Lietuvos jaunimo dienų, vyksiančių Vilniuje kitų metų birželio 23–25 dieną, globėja bus šv. Edita Štein. Kas ji buvo? Ko galime iš jos pasimokyti?

Kiek tau metų? Kokios tu lyties? Kokios tautybės? Kokias tradicijas puoselėja tavo šeima? Kaip leidi savo dienas? Kuo domiesi? Kokie tavo siekiai? Gyvenimo tikslai?

Kad ir kokie atsakymai į šiuos klausimus būtų, visus mus jungia vienas bendras nepaliaujantis troškimas – laisvė. Laisvė nuo bet ko, kas mus varžo, nuo bet kokio matomo ar tik juntamo jungo. Visi ją laikome vertybe, savo prigimtine teise. Fizinė, materialinė ar kitokia laisvė kartais gali būti sunkiai pasiekiama. Paradoksalu tai, kad sunkiausia įgyti ir išlaikyti vidinę laisvę. Ar tu viduje jautiesi visiškai laisvas?

Edita Štein, kaip ir daugelis to meto žydų, savo gyvenimą baigė dujų kameroje, Aušvico koncentracijos stovykloje. Tačiau kai ją kartu su seserimi Roza suėmė, ji nesipriešino, nacių neniekino ir nekoneveikė, o išsigandusią Rozą drąsino: „Eikš, mudvi einame dėl savo tautos.“ Ar tai nėra visiška laisvė, savo gyvybę, – pasaulio akimis žiūrint – bergždžiai, – su ramybe ir pasitikėjimu atiduoti, aukojant už savo seserų ir brolių kančias? Ar tai nėra didžiausia meilės išraiška? Iš kur ta Editos laisvė ir ramybė?

Pradėkime nuo pradžių. Edita gimė 1891 m. spalio 12 dieną Vroclave, vienuoliktas (septintas likęs gyvas) kūdikis pasiturinčių žydų Zygrido ir Augustės šeimoje. Tą dieną žydai švenčia Yom Kippur – Atpirkimo dieną. Daugelis šį faktą įvardija kaip pranašingą Editos gyvenime. Kai jai sukako dveji, mirė jos tėvas. Motinai į savo rankas teko perimti šeimos verslą, pasirūpinti savimi ir gausiu būriu atžalų. Augustė buvo labai pamaldi, darbšti, stiprios valios moteris, iš kurios Edita ėmė pavyzdį ir ja visą gyvenimą žavėjosi. Tiesa, tikėjimo savo vaikams jai nepavyko įskiepyti. Keturiolikos sulaukusi Edita sąmoningai nustojo melstis.

Labai sėkmingai baigusi mokyklą, Edita įstojo į Vroclavo universitetą, pradėjo germanistikos ir istorijos studijas. Tačiau ją ypač traukė filosofija bei moterų problemos. Ji tapo Prūsijos moterų privilegijų bendruomenės nare, karštai kovojo už moterų teisę balsuoti. Vėliau persikėlė į Getingeną, tapo viena pirmųjų čia priimtų studijuoti moterų ir ėmė lankyti filosofijos paskaitas pas žinomą ir mėgstamą to meto profesorių Edmundą Huserlį. Jis bei jo fenomenologijos teorija darė didelę įtaką ne tik Editos, bet ir daugumos jo studentų gyvenime. Jo filosofiją studentai laikė grįžimu prie materijos, daiktų, tačiau tai nesąmoningai daugelį jų patraukė arčiau krikščionybės.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Edita savanoriškai dirbo sesele Austrijos karo lauko ligoninėje. Čia rūpinosi sužeistaisiais, kasdien matė jaunų žmonių kančią ir mirtį. Panaikinus ligoninę, grįžo prie mokslų ir 1917 m. apsigynė daktaro disertaciją tema „Empatijos problema“. Kartą užsukusi į Frankfurto katedrą, pamatė moterį, kuri į bažnyčią trumpai maldai atėjo su pilnais krepšiais pirkinių. Jai tai buvo taip keista ir nematyta, kad kas eitų į tuščią šventovę tiesiai iš turgaus, tarsi būtų atėjęs intymaus pokalbio. Šios smulkios detalės tiesė tikėjimui kelią į Editos širdį.

Dirbdama E. Huserlio asistente Getingeno universitete, susipažino su filosofu Adolfu Reinachu ir jo žmona, kurie buvo atsivertę į protestantizmą. Edita palaikė draugiškus ryšius su šia šeima, tad, Adolfui žuvus, ji išskubėjo aplankyti jo našlę. Jai nebuvo lengva ruoštis šiam susitikimui, tačiau labai nustebo sutikusi tikinčią moterį. „Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su Kryžiumi ir dieviškąja jėga, kuria apdovanojamas kiekvienas, kas tą kryžių neša... Tą akimirką mano netikėjimas sugriuvo ir Kristus savo kryžiaus slėpinyje apšvietė mane“, – vėliau rašė Edita.

1918 m. ji atsisakė E. Husserlio asistentės darbo. Norėjo siekti profesūros, tačiau tuo metu moteriai tai buvo neįmanoma, nors oficialiai jos prašymas buvo atmestas dėl jos žydiškos kilmės. Grįžusi į Vroclavą ji rašė straipsnius apie filosofinį psichologijos pamatą, skaitė Naująjį Testamentą, Soreno Kirkegoro, Ignaco Lojolos veikalus.

1921 m. vasara buvo lemtinga Editos tikėjimo kelyje. Kelias savaites ji praleido Bergzaberno kaime pas savo bičiulę Hedvigą, dar vieną E. Huserlio mokinę, ir jos vyrą, kurie taip pat buvo atsivertę protestantai. Vieną vakarą likusi viena Edita į rankas paėmė šv. Teresės Avilietės autobiografiją ir pradėjusi skaityti nebegalėjo jos paleisti iš rankų, kol nebaigė. „Perskaičiusi knygą pasakiau sau: tai yra Tiesa.“ Vėliau ji rašė: „Mano tiesos troškulys buvo vienintelė malda.“

1922 m. sausio 1-ąją Edita pasikrikštijo, vėliau priėmė Sutvirtinimo sakramentą. „Būdama keturiolikos lioviausi praktikuoti žydų tikėjimą ir vėl pasijutau priklausanti žydų tautai tik grįžusi pas Dievą.“ Nuo šiol ji žinojo, kad priklauso Kristui jau ne vien dvasia, bet ir krauju. Grįžusi namo ji prisipažino mamai, kad yra katalikė. Augustė negalėjo to suprasti ir priėmė tai kaip išdavystę.

Vos atsivertusi ir pasikrikštijusi, ji iškart troško tapti karmelite. Tačiau jos dvasios vadovai atkalbėjo ją argumentuodami, kad tai būtų pernelyg staigus ir didelis smūgis jos mamai. Stiprėjanti Adolfo Hitlerio valdžia taip pat nežadėjo nieko gero. Jie drąsino ją tęsti pedagoginį darbą, taip pat skatino jos viešą veiklą ir pasisakymus, ypač moterų reikalais. „Tuo metu, tik atsivertusi ir ilgą laiką po to, aš maniau, kad gyventi tikėjimu reiškia atsisakyti visų pasaulietinių dalykų ir atsidėti vien dieviškiems. Tačiau pamažu išmokau priimti tai, kad šis pasaulis iš mūsų tikisi daugiau. Tikiu, kad kuo arčiau Dievo žmogus yra, tuo labiau jis turi peržengti save ir nešti dieviškąjį gyvenimą pasauliui.“ Ji nuolankiai priėmė dvasios vadovų pastabas, tęsė darbus, sunkai dirbo versdama kardinolo Džono Henrio Niumano bei Tomo Akviniečio darbus. Pasisemti jėgų ji dažnai vykdavo į Beurono benediktinų vienuolyną.

1932 m. ėmė dėstyti Miunsterio universiteto Vokietijos edukologijos instituto Romos katalikų skyriuje, suderino tikėjimą su savo veikla trokšdama būti Dievo įrankiu: „Jei kas ateina pas mane, noriu jį palydėti Dievo link.“ Apie norą užkrėsti kitus savo tikėjimu ji yra pasakiusi: „Kaskart kai pajuntu savo bejėgiškumą ir nesugebėjimą tiesiogiai paveikti žmones, vis aiškiau suprantu kaip man reikia mano asmeninio Holokausto.“

Tačiau 1933 m. tamsa apsiautė Vokietiją. „Esu girdėjusi apie baisias susidorojimo priemones nukreiptas prie žydus. Bet dabar suvokiau, jog Dievas pakėlė ranką prieš savo žmones, ir kad tų žmonių likimas bus ir mano likimas“, – rašė Edita. Nacių sukurta Arijų teisė nebeleido Editai dėstyti universitete. Ji suprato, kad likti Vokietijoje jai nebėra jokių galimybių, jautėsi svetima šiame pasaulyje. Nebeliko ir priežasčių, kliudančių Editai tapti karmelite. Prieš pasitraukdama į vienuolyną, ji aplankė savo motiną norėdama atsisveikini. Tai buvo paskutinis jųdviejų susitikimas. Kitą dieną keliaudama traukiniu į Kelną, Edita rašė: „Nejutau jokio didelio džiaugsmo. Tai, ką patyriau, buvo siaubinga. Tačiau jutau visišką ramybę saugiame Dievo valios prieglobstyje.“ Vėliau Edita nuolat rašė laiškus motinai, tačiau niekada negavo atsakymų.

1933 m. spalio 14-ąją Edita įstojo į Kelno karmeličių vienuolyną. Nuo šiol Edita Štein buvo žinoma sesers Kryžiaus Teresės Benediktos vardu. 1938 m. ji rašė: „Aš kryžių supratau esant Dievo tautos likimu, kuris tuo metu buvo ypač akivaizdus. Jaučiau, kad tie, kas supranta Kristaus kryžiaus prasmę, turi prisiimti jį sau vardan visų kitų. Žinoma, dabar geriau suprantu, ką reiškia būti susisiejus su Viešpačiu jo kryžiuje. Tačiau niekas niekada iki galo negalės suvokti šio slėpinio.“ 1936 m. mirus motinai prie jos prisijungė ir į katalikų tikėjimą atsivertusi jos sesuo Roza. 1938 m. duodama amžinuosius įžadus sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta rankose laikė šv. Kryžiaus Jono žodžius: „Nuo šiol mano vienintelis pašaukimas yra mylėti.“

1938 m. lapkritį Nacių judėjimo antisemitizmas tapo akivaizdus visam pasauliui. Jie degino sinagogas, žydai buvo terorizuojami. Karmelitės, supratusios kad Editai likti Vokietijoje yra labai nesaugu, išsiuntė ją į vienuolyną Olandijoje, Limburgo provincijoje. Čia ji parašė savo testamentą: „Net ir dabar aš paklusniai priimu mirtį, kurią Dievas man paruošė, su visišku džiaugsmu, kaip jo švenčiausią valią man. Meldžiu Dievą priimti mano gyvenimą ir mirtį... kad Viešpats būtų priimtas savo žmonių ir kad jo Karalystė šlovingai ateitų, vardan Vokietijos išganymo ir taikos pasaulyje.“

Būdama Olandijoje sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta skubiai parašė darbą „Bažnyčios misticizmo mokytojai ir karmelitų tėvas, Kryžiaus Jonas, jo 400-ųjų gimimo metinių proga. 1542–1942“. Laiške draugei ji rašė: „Kryžių pažinti galima tik jį deramai patiriant. Nuo pat pirmos akimirkos esu įsitikinusi, ir sakau tai iš visos širdies – Ave, Crux, Spes unica“ (lot. Sveikas, Kryžiau, mūsų vienintele viltie).

Kai 1942 m. rugpjūčio 2-ąją jos abi su seserimi Roza buvo suimtos, Editos padrąsinimas „Eikš, mudvi einame dėl savo tautos“ buvo paskutiniai jos žinomi žodžiai. Kartu su daugeliu kitų žydų kilmės krikščionių abi moterys buvo išvežtos į koncentracijos stovyklą Aušvice. Manoma, kad rugpjūčio 9-ąją jos abi ir daugelis kitų jų seserų ir brolių atidavė gyvybę dujų kameroje.

Profesorius Janas Nota, buvęs labai prisirišęs prie Editos, vėliau rašė: „Ji yra Dievo akivaizdos liudininkė pasaulyje, kuriame Dievo nėra.“ Šiuo sunkiu istoriniu ir pačiu žiauriausiu žydų tautai laikotarpiu save laikiusi ateiste Edita atrado Kristų kaip ilgai ieškotą Tiesą, kuri ją išlaisvino. Iš kančios kaip beprasmybės suvokimo, iš pykčio, taip gausiai klestinčio pasaulyje, kuris, nacių atžvilgiu, sakytume, būtų pelnytas. Išlaisvino iš baimės ir neužtikrintumo. Tame siaubingai skausmingame ir sunkiai suvokiamo žiaurumo liūne jos laisvė neleido jai paskęsti. Leido jai mylėti savo artimą, ir paaukoti save už visus kitus, kenčiančius ir kankinančius, bei melsti visiems atleidimo.

1998 m. spalio 11 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė ją šventąja.