Minint 75-tąsias Holokausto Lietuvoje aukų atminimo metines, šalyje įvyko daugybė oficialių ir aktyvių visuomenės narių bei nevyriausybinių organizacijų organizuotų atminimo renginių, įgyvendinta solidžių, išliekamąją vertę turinčių atminimo projektų. Atminimo maršas, įvykęs Molėtuose, sulaukęs išskirtinio visuomenės ir vietos bei užsienio žiniasklaidos dėmesio, paskatino diskusijas šalyje ir svetur apie reikšmingus Holokausto atminimo kultūros pokyčius vykstančius Lietuvoje. Atminimo maršas spalio 6 d. įvyko ir Semeliškėse (Elektrėnų sav.). Juo buvo pagerbtas 1941 m. Dargonių miške nužudytų Semeliškių, Vievio, Žaslių žydų atminimas. Semeliškių kultūros centro vadovė Silvija Bielskienė į panašų renginį žmones sukviečia jau antrąsyk. Paprašėme jos pasidalinti savo mintimis apie šių metų ir ankstesnįjį renginius, bei pasvarstyti, ko reikia, jog Holokausto atminimo kultūra Lietuvoje taptų brandesnė.

Holokausto aukų atminimo renginį Semeliškėse pirmąkart organizavote lygiai prieš dešimt metų. Ar galėtumėte palyginti jį su šių metų atminimo maršu? Kokių reakcijų šiandien ir tuomet susilaukėte, kokia buvo vietos valdžios ir semeliškiečių reakcija? Kas pasikeitė per dešimtį metų?

Taip, išties prieš dešimt metų paminėjome 65-ąsias Holokausto metines. Norėjome pagerbti ir lietuvius – žydų gelbėtojus, kurių yra žymiai daugiau, bet dėl santūraus būdo jie nesikreipia dėl apdovanojimų. Pasikvietėme žydų bendruomenės narių, nuvažiavome pas tuometį pirmininką Simoną Alperavičių. Atvyko daug žydų tautybės svečių, jie stebėjosi, kad Semeliškėse – mažame miestelyje – organizuojamas paminėjimas, atvykusių buvo net daugiau nei vietinių semeliškiečių. Tuometis minėjimas peraugo į renginį: pasodinome ąžuoliuką, atidengėme atminimo lentelę ant buvusio geto sienos, pėsčiomis, nešini žvakutėmis, ėjome ta pačia (dabartine J. Basanavičiaus) gatve, kuria buvo vedami žydai į mirtį... Šiemetinis renginys kitoks, labiau subrandintas, išgyventas, paruošiau istoriją skaidrėse, šis etapas buvo sudėtingas – sudėti istoriją į 15 minučių... Šis renginys peraugo į Atminties maršą. Vietos valdžios reakcija buvo labai pozityvi, gal prieš dešimt metų nelabai suvokė, kas vyksta, dabar Elektrėnų sav. meras K. Vaitukaitis pats ėmėsi globoti renginį, ne kartą klausė, ar nereikia pagalvos... Kas pasikeitė per dešimt metų? Šiemet buvo daug jaunimo, švietimo įstaigų darbuotojų, vietinių gyventojų, dalyvavusių gal dešimt kartų daugiau, nei prieš dešimtmetį.

Dauguma spalio 6 d. renginio dalyvių buvo moksleiviai. Kitas pastebimas „segmentas“ – vietos valdžios atstovai (į renginį atvyko ir Izraelio ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas – Z. V.). Ir beveik nebuvo pačių semeliškiečių. Ar neapgavo manęs akys? Kaip manote, kodėl taip?

Taip, Jūsų akys neapgavo, vietinių, ne mokinių ar valdžios atstovų, buvo nedaug. Daugumą sudarė mokiniai ir vietos valdžios atstovai bei svečiai. Man atrodo, kad viskas kur kas giliau... Svarstyti galima įvairiai, gal vyresnieji nenorėjo prisiminti skaudžių dalykų, o gal tiesiog neturėjo laiko, tą dieną lijo, gal oro sąlygos išgąsdino, gal nežinojo, gal darbo metas. Sunku pasakyti. Aš neklausinėjau...

Kaip manote, ko trūksta, kad Holokausto Lietuvoje atminimas taptų gyvas? Kad nebūtų „ataskaitinis“. Pastebėjau, jog nemaža dalis moksleivių, akivaizdu, nebuvo pasiruošę (paruošti) dalyvauti renginyje, nelabai žinojo, juto, kodėl jie čia turėtų būti...

Aš manau, kad Holokausto atminimas tampa vis gyvesnis, ir tikrai nėra „ataskaitinis“, bent jau mūsų atveju. Galiu pasidžiaugti mūsų meru, kuris dalyvavo ir pilietinėje iniciatyvoje – Vardų skaitymuose, ir šiame renginyje, jis labai jautriai reagavo į šią temą. Jei mokiniai neparuošti, čia jau reikia mokytojų klausti. Semeliškėse vaikai turėtų naktį pakelti papasakoti visą istoriją, Vievyje irgi yra žydų kapavietė, Vievio žydai čia nužudyti. Tiesą sakant, aš nerandu atsakymų, jei paklaustume jaunimo, kiek jų yra buvę tenai, miške – ir ne su tėvais, o su mokykla? Atsakymo bijau...

Ar ketinate tokį pat maršą organizuoti kitąmet? Kokie jūsų ateities planai, susiję su Holokausto atminimu ir įamžinimu Semeliškėse? Pokalbyje po renginio užsiminėte, kad norėtume bendruomenės „Strėva“ namuose, kur prieš mirtį buvo laikomi semeliškiečiai žydai, prieš išvedant sušaudyti, įsteigti muziejų.

Kitąmet būtinai organizuosime, bent norėčiau, bet viskas Dievo planuose. Mintis, kad mūsų pastatas, dėl juose vykusių istorinių įvykių, vertas pagarbos, įamžinimo, seniai brandinta. Šiemet pamąsčiau, kodėl jame neįrengus muziejaus ar ekspozicijos, kodėl neišrašius visų nužudytųjų vardų ant pastato sienų – buvusio geto! Ir kitąmet – rašomą knygą apie Semeliškių žydų istoriją bei gelbėjusius juos lietuvius - pristatytume muziejuje. (Leiskite pasvajoti!)

Kokios konkrečios pagalbos jums asmeniškai, kaip aktyviai bendruomenės organizatorei, reikėtų? Iš miestelėnų, savivaldos, valdžios... Pinigų, erdvių, moralinio palaikymo?

Svarbiausia – supratimas, tikėjimas tuo, ką darau, ir palaikymas, labai svarbu komanda, o pinigai savaime ateina, jei eini teisingu keliu... Reikia erdvių, nes Semeliškėse situacija labai komplikuota, turime mažų renovuotų patalpų, bet ten negali pasikviesti teatro, choro, orkestro, parodos surengti – tiesiog netinkamos, nepritaikytos didesniems renginiams patalpos. O mūsų pastatas, kuriame kažkada buvo kultūros namai („getas“) – privatus. Mes juose ir dabar rengiame įvairius renginius, rugpjūčio mėnesį festivalius „Nuo Lauryno iki Roko“ (šiemet buvo jau XV), bet – aštuoneri metai tai – tarsi mūsų šeimos asmeninė problema. Darote ir darykite, bet patys šienaukite aplinką, kūrenkite, mokėkite už komunalines paslaugas ir kt. Fonduose renovacijai irgi nerandame paramos, kalti, kad privatizavome, nors pastatą atidavėme bendruomenei. Bet pastatas nyksta...

Na, ir paskutinis klausimas. Kaip susidomėjote žydų genocido tema, kada ši tema jus sudomino? Kodėl mums svarbu atsiminti tai, kas įvyko prieš veik aštuonis dešimtmečius?

Gal charakteris kaltas, esu labai smalsi, mane domina viskas, ne nuošalyje ir žydų genocido tema. Gal artimesnė ji tapo man, apsigyvenus Semeliškėse. Mes čia jau devyniolika metų. Nuo atvykimo dirbu kultūrinių renginių organizatore, viską fiksuoju, renku istoriją, kraštotyrą. Kai sužinojau, kad Semeliškėse yra masinė žydų žudynių kapavietė, pradėjau domėtis šia istorija, ieškoti istorinių šaltinių, informacijos, atsakymų į daugelį man kilusių klausimų, kalbinti dar gyvus liudininkus. Man ne vis vien, kas ir kaip įvyko Semeliškėse 1941 metų spalį. Prieš dvylika metų mes nupirkome dabartinius bendruomenės „Strėva“ namus, tuomet, sužinojusi, kad juose buvo getas, dar nuosekliau pradėjau domėtis ir rinkti po kruopelytę žydų tragedijos istoriją. Aš visada žavėjausi šia tauta, jos susitelkimu, mokėjimu apginti vienam kitą. Domėjausi ir gelbėjusiais žydus lietuviais, kurie gyveno ir tebegyvena Semeliškėse. Labai jais didžiuojuosi. Reikėtų surinkti medžiagą apie lietuvius, gelbėjusius tuo metu žydus, kurie niekur nesikreipė, neturi jokių apdovanojimų, o jų yra labai daug ir dar gyvena tarp mūsų...

Atsakant į klausimą, kodėl mums svarbu tai atsiminti. Visų pirma tai yra praeities istorija, o ateitis negalima be praeities, to neįmanoma atskirti, į ateitį ateiname tik per praeitį, kita, kad mūsų vaikai, atėję prie žudynių kapaviečių, žinotų, kas ten įvyko, sužinoję – norėtų gyventi kitaip, elgtis kitaip, ir suvoktų, kad mūsų stiprybė – istorijos pažinimas, žinios, tolerancija, santaika ir meilė, nepriklausomai nuo to, kokios tautybės tavo kaimynas. Kad kiekviena diena yra stebuklas, dovana, mes turime galimybę rinktis, skirtingai nuo jų – kentėjusiųjų – veik prieš aštuonis dešimtmečius nužudytųjų be kaltės...