Loreta Jastramskienė. Įpėdiniai: novelių romanas. – Vilnius: Versus Aureus. 2015.

Pasirodė trečioji rašytojos ir žurnalistės Loretos Jastramskienės knyga – „Įpėdiniai“. Po dviejų romanų: „Vanduo nemoka kalbėti“ ir „Juokingos moters agapė“, autorė pasirinko subtilų literatūros žanrą – noveles. Ir neišsigando skaičiaus trylika – tiek vasarų ji kartu su vyru žurnalistu ir dėstytoju Deimantu Jastramskiu keliavo po Austriją. Dažniausiai automobiliu, gyvendami kempinguose, tyrinėdavo vietoves, kultūrinį ir istorinį paveldą, kopdavo į kalnus, ir toji asmeninė patirtis transformavosi į įspūdžių, asmeninių patirčių ir literatūrinės išmonės lydmatį – trumpąsias istorijas.

Novelė – įnoringas žanras, reikalaujantis ir suvaldytos formos ir kalbos. Itališkas žodis novella – reiškia naujieną, kurios pabaiga būna netikėta. Anglų literatūroje egzistuoja žanras – short stories – trumposios istorijos, o štai žodžiu novel – įvardinamas didesnės apimties kūrinys, romanas..

Autorė neatsitiktinai pasirinko šį žanrą, jos pasakojimų vėrinį jungia vienas siūlas – artima ir kartu tolima Austrija, Alpių šalis, pasaulinės kultūros asmenybių epicentras. Juk ši šalis pasauliui davė Z. Froidą, F. J. Haidną, V. A. Mocartą, S. Cveigą, G. Klimtą ar net Europos nelaimę – A. Hitlerį.

Istorinės paralelės, Austrijos žymių asmenybių gyvenimų fragmentai įpinti į šiuos pasakojimus. Ne vieną šių novelių herojų keistai veikia baugi ir didingi Alpių šalies gamta, senovinis paveldas ar ten gyvenę asmenybės. Pirmosios novelės herojė – kilminga dramaturgė norėjo nusižudyti kaip Heinrichas von Kleistas, tačiau ją sustabdė nušokti nuo uolos paprasčiausi kaimo mėšlavabaliai, naktį virtę žybsinčiomis žydrų ugnių spingsulėmis. Novelės „Seansas Bergasėje 19“ personažas – psichologas Šarlis Fransua klaidžiodamas po Vieną užsuka į S.Froido muziejų. Prigulęs ant kušetės jis netikėtai išvysta patį Froidą... Prasideda intriguojantis dialogas. Šarlis taip bando išsivaduoti iš vienos, jo manymu jį slegiančios protėvių kaltės problemos – negalėjimo mylėtis su moterimis. Jis pasirodo kilęs iš Napoleono Bonaparto meilužės ir jo žudiko šeimos... Jo protėviai lydėjo Napoleoną į tremtį Šventosios Elenos saloje, ten jo pramotė Albina užmezgė romaną su Napoleonu, o jo protėvis grafas slapta jį nuodijo... Seansą jam atlieka gal mirusi profesoriaus dvasia, gal vaizduotėje prikeltas psichoanalizės tėvas dabar lyg per atstumą žvelgiantis į patį save ir savo idėjas. Šioje istorijoje nemažai ironijos, istorijos atodangų, diskusijų ir minties blykstelėjimų, vietomis novelė virsta esė. S. Froidas pasako: „Kadaise išvykdamas iš Austrijos visiems rekomendavau gestapą. Dabar rekomenduočiau Franklį. Jis atskleidė tai kuo mažai domėjausi – kančios ir tikslo prasmę.“ Šarlis turi pasirinkti – „penis ar prasmė, malonumas ar kančia“. Ir jis renkasi – vieną vakarą jis praleidžia laisvo elgesio moterų draugijoje, o atsitokėjęs po tokios išlaisvinusios ir kartu atskleidusios tam tikrą beprasmybę nakties jis nusprendžia nueiti į Votyvos bažnyčią, atlikti skambant vargonams išpažintį ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Loretos Jastramskienės pasakojimuose rasime lengvos ironijos, o kraštutinai stipri draminė įtampa ar juodo balto priešprieša jai nebūdinga, pasakojimo srautas harmoningas, o tie visi netikėti, mistiniai ar istoriniai elementai darniai suaugę su fabula, jie neiškrenta, istorijos audinys, regis, jiems ir skirtas. Žurnalistinės patirtys čia ištrintos, tampa antraeilės, jei neturėtume omenyje konkrečių Austrijos vietovių, kuriose ir sutinkame jos istorijų herojus. Net pamąstai, o jei knygą būtų išėjusi su tų atpažįstamų vietų fotografijomis, kurios nežinia ar kliudytų, ar padėtų skaityti noveles. Gal ir gerai, kad rašytoja nepanoro sumaišyti literatūros su kelioniniais įspūdžiais. Pati skaitytojo vaizduotė čia gali kurti pasakojimo erdvę, leisdama sau atitolti nuo internetinės realybės, kurioje dažnai viskas yra iliustruota. Šių pasakojimų vaizdų pasaulį valdo vienintelė būties tvirtovė – kalba. Nors neužmiršta ir geografija, tiksliai įvardintos viršukalnės, ežerai, miesteliai, vietovės: Johano kalnas, Grosglokneris, Halštatas, Adamekas, Karlo Štėgerio takas, Grundlzės ežeras. Regis, įsivaizduoji, kaip autorė kažką netikėto jose pamatė, patyrė, kone nesuklupo vienoje ar kitoje pavojingoje kalnų perėjoje, kvėpavo tuo išretintu kalnų oru, nes viskas čia konkretu, regėti atspalviai, peizažo detalės, augalai, gyvūnai, viskas tyrinėta, surašyta ir atrasta, tik veikėjai gimsta nežinia kokių magiškų aplinkybių ir vaizduotės dėka. Mes galime patikrinti faktus, susekti klaidžių kalnų maršrutus, storose botaniniuose sąrašuose atpažinti augalus, tačiau sunkiau atsekti istorijos gimimo pradžią, jos herojų gyvenimus – iš kur jie, sutikti, pamatyti, įsivaizduoti ar surinkti iš skirtingų žmonių ir patirčių, aplinkybių sudėlioti kaip kokios kaladėlės. Žmonių jausmų ir istorijų pasaulio kilmė literatūroje – pati paslaptingiausia. Galbūt kažkur pamatytas veidas galėjo pažadinti pratęsti jo gyvenimą vaizduotėje. Galbūt mūsų visų gyvenimai yra lygiai tokie patys kaip ir kuriami tekstai – vieni mus matys ir vertins vienaip, kiti – kitaip, o mes patys – dar trečiaip. Todėl mes esame kitų sutikti personažai, veikėjai, pasąmonės atspindžiai ar istorijos detalės, mes galime subyrėti į daugelį skirtingų šukių. Mūsų poelgių, mūsų judėjimo analizė iš esmės nieko neatskleidžia, nes žmonės kaip ir visi literatūros herojai turi savo nutylėjimų, tų vietų, į kurias žengti nevalia.

Pasinėrimas į kitos šalies aplinką ir kultūrą – nenaujas reiškinys mūsų literatūroje. Kultūroms maišantis, keliaujant vis daugės kūrinių kuriuose matysime ne lokalius įvykius, o kosmopolitinę sankirtą, ir rašysime apie tai ko nepažįstame, leisimės į nuotykius, į vidines savęs paieškas kitur, ne čia. Ir ši rašytoja pasirinkusi Austriją kaip savo novelių pirminį šaltinį – beje, įvade 13 novelių sūnui diplomatui skiria jo tėvai, tarsi ieško pažadėtosios žemės, kurioje ji regėtų pieno ir medaus upes. Gal tai vienas iš šių kūrinių trūkumų – Austrijos žmonės, regis, yra mažiau blaškomi vidinių konfliktų, mažiau sužeisti, nors vienas kitas deguto šaukštas aptinkamas „Vakarienėje su klepsidra“, kurios herojus slepia tamsią fašistinę praeitį. Bet daugeliu atveju lietuviški personažai ryškesni, juose daugiau prieštaravimų ir įtampos, o austrai – lyg ir regimi iš tolo. Gal autorės norėta pasakyti, kad mūsų sovietinė patirtis, gyvenimas melo imperijoje, kur ilgai negalėta kalbėti apie tai kas mus žeidė – tremtį, mirtis, kur viskas tik slėpta ir maskuota, toji tylos siena, tie skeletai spintoje paliko mumyse daugiau randų nei iškalbėtas, nenutylėtas Laisvuose Vakaruose pokaris, kur nebuvo tabu ir uždraustų temų, o atėjusios kartos galėjo reflektuoti savo tėvų patirtį. Tačiau lyginant su pačių austrų literatūra, kurioje stipri emocinė sumaištis, dvasinės rezignacijos proveržis Stefano Cveigo, Hugo fon Hofmanstalio, Ingeborgos Bachkman kūryboje, Loretos Jastramskienės austriškas gyvenimas lyg už stiklo kalno. Vis dėlto šį trūkumą išlygina pasakojimo elegancija, neįkyrus, bet labai svarbus šios šalies kultūrinis sluoksnis, kuris neleidžia supaprastinti tikrovės, ir pačių fabulų netikėtumas bei pasakojimo ir vaizdinių pusiausvyra.

Išties, mes nebegalime sugrįžti į Žemaitės laikus, laikytis įsikibę realizmo ir sodrios kalbos, klasikinio vienos erdvės ir vieno laiko ištaros, nes kitas – išmanusis internetinis pasaulis daužo tą takoskyrą ir visi horizontai susilieja.

Beje, norėtųsi pabrėžti, kad šiuose apsakymuose juntamas stiprus etinis motyvas, rašytoja ieško ne to, kas negatyvu, kas išgręžia ir palieka tuščią skaitytoją, pasimetusį būties paribiuose. Tiesa, herojai išgyvena konfliktų su visuomene, nesutinka, kovoja ir kartais nusivilia ir pralaimi, bet visuomet jauti egzistuojant aukštesnį matmenį, tą virš visų mūsų socialinių ir kitokių kaukių tvyrantį būties alsavimą, kuris yra vientisas, tvarus ir nesunaikinamas. Regis, herojai gyvena amžinybei, kaip novelės „Jo Haidnas“ pagrindinis veikėjas muzikos mokytojas Kastytis Valiulis, keistuolis, gyvenimo prasmę matąs muzikoje, vieną dieną tiesiog išvykstąs į savo svajonių Austriją, į kompozitoriaus F. J. Haidno miestą Eizenštatą. Čia garsusis muzikos genijus ir palaidotas, o muzikos mokytojas gauna progą kasdien nemokamai lankytis jo muziejuje. Jis tarsi regi paraleles tarp judviejų gyvenimų – Jozefo Haidno tėvas taisė karietas, o jo tėvas – kolūkio vežimus, panašiai kaip Haidnas, šešiametis išvežtas į Hamburgą, septynerių metų jis buvo atiduotas į menų mokyklos internatą didmiestyje. Muzikos mokytojas nemokėjo susikurti turtingo gyvenimo, jo žmona jį paliko matydama tik nevykėlį, o ir dukra į tėvą žvelgia motinos akimis – pašaipiai, muzikos joms nereikia. Būtent čia, Eizenštate, Kastutis „pajuto, kaip nepatirtos laisvės pliūpsnis skverbiasi į kūną ir protą, smelkiasi į jo esybę apvalydamas ir apgaubdamas lengvu baltu apsiaustu, jo prisilietimai virsta tikruoju katarsiu po daugelio metų tarnystės....“ Beje, tas užsibuvimas Austrijoje, vaikštinėjant po muziejus, klausantis koncertų persmelktam Haidno dvasia, sugrįžus virsta niūria realybe. Kastučio butas už skolas parduodamas, o darbe į jo vietą priimamas kitas žmogus, netrukus jis patenka į globos namus. Vis dėlto novelės pabaiga įžiebia keistą viltį – jis dingsta iš globos namų, palikęs raštelį – ieškokite manęs pas Haidną. „Netrukus atkeliavo žinia iš Austrijos: netoli Eizenštato, saulėgrąžų lauke, vyriškis rytais griežė smuiku ir linksminosi, traukdamas klasikines arijas nesuprantama kalba.“

Ne vienas herojus patiria susidvejinimą. Novelėje, pavadintoje „Diada“, pasakojama apie moterį, bijančią aukščio, ji keliauja tarsi su kažkokia kita asmenybe, paciente, nors išties po kalnus jiedu su vyriškiu klajoja tik dviese. Toji moteris – ne realus asmuo, o jos liguistoji pusė, toji kita aš, kuria reikia rūpintis, globoti, tačiau pačiame gale jai pavyksta išsilaisvinti ir likti tik su savimi ir su savo vyriškiu. Kalnai – šių novelių herojų išbandymo ir savęs pažinimo erdvė, juk būtent lipdami jais mes liekame ir vieni, ir kartu patikriname, kuo galime pasikliauti. Kalnuose ar kur nors likę vieni gamtoje mes galime vėl patirti vienovę, nes čia mūsų nedalina į kelias dalis: pareigos, visokios socialinės kaukės ir mūsų privatus pasaulis. Kalnuose mes tampame patys savimi...

Kalnų peizažas ir kopimas į juos juk toks pat nenuspėjamas, kaip ir pati novelės forma, o kas geriau tinka savistabai ir vidiniam psichoanalizės seansui nei ši turtingos kultūrinio paveldo šalis ir kalnai!

Rašytojos sakinio struktūra – taupi, nors palyginimai, vaizdiniai veržiasi iš pasakojimo, bet jie suvaldomi racionaliu, baigtu istorijos dėstymu, tačiau paliekama daug vietos netikėtumui, kurį kažkiek gali ir nujausti.

Jos personažai – dažnai jautrūs, būties klausimus keliantys žmonės, kuriems skaitytojas pajunta simpatiją. O žmogiškumas, tarpusavio santykiai – viena svarbiausių šių novelių temų. (Tiesa, viena iš istorijų pasakoja apie labai negatyvią Lietuvos pilietę – Mortą Paulauskienę, dėl karjeros bei gerovės galinčia eiti per kitų lavonus.) Novelės „Grundzlės ežero orkestras“ herojė Kotryna, netekusi brangių žmonių, nuvykusi prie Grundlzės ežero ir apsistojusi pas vieną austrų šeimą, su kuria bendravo ir jos senelis, vėliau pasilikusi toje šalyje, atradusi savo pašaukimą, ar kūdikio besilaukiantys keliautojai Gertrūda ir Ugnius, norintys atgaivinti praeitį, vykstantys į kalnus ir netikėtai išgyvenę dramatišką potyrį prie imperatorienės Elžbietos koplytėlės, gelbėdamiesi nuo miestelį užplūdusio potvynio.

Gamta ir istorija ne sykį tampa šių istorijų fonu, ji lyg atliepia personažų jausmus, novelių veikėjai ir jų aplinka – regis, neperskiriamas vientisas darinys, sąlytis su tam tikromis vietovėmis leidžia išgyventi įtampą, o tikri istoriniai personažai – vidines dramas, kurios iš esmės per šimtmečius nesikeičia ir kartojasi. Skaidydama Loretos noveles, lyg atpažįstu romantikų literatūros bruožus – vaizduoti žmogų, besiblaškantį gamtos fone, šiek tiek herojišką. Iš kitos pusės – nevengiant postmodernaus žaidimo – keisti taisykles, prikelti praeitį ir kurti savo versijas, žaisti su pačiu skaitytoju, ieškant jo vidiniame monologe tam tikro atliepo ar atspindžio.

Istorijas sujungia autorės siekis atrasti tą pusiausvyros tašką, išlaikyti gėrio ir vilties troškimą, pasakoti ramiai, neįaudrinant, bet tarsi leidžiant mums būti stebėtojams. Kaip novelės „Vargdieniai“ veikėjai Olimpijai, kempinge stebinčiai moterį stumiančią vežimėlį su šuniu ir slepiančiai, kaip vėliau paaiškės, čigoniškos meilės ir bekojo šuns istoriją. Mūsų smalsumas yra beribis, o kalbant autorės žodžiais: „Esmė visuomet slypi nematomoje vietoje, ir kiekvienas dugnas pakilęs ne virš tuštumos.“