodalksnius apsiviję apyniai jau išbarstė spurgų žvynelius, ruduoja tik plaštakiški lapai. Kartais pajaučiu stiprų šernų kvapą...

Netoli pasvirusios šimtametės kriaušės pamatau ryškiai geltoną klevą. Šviečia medis auksine šviesa iš tolo, nė vieno jo lapo dar nenudrėskė rudens vėjai. Štai, galvoju, dar vienas Michailo Prišvino aprašytos šviesos atspalvis: kartais vasaros ir ankstyvojo rudens spalvos neprapuola net pačią niūriausią dieną, kai šitaip ūžauja rytų vėjas. Visur klevų viršūnės jau nuogos, stirkso tik tamsios šakos, o čia visas didžiulis medžio lajos rutulys ryškiai geltonas. Negaliu atsigrožėti žvelgdamas į šviečiantį klevą ir galvoju, ar žvėrys ir paukščiai mato tą medžio šviesą. Žmonės tai tikrai čia niekada neužklysta. O gal vis dėlto užklysta? Ir nejučia prisimenu tolimąją Baškiriją, mažą Atniašo kaimelį prie Juriuzanės upės. Gyvenau ten vienas tuščioje medinėje troboje, kasdien sunkiai dirbau medkirčių brigadoje, o sekmadieniais labai kruopščiai turėdavau prakasti gilaus sniego taką nuo tos sibirietiškai suręstos trobos slenksčio iki miškovežių išvažinėto kelio su apledijusiais mediniais šaligatviais. Snigo ir snigo. Žinojau, kad kažkas atvažiuos į šį Pietų Uralo pakraštį. Atvažiuos ir ateis tuo taku. Atrodė, kad laukti turiu ne tiktai aš, bet ir tas baltas takas – lyg šviesos tunelis snieguotų miškų šalyje... Štai ir nuklydau į tolimą praeitį. Kaltas tas rudens nebojantis, iš tolo šviečiantis klevas prie mažo Krūčiaus upelio. Ir, žinoma, gal dar šita, sakytum, ne pati niūriausia spalio mėnesio paskutinė savaitė.