Šių metų sausio 19 d. ant vieno iš Romos pastatų sienos praeiviai kurį laiką galėjo išvysti gatvės menininko Mauro Pallottos piešinį. Jame – ant kopėčių stovįs, „Kryžiukus ir nuliukus“ žaidžiantis bei taikos simbolius piešiantis popiežius Pranciškus. Šalia jo – šveicarų kareivis. Piešinys, žinoma, greitai buvo nuplautas. Tačiau mačiusiems jis – popiežiaus laikysenos iliustracija, taikos žinia.

Nuo lapkričio 4 d. Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti 2004 m. ypatingo dėmesio sulaukusio filmo „Kristaus kančia“ režisieriaus Melo Gibsono naujasis darbas „Pjūklo ketera“. Pastarasis – istorija apie JAV armijos mediką Desmondą Dosą, Antrojo pasaulinio karo metu taip ir neiššovusį nė kulkos. Pasaulinė gausių ovacijų lydėta filmo premjera įvyko dar „Venecijos filmų festivalyje“. Jau dabar M. Gibsono kūrinys laikomas vienu iš pretendentų gauti „Oskarą“.

Abu šie įvykiai – lyg raginimas klausti: kas yra taika ir kaip ji pasiekiama? O svarbiausia – mąstyti apie mūsų laisvę paralyžiuojančią nuodėmę. Apie troškimus, tikslus, į spąstus uždarančius ne tik pavienius žmones, ber ir dideles jų grupes. Štai trapistų vienuolis Thomas Mertonas (1915–1968) 1961 m. „Katalike darbininke“ pasirodžiusioje esė „Karo šaknis yra baimė“ rašė:

„Taigi, užuot mylėję tą, ką laikote taika, mylėkite kitus žmones ir pirmiausia Dievą. Ir, užuot nekentę žmonių, kurie, jūsų nuomone, yra karo kurstytojai, nekęskite godulio ir nedarnos savo sieloje, nes jie sukelia karą. Jei mylite taiką, nekenčiate neteisingumo, nekenčiate tironiškumo, nekenčiate godumo, – bet neapkenčiate jų „savyje“, o ne kitame“ („Naujosios kontempliacijos sėklos“, 2008, 117).

Visko pradžia – Dievas, kuris pačiu kūrybiniu, mūsų teisingo garbinimo (priešingas stabmeldystei) aktu leidžiasi pažįstamas kaip viską harmonizuojanti, apie save telkianti ašis, būtis. Pasak Los Andželo vyskupo Roberto Barrono (1959), „Dieve atradęs giliausią savo esaties centrą, neabejotinai atrasiu ir kito asmens ar kūrinio, įskaitant „sesę saulę bei brolį mėnulį“, kaip sakė šv. Pranciškus, esaties centrą“ („Katalikybė“, 2015, 91). Taip savimonė, santykis su kitu bei kūrinija įgyja visai kitą, giluminiais ryšiais grįstą atspalvį.

Karas (taika) bei lengva ranka klijuojama priešo etiketė tuo tarpu atskleidžia žmogaus nuodėmingumą. Tačiau jis bus pastebimas tik tada, kai norą telktis į kitų nuodėmes keis žvilgsnis į savąsias. Suvokęs, jog „tavo“ godumas, troškimai, neteisingumas yra ne tik asmeninės bet ir aplinkinės sumaišties priežastis, negalėsi dėl viso to kaltinti užgriuvusias aplinkybes ar žmones, kuriuos laikei bei vis dar laikai savo priešais.

Jei Dievas pats yra trijų asmenų bendrystė, savojo nuodėmingumo suvokimas turėtų vesti ne į atsiribojimą ar nusivylimą. Atvirkčiai – į Dievo malonę. Patirdami pastarąją, nekenčiame nuodėmės, ilgainiui gimsta bendrystės troškimas. Kitų mums reikia pirmiausia dėl gyvenimą iškreipiančių iliuzijų, kai pats Kristus – susikurtoji projekcija. Vienoje savo esė apie Kristaus slėpinį T. Mertonas rašė: „Kristų linkstame susikurti pagal savo paveikslą, priskirdami jam savo siekius, troškimus ir idealus. Atrandame Jame tai, ką norime rasti. Paverčiame Jį ne tik Dievo įsikūnijimu, bet ir įsikūnijimu dalykų dėl kurių gyvename mes, mūsų visuomenė ar mūsų socialinis sluoksnis [...] Vien savo pastangomis neišgausime Kristaus pavidalo. To nepasieksime studijuodami evangelijas ar stengdamiesi įgyvendinti savo sumanymus, nors tai irgi turėtume daryti, bet tik nuolat vedami malonės, visiškai priklausomi nuo Šventosios Dvasios“ („Naujosios kontempliacijos sėklos“, 147).

Idant gyventume Dievo malone, reikia leisti Dievui būti Dievu. Taigi – ir patiems vis labiau panašėti į Kristų. Nuolankus ir laisvas žmogus visai nepanašus į žmogų, kurio priešiška laikysena T. Mertono įvardyta esė „Kas ne su manimi, tas prieš mane“:

„Pernelyg nesiskubink nutarti, kad tavo priešas yra žiaurus būtent todėl, kad jis „tavo“ priešas. Galbūt jis yra tavo priešas, nes mano, kad tu esi žiaurus. O galbūt jis tavęs bijo, nes jaučia, kad tu jo bijai. Gal jis, patikėjęs, kad gali jį mylėti, jau nebebūtų tavo priešas.

[...] Turbūt jis yra tavo priešas būtent dėl to, kad tavyje nemato nieko, kas teiktų Dievui garbę. Gal jis bijo tavęs, nes neatranda tavyje nė truputėlio Dievo meilės, Jo gerumo, kantrumo, gailestingumo ir supratimo, kokie silpni yra žmonės.

Nebūk greitas pasmerkti žmogaus, paliovusio tikėti į Dievą, nes rasi tavo šaltumas ir šykštumas, vidutiniškumas ir siekimas naudos sau, geismingumas ir egoizmas sunaikino jo tikėjimą“ (Ten pat, 165).

Dievas savo malonę teikia apsčiai kiekvienam, tad kodėl, užuot suvokę, kokie silpni esame ir kaip mums reikia Dievo, pasitenkiname bei toliau vadovaujamės individualiomis puikybės, patirties, ar nuotaikos nulemtomis nuomonėmis apie kitą? Kai nesiekiame pirmiausia mylėti, kai telkiamės vien į save, kito ir nesutinkame. O juk bendrumo dvasia, pasak Mertono, – tobulo krikščionio bruožas.

Tiek Thomo Mertono kūryba, tiek iš piešinio atpažintas popiežiaus Pranciškaus raginimas siekti taikos, tiek ginklo į karą nepasiėmusiojo Desmondo Doso gyvenimo istorija – kiekvienas jų ragina konkrečiomis pastangomis mylėti: išpažinti savo silpnumą, atsisakyti teisimo, liudyti tikėjimą. Taip – Žemės veidą perkeičiančio Dievo ieškoti ten, kur esame. Tuomet meilę tam, ką laikome taika, keistų meilė Dievui, kiekvienam žmogui bei kūrinijai.