Šeštasis „Amoris Laetitia“ skyrius pateikia šeimos ir rengimo jai sielovados gaires 

Sinodo tėvai įvairiopai patvirtino poreikį padėti jaunuoliams atrasti santuokos vertingumą ir turtingumą. Jie turi suvokti visapusiškos vienybės patrauklumą, vienybės, kuri sukilnina ir ištobulina gyvenimo socialinį matmenį, suteikia lytiškumui iškiliausią prasmę ir sykiu skatina vaikų gerovę bei teikia jiems geriausią aplinką bręsti bei lavintis.

„Sudėtinga socialinė tikrovė ir iššūkiai, kurių šeima šiandien pašaukta imtis, visą krikščionių bendruomenę verčia labiau stengtis rengiant sužadėtinius santuokai. Būtina priminti dorybių svarbą. Tarp jų skaistumas yra vertinga meilės tarp asmenų tikro augimo prielaida. Atsižvelgdami į tokį poreikį, Sinodo tėvai išvien pabrėžė būtinybę labiau įtraukti visą bendruomenę, pirmenybę teikiant pačios šeimos liudijimui, ir rengimą santuokai įkrikščioninimo metu, akcentuojant santuokos ryšį su Krikštu ir kitais sakramentais.

Sykiu pabrėžtas konkrečių artimojo rengimo santuokai programų poveikis, tokių programų, kurios leistų autentiškai patirti dalyvavimą bažnytiniame gyvenime bei išsamiau susipažinti su įvairiais šeimos gyvenimo aspektais“.

Kviečiu krikščionių bendruomenes suvokti, kad lydėti sužadėtinius jų meilės kelyje yra gėris joms pačioms. Pasak Italijos vyskupų, tie, kurie tuokiasi, krikščionių bendruomenei yra „vertingas turtas, nes, nuoširdžiai įsipareigodami augti meile ir abipusiu dovanojimusi, gali prisidėti prie paties viso bažnytinio kūno audinio atnaujinimo: ypatingos draugystės forma, kuria jie gyvena, gali tapti užkrečiama ir savo ruožtu skatinti auginti draugystę bei brolystę ir krikščionių bendruomenę“.

Yra įvairių teisėtų artimojo rengimo santuokai organizavimo būdų, ir kiekviena vietinė Bažnyčia atpažins, koks geriausias, numatydama tinkamą ugdymą, sykiu neatitolinantį jaunuolių nuo sakramento. Nebūtina nei mokyti viso katekizmo, nei perkrauti informacija. Mat ir šiuo atveju galioja: „Žmogaus sielą pasotina ir patenkina ne žinių gausa, bet vidinis dalyko pajautimas ir paragavimas“. Svarbiau kokybė nei kiekybė, ir pirmenybė teiktina – išvien su atnaujintu kerigmos skelbimu – tiems turiniams, kurie, patraukliai ir nuoširdžiai perteikti, padėtų jiems visam gyvenimui „didžiadvasiškai ir dosniai“ įsipareigoti.

Galvoje turimas tam tikras „įvesdinimas“ į Santuokos sakramentą, suteikiantis tai, ko reikia su tinkamiausiu nusiteikimu sakramentui priimti ir tvirtesniam šeimos gyvenimui pradėti.

Be to, pravartu surasti būdų, kaip pasitelkiant misionieriaujančias šeimas, pačias sužadėtinių šeimas ir įvairias pastoracines priemones pasiūlyti tolimąjį rengimą, padedantį bręsti jų meilei artumo kupinu lydėjimu bei liudijimu. Labai naudingos dažnai yra sužadėtinių grupės ir fakultatyviniai pašnekesiai įvairiomis temomis, tikrai dominančiomis jaunuolius. Bet būtini ir individualūs susitikimai turint galvoje, kad pagrindinis tikslas yra padėti kiekvienam išmokti mylėti konkretų asmenį, su kuriuo trokštama dalytis visu gyvenimu.

Mokymasis mylėti nėra kokia nors improvizacija nei gali būti trumpo kurso iki santuokos šventimo tikslas. Kiekvienas asmuo santuokai iš tikrųjų rengiasi nuo gimimo. Visa, ką gauna iš šeimos, juos turėtų įgalinti mokytis iš savo istorijos bei padaryti gebančius visiškai ir galutinai įsipareigoti.

Galbūt santuokai geriau pasirengia tie, kurie iš savo tėvų, – besąlygiškai vienas kitą pasirinkusių bei nuolat atnaujinančių savo apsisprendimą, – išmoko, kas yra krikščioniškoji santuoka. Šiuo atžvilgiu visi pastoraciniai veiksmai, kuriais siekiama padėti sutuoktiniams augti meile ir gyventi šeimoje Evangelija, yra neįkainojama paspirtis jų vaikams rengiantis būsimam santuokiniam gyvenimui.

Lygiai taip pat nevalia užmiršti tradicinės pastoracijos vertingo indėlio. Paprastas pavyzdys – Šv. Valentino diena kai kuriose šalyse geriau išnaudojama prekybininkų nei sielovadininkų išmonės.

Rengimas iki formalių sužadėtuvių, kai parapijos bendruomenei šitai pavyksta įgyvendinti, taip pat turi įgalinti atpažinti nesuderinamybes bei grėsmes. Šitai leistų suvokti, jog protinga nutraukti šį santykį, jei galima numatyti žlugimą, turėsiantį daug skausmingų padarinių. Problema ta, kad pradinis užsidegimas skatina daug ką slėpti ar nureikšminti, vengti nesutarimų, taip tik atidedant sunkumus. Sužadėtiniai ragintini ir jiems reikia padėti išreikšti tai, ko kiekvienas laukia iš galimos santuokos, ką laiko meile ir įsipareigojimu, ko trokšta iš kito, kokį bendrą gyvenimą įsivaizduoja.

Tokie pokalbiai galėtų padėti įžvelgti, kad sąlyčio taškų iš tikrųjų nedaug ir vien abipusės traukos neužteks sąjungai išlaikyti. Nieko nėra kintamesnio, nepatikimesnio ir nenuspėjamesnio kaip troškimas ir niekada nevalia raginti apsispręsti sudaryti santuoką, jei stokojama kitų gilesnių motyvų, laiduojančių, kad saitas tikrai bus tvarus.

Kad ir kaip būtų, jei aiškiai įžvelgiamos kito silpnos vietos, būtinas realistinis kliovimasis galimybe padėti išskleisti gerąsias savybes, atsversiančias silpnybes, ir ryžtingas nusiteikimas skatinti jį kaip žmogų. Tai reiškia tvirta valia pripažinti galimybę, jog teks kai ko atsižadėti, išgyventi sunkių akimirkų bei konfliktinių situacijų, ir tvirtai apsispręsti tam rengtis. Būtina gebėti atpažinti pavojaus ženklus, būdingus santykiui, ir iki santuokos surasti priemonių, kaip į juos sėkmingai atsiliepti.

Deja, daugelis ateina tuoktis vienas kito nepažindami. Jiems tik buvo smagu vienam su kitu, jie kai ką bendrai išgyveno, bet nesusidūrė su iššūkiais, kurie būtų parodę jiems juos pačius ir atskleidę, koks iš tikro yra tas kitas žmogus.

Tiek artimuoju rengimu, tiek ilgesniu lydėjimu siektina, kad sužadėtiniai santuoką laikytų ne kelio pabaiga, bet pašaukimu, vedančiu juos į priekį tvirtai ir realistiškai apsisprendus išvien pakelti visus išbandymus bei sunkius momentus.

Ikisantuokinė ir santuokinė pastoracija pirmiausia turi būti ryšio pastoracija, kai perteikiama tai, kas padeda ir bręsti meile, ir įveikti sunkias akimirkas. Tai nėra vien dogminiai įsitikinimai ir niekada negali būti apribota Bažnyčios siūlomais vertingais dvasiniais ištekliais, bet turi būti praktinės programos, išmintingi patarimai, iš patyrimo kilusios strategijos, psichologinės gairės.

Visa tai sudaro meilės pedagogiką, kuri, kad juos viduje mobilizuotų, negali ignoruoti jaunuolių dabartinių jautrybių. Rengiant sužadėtinius, sykiu turėtina galimybė nurodyti jiems vietas ir asmenis, konsultantus ar tam pasirengusias šeimas, į kuriuos jie galėtų kreiptis pagalbos sunkumams iškilus. Tačiau nevalia užmiršti pasiūlyti ir Sutaikinimo sakramento, kuris leidžia gailestingo Dievo atleidimo ir atpirkimo galia palikti už nugaros nuodėmes bei klaidas, padarytas praėjusiame gyvenime ir paties santykio plotmėje.

Rengimasis švęsti

Artimojo rengimo santuokai metu dėmesį linkstama sutelkti į kvietimus, drabužius, šventę ir nesuskaičiuojamas smulkmenas. Visa tai sekina ir ekonominius išteklius, ir jėgas bei džiaugsmą. Sužadėtiniai ateina tuoktis išsekę ir nusikamavę, užuot daugiausia jėgų skyrę savo kaip poros pasirengimui didžiajam, kartu žengsimam žingsniui. Tokia mąstysena būdinga ir kai kurioms faktinėms sąjungoms, kurios niekaip nesusituokia, nes mano, jog iškilmės per brangios, užuot pirmenybę teikusios abipusei meilei ir jos formalizavimui kitų akivaizdoje. Brangūs sužadėtiniai, turėkite drąsos būti kitokie, nesileiskite būti praryjami vartojimo ir išorinės regimybės visuomenės.

Svarbu, kad jus siejanti meilė būtų malonės sutvirtinta ir pašventinta. Gebėkite pasirinkti kuklią ir paprastą šventę, pirmenybę viso kito atžvilgiu teikdami meilei. Pastoracijos darbuotojai ir visa bendruomenė gali padėti pasiekti, kad šis prioritetas būtų ne išimtis, bet normalus dalykas.

Prieš pat santuoką labai svarbu porą parengti taip, kad ji giliai išgyventų liturginį šventimą, padedant jai suvokti bei pajusti kiekvieno veiksmo prasmę. Atminkime: toks didis įsipareigojimas kaip santuokinis sutikimas ir santuoką įgyvendinantis kūnų susijungimas dviejų pakrikštytųjų atveju gali būti aiškinamas tik kaip Dievo Sūnaus, kuris tapo kūnu ir meilės sandora susivienijo su savo Bažnyčia, meilės ženklas. Pakrikštytųjų žodžiai ir veiksmai virsta kalba, išreiškiančia tikėjimą. Kūnas su reikšmėmis, kurias Dievas panoro į jį įdėti sukurdamas, „virsta sakramento teikėjų, suvokiančių, kad santuokine sąjunga išreiškiamas bei įgyvendinamas slėpinys, kalba“.

Kartais sužadėtiniai nesuvokia sutikimo, apšviečiančio visų vėlesnių veiksmų reikšmę, teologinio bei dvasinio svarumo. Būtina pabrėžti, jog tų žodžių nevalia apriboti dabartimi; jais išreiškiama visuma, apimanti ir ateitį: „kol mirtis neišskirs.“ Sutikimas rodo, kad „laisvė ir ištikimybė viena kitai neprieštarauja, bet veikiau viena kitą palaiko tiek tarpasmeninių, tiek socialinių santykių srityje.

Pagalvokime apie žalą, kurią globalinio komunikavimo visuomenėje daro netesėtų pažadų infliacija. Duoto žodžio laikymosi, ištikimybės pažadui negalima nei nupirkti, nei parduoti. Neįmanoma išgauti jėga, bet negalima ir išsaugoti be aukos“.

Kenijos vyskupai pažymėjo, jog „būsimi sutuoktiniai, skirdami per daug dėmesio vestuvių dienai, užmiršta, kad rengiasi įsipareigoti visam gyvenimui“. Būtina jiems padėti suprasti, kad sakramentas nėra tik akimirka, paskui tampanti praeities ir atminties dalimi, bet nuolatos veikia per visą santuokinį gyvenimą.

Lytiškumo prokreacinė reikšmė, kūno kalba ir meilės veiksmai, išgyvenami sutuoktinių poros istorijoje, tampa „nenutrūkstama liturginės kalbos tąsa“, o „sutuoktinis gyvenimas virsta tam tikra prasme liturginiu“.

Taip pat galima apmąstyti biblinius skaitinius ir geriau suvokti vienas kitam duodamų žiedų ar kitų ženklų, kurie yra apeigų dalis, reikšmę. Tačiau negerai, jei būtų einama tuoktis be maldos vienam už kitą prašant, kad Dievas padėtų būti ištikimiems ir dosniems, drauge klausiant Dievo, ko jis iš jų tikisi, taip pat pašventinant savo meilę priešais Mergelės atvaizdą. Padedantieji rengtis santuokai turėtų pamokyti juos išgyventi tas maldos, kuri jiems gali būti tokia naudinga, akimirkas. „Santuokos liturgija yra nepakartojamas įvykis, šeimos ir visuomenės kontekste išgyvenamas kaip šventė. Pirmą iš ženklų Jėzus padarė per vestuvių Kanoje pokylį: Viešpaties stebuklo geras vynas, suteikęs džiaugsmo naujos šeimos gimimo šventei, yra naujas Kristaus sandoros su visų laikų vyrais bei moterimis vynas.Dažnai celebrantas turi galimybę kreiptis į susirinkusius žmones, kurie menkai dalyvauja baž- nytiniame gyvenime ar priklauso kitai krikščioniškajai konfesijai ar religinei bendruomenei. Tai puiki proga skelbti Kristaus Evangeliją“. 

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6