(Nusilenkimas C. S. Lewiso „Kipšo laiškams“ su variacija 2)

„Kas perims mano pareigas?“ – nusileisdama atsiduso saulė. „Aš padarysiu, ką galiu“, – atsiliepė lempa. (R. Tagorė)

Mielas Nelabuk!

Ir ko tik neperskaičiau tavo paskutiniame laiške. Jau nebesinori nei pykti, nei burnoti, baigiu prarasti ir viltį ką nors deramai tau išaiškinti. Iš nuolat besikartojančių tavo nesusigaudymų aš jau padariau tam tikras išvadas. Pagal jas mano pamokymai bus naudingi tik tada, kai tu jau būsi patyręs situacijas, kurias bandau išaiškinti. Taigi savo pamokymais tegaliu tikėtis sukelsiąs prisiminimą patirties, kurią jau turi – tarp to, ką jau žinai, ir tarp mano pamokymų turi būti panašumas, giminystė.

Dėl šio mažo pedagoginio efekto kalta ir žemiška, kūniškai būčiai adaptuota kalba, kurią vartoti mane įpareigoja apmaudi bendravimo su tokiais kaip tu, žemėje reziduojančiais velniais instrukcija (nors puikiai suprantu jos naudą jums perprantant savo globotinių pasaulėvoką). Mane dažnai apmaudas ima stengiantis žemiška kalba tau ką nors sudėtingesnio išaiškinti. Jeigu tau rašau: „Esant situacijai A, elkis pagal modelį Nr.1 ir būsi teisus“, tai tuoj pamatau, kad šitai ne visais atvejais tinka, nes įsigilinęs regiu situacijos A išimtis arba greitesnį, nei įprasta, jos kitimą. Velniažin, tai primena situaciją kompozitoriaus, kuris nepažįsta natų ir turi žodžiais išaiškinti muzikantui, kaip reikėtų sugroti kūrinį. Tad kol tu neturėsi nuovokos, kaip mano patarimais naudotis – jie bus mažai naudingi.

Bet… ką padarysi. Net ir tokiomis primityviomis minties perteikimo priemonėmis turiu spręsti šiandienos užduotis. Tad nors pateikiu tau įvaizdį, kuris geriau padėtų suvokti mano patarimų sąlyginumą.

Įsivaizduok, kad problema, kurią sprendi – lyg valtis, kurią turi nuplukdyti į reikiamą vietą. Norėdamas tai padaryti, turi ją irkluoti ta kryptimi. O mano patarimas – nelyginant nurodymas, kuriuo irklu turi stipriau kabinti, matant, kad krypsti iš kurso. Bet jei mano patarimą taikysi per stipriai arba per ilgai – iškrypsi į kitą pusę. Ir tada jau turėsi veikti priešingai ankstesniam mano patarimui, kad išlaikytum teisingą valties judėjimo kryptį. O vartodamas žemišką kalbą, aš vienu metu galiu duoti tik vieną patarimą ir praktiškai nieko nebegaliu joje sutalpinti apie to patarimo taikymo parametrus.

Taip apmaudžiai ir vargstu, tarsi nurodinėdamas neregiui kelią. Guodžiuosi bent jau tuo, kad lygiai taip vargsta ir Priešas su savo kariaunos vadais, bandydami ką nors išaiškinti tiems savo žmogėnams. Kai Jo žinia tuos gyvius pasiekia išreikšta primityvia žemiška kalba, tai toje kalboje irgi tepavyksta perteikti nurodymą apie vieno kurio irklo panaudojimą. Šitai paprastai atitaiso jų tuometinį nuklydimą, bet neįgalina jų plukdyti valties Priešo norima kryptimi. Mūsų laimei, jie niekaip nesugeba suvokti Priešo Žodžio kaip dviejų visiškai priešingų krypčių nurodymų rinkinio. Todėl deramai neperskaitydami Jo Žodžio, jie ir nepajėgūs išlaikyti Priešo link vedančią kryptį. Tai ir sukinėjasi vietoje, kol visai susisuka galvelė.

Beje, užsiminęs apie Priešo Raštą, ta proga kai ką ir smulkiau paaiškinsiu, nes tai svarbu. Na, pats būdamas dvasia, bet sutvėręs žmogų iš žemiškojo molio, Jis, be abejo, tai medžiagiškai būčiai skyrė svarbią vietą. O apdovanojęs žmogų laisva valia, Jis, aišku, irgi tai darė ne šiaip sau, bet dėl svarbaus tikslo. Tačiau, kadangi visa tų padarų medžiagiškoji dalis virsta dulkėmis, tai dvasiškoji jų dalis irgi labai svarbi. Todėl Jis į savo Raštą ir įdėjo informaciją tiek apie dvasinių, tiek apie medžiaginių dalykų svarbą. Taigi šių skirtingų dalykų vienoda svarba žmogui ir akcentuojama Jo Rašte. Aprėpę Jo Raštų visumą, globotiniai tai geriau suvoktų.

O susigaudyti žmogėnams labai padėtų kad ir tas valties plukdymo įvaizdis. Kai jie perdėm užsimoja dvasinių vertybių ir atsidavimo Jo valiai link stumiančiu irklu – turėtų atsirasti vairininkas, dispečeris, nurodantis jų klaidą ir verčiantis juos sukti labiau žemiškojo gyvenimo prasmės link ir to, ką jie daro savo laisva valia. Kita vertus, kai jie perdėm sumaterialėja ir išlaisvėja – Priešui reikia rasti priemonių atstatyti teisingą jų judėjimo kryptį. Tad Jo Raštas – rinkinys skirtingų teiginių. Kuriais jų konkrečioje situacijoje naudotis, gali patarti tik regintysis, suvokiantis bendrą Priešo planą.

Todėl mums reikėjo kažkaip sunaikinti, užraukti visumos suvokimą, aprėpiantį visą jų judėjimo pas Priešą perspektyvą. Tą labai giliamintiškai ir padarė Mūsų Tėvas Apačioje, paleisdamas neharmoningo jų progreso žinojime, kūniškume, egocentriškoje saviraiškoje gyvatę. Ir kol jie galvoja, kad toji gyvatė, tas mitinis žaltys sugundė legendinius jų protėvius legendiniais laikais atsikąsti kažkokio legendinio vaisiaus – tol viskas gerai. Tol jie nesijaus išderinančio, Priešo planams prieštaraujančio, nuodėmingo vyksmo nuolat, kasdien, šiandien atliekančias, šokančiais pagal Pragaro jiems griežiamą muziką.

Aš vis pagarbiai galvoju apie mūsų Vado strategišką visaregystę. Juk Jis primityviame globotinių pasaulyje jų žemiškųjų tironų dažnai naudojamą principą „ Skaldyk ir valdyk“ perkėlė į subtilesnes sferas. Jis suskaldė globotinių suvokimą į „ mokslinį pažinimą“ ir „prietarus“, suskaldė jų vieningo esimo, dalyvavimo, ryšio su visuma jausenos būseną į „aš“ ir „ne aš“ – ir tokiu būdu užvaldė juos, įdiegė jiems pragariškąją pasaulėvoką. O šie laikai kaip tik ir yra genialios Mūsų Tėvo seniai pradėtos vykdyti idėjos visuotinio subrendimo triumfas.

Tas griovys tarp „aš“ ir „ne aš“, kurį jie išsikasė savo pažinime, ir pavertė juos mūsiškiais, pragariniais. Žinai, juk Priešas sakosi esąs meilė. O tas griovys stabdo Jo meilės syvų tėkmę. Taip jų pažinimas (kurį „patobulino“ Mūsų Tėvas Apačioje, jiems paragavus to užginto vaisiaus) vietoj tikro Priešo pasaulio jų sąmonei teikia pasaulio lavono vaizdą. Pasaulio be dvasios, be anapusybės ir neatimamos gyvybės, be tarpusavio ryšio, be tekėjimo, kaitos, be tos atgrasiosios Jo meilės.

Ši sritis sudėtinga. Pateikiau supaprastintą jos vaizdą, bet visada atmink, kad vyksmui abu irklai reikalingi.

Tad šitaip pakaustyti jie nebegali suprasti Priešo Rašto visumos. Todėl ir tampa varganais sektantais – t. y. nusigriebiančiais tik vieną ar kokį priešingą Jo Rašto aspektą ir tik tą vieną aspektą triukšmingai propaguojančiais. Tokiu būdu tikrasis Priešas jiems vis labiau išskysta į atskirus Jo aspektus, ir taip jie palaipsniui grįžta į stabmeldystę.

Taigi, pradėjęs laišką apie mūsų tarnybinę kalbą, dar išklojau ir paskaitą, kaip mūsų globotiniai nesugeba suvokti Priešo. Bet šito nesigailiu ir tau patariu nesigailėti, nes šių dalykų žinojimas labai svarbus mūsų gundymo darbe. O tavo idėjas, nesėkmes ir aktualijas aptarsime kitame laiške.

Tave mylintis dėdė Paralius