Italijos katalikų televizija TV 2000 pernai lapkričio 7 dieną papasakojo, dokumentuodama liudininkų pasakojimais ir nuotraukomis, paradoksalią indų kilmės Emanuelio Leclercqo, šiandien studijuojančio seminarijoje istoriniame Avinjono mieste, Prancūzijoje, istoriją.

„Motina Teresė mane ištraukė iš šiukšlių kibiro. Gimiau 1982 metų rugsėjo 9-ąją ir gyvenau dešimt dienų su tėvais. Rugsėjo 19-ąją mano mama mane paliko šiukšlių kibire priešais Gailestingumo (arba Motinos Teresės) seserų namus Amravatyje, Bombėjaus lūšnyne“, - pasakojo Emanuelis. Ant rankos jam buvo užrašytas motinos induistinis vardas, plačiai paplitęs Indijoje, Subadhra, reiškiantis „šauni motina“. Ant jo kaklo buvo grandinėlė su vardu – „Robinas“.

Kodėl jis buvo paliktas tame kibire? „Nežinau. Vieną dieną galbūt sužinosiu“, - svarsto jaunas vyras. „Dėkoju savo mamai, kad man davė vardą. Ir dabar, kai mano vardas Emanuelis, Robinu vadinu savo angelą sargą.“ Kalbėdamas apie savo palikimą, Emanuelis jį pavadino „meilės dovana“: jo mama jį paliko, kad jis būtų dovanotas kitai šeimai. Po metų tarp Gailestingumo seserų jį įvaikino prancūzų šeima, kuri jam leido oriai užaugti, įgyti išsilavinimą, galiausiai pasirinkti kunigystės kelią.

„Sužinojau savo istoriją, - toliau pasakojo Emanuelis, - būdamas septynerių metų amžiaus, kai mano įtėviai ją papasakojo. Ir kai praėjusią vasarą, po daugiau nei trisdešimties metų, grįžau į Indiją, turėjau laimę sutikti jau devyniasdešimtmetę seserį vienuolę, kuri buvo mano atradimo šiukšlių kibire liudininkė. Man papasakojo mano istoriją, parodė grandinėlę su vardu „Robinas“, registrų knygą, kurioje įrašytas mano vardas, gimimo data, palikimo ir tuo pačiu manęs atradimo diena. Kai pamačiau tą knygą, pirmiausia padėkojau Viešpačiui už pirmąją dovaną, už gyvybę. Po to padėkojau motinai, kuri mane pradėjo ir pagimdė, padėkojau Motinai Teresei, kuri atrado ir išgelbėjo, galiausiai padėkojau mamai, kuri mane įvaikino.“

Jį pagimdžiusios mamos, remiantis vien plačiai paplitusiu vardu, nepavyko surasti. „Bet aš nenustoju jos ieškoti, visada meldžiuosi už ją ir sakau sau: gal jos jau nebėra, galbūt turiu brolių ir seserų, skiriu pasimatymą ten, Danguje, kuriame kartu giedosime Dievo šlovę.“