Šeštasis „Amoris Laetitia“ skyrius pateikia šeimos ir rengimo jai sielovados gaires 

Sinodo tėvai pabrėžė, jog Santuokos sakramento malone krikščioniškos šeimos yra pagrindiniai šeimos pastoracijos subjektai, pirmiausia „džiugiu sutuoktinių ir šeimų, namų Bažnyčių, liudijimu“. Todėl akcentavo, jog „būtina įgalinti patirtis, kad šeimos Evangelija yra džiaugsmas, kurio prisipildo visų „širdys ir gyvenimas“, nes Kristuje esame išlaisvinti „iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės“ (Evangelii gaudium, 1). Turint galvoje palyginimą apie sėjėją (plg. Mt 13, 3–9), mūsų užduotis yra bendradarbiauti sėjant: visa kita – Dievo darbas.

Taip pat nevalia užmiršti, kad Bažnyčia, skelbianti apie šeimą, yra prieštaravimo ženklas“. Tačiau sutuoktiniai yra dėkingi, kad ganytojai skatina juos narsiai liudyti stiprią, tvirtą, tvarią meilę, gebančią pakelti viską, kas pasitaikys jos kelyje. Bažnyčia nori artintis prie šeimų kupina nuolankaus supratimo ir trokšta „lydėti kiekvieną ir visas šeimas, kad jos atrastų geriausią būdą savo kelyje sutinkamiems sunkumams įveikti“.

Didžiuosiuose pastoraciniuose projektuose neužtenka išreikšti bendrą susirūpinimą šeima. Kad šeimos galėtų būti aktyvūs šeimų pastoracijos subjektai, būtinos „evangelizacinės ir katechetinės pastangos, nukreiptos į šeimos vidų“ ir kreipiančios ją šia linkme.

„Todėl visai Bažnyčiai reikia atsiversti į misionieriavimą: negalima tenkintis vien teoriniu skelbimu, atsietu nuo žmonių tikrųjų problemų“ . Šeimų pastoracija turi „leisti patirti, kad šeimos Evangelija atsiliepia į giliausius žmogaus asmens lūkesčius – į jo kilnumą ir visišką abipusiškumo, bendrystės bei vaisingumo įgyvendinimą. Svarbu ne tik pateikti normas, bet ir pasiūlyti vertybes, atsiliepiančias į atitinkamą jų poreikį, šiandien aptinkamą net itin sekuliarizuotose šalyse“.

Be to, „panašiai pabrėžtas poreikis evangelizuoti atvirai smerkiant kultūrinius, socialinius, politinius ir ekonominius veiksnius, – kai pernelyg didelė reikšmė teikiama rinkos logikai, – kurie trukdo autentiškam šeimos gyvenimui ir lemia diskriminaciją, skurdą, išstūmimą į paribį bei smurtą. Todėl su socialinėmis struktūromis būtina plėtoti dialogą bei bendradarbiavimą ir skatinti bei palaikyti pasauliečius, kurie, kaip krikščionys, yra įsitraukę į veiklą kultūrinėje, socialinėje ir politinėje srityse“.

„Pagrindinį indėlį į šeimų pastoraciją teikia parapija, šeimų šeima, kur suderinami mažų bendruomenių, bažnytinių sąjūdžių bei susivienijimų indėliai“. Kartu su konkrečiai į šeimą orientuota pastoracija išryškėja poreikis „tinkamiau ugdyti kunigus, diakonus, vienuolius ir vienuoles, katechetus ir kitus pastoracijos darbuotojus“.

Atsakymuose, gautuose vykdant pasaulinę apklausą, pabrėžiama, kad įšventintiesiems tarnautojams dažnai trūksta tinkamo pasirengimo imtis sudėtingų aktualių šeimos problemų. Šiuo atžvilgiu gali būti naudinga nuo seno gyvuojanti vedusių kunigų tradicija Rytų Bažnyčioje.

Seminaristai turėtų gauti platesnį tarpdisciplininį ugdymą sužadėtuvių ir santuokos srityje, ne vien dogminį. Be to, ugdymas ne visada leidžia jiems aiškiai suvokti savo pačių psichinį bei emocinį pasaulį. Kai kuriuos slegia sužeistos šeimos, paženklintos tėvų stygiaus ir emocinio nestabilumo, patirtis. Ugdymo metu būtina garantuoti brandą, kad būsimi tarnautojai turėtų psichinę pusiausvyrą, kurios reikalauja jų užduotis.

Šeimos saitai yra pamatiniai stiprinant sveiką seminaristų savivertę. Todėl svarbu, kad šeimos lydėtų visą seminarijos ir kunigystės procesą, nes padeda jį realistiškai sutvirtinti. Šiuo atžvilgiu naudinga gyvenimo seminarijoje tarpsnius jungti su gyvenimo parapijoje laikotarpiais, suteikiančiais galimybę labiau susidurti su konkrečia šeimų tikrove. Juk per visą savo pastoracinį gyvenimą kunigas pirmiausia susitinka su šeimomis.

„Pasauliečių ir šeimų, ypač moterų, dalyvavimas kunigiškajame ugdyme skatina branginti įvairių pašaukimų Bažnyčioje įvairovę bei papildomumą“.

Atsakymuose į apklausos klausimus taip pat primygtinai reiškiamas poreikis ugdyti šeimų pastoracijos darbuotojus pasauliečius pasitelkiant psichologijos pedagogus, šeimos gydytojus, bendrosios medicinos praktikos gydytojus, socialinius darbuotojus, nepilnamečių ir šeimų advokatus bei puoselėjant atvirumą paspirčiai, gaunamai iš psichologijos, sociologijos, seksologijos ir konsultavimo sričių.

Profesionalūs specialistai, ypač turintys lydėjimo patirties, padeda įgyvendinti pastoracinius pasiūlymus atsižvelgdami į šeimų realią situaciją ir konkrečius rūpesčius. „Konkrečiai pastoraciniams darbuotojams skirti ugdymo kursai ir programos gali įgalinti juos rengimosi santuokai kelią įtraukti į platesnę bažnytinio gyvenimo dinamiką“.

Geras pastoracinis pasirengimas svarbus „ir turint priešais akis ypatingas situacijas, išplaukiančias iš smurto šeimoje ir seksualinio piktnaudžiavimo atvejų“. Visa tai jokiu būdu nemenkina pamatinės dvasinio vadovavimo, Bažnyčios ir Sutaikinimo sakramento neįkainojamų dvasinių išteklių vertės, bet šitai tik papildo.  

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6