Ch. Dickens. Kalėdų giesmė/ vertė V. Vitkūnienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 192 p.

Šią istoriją iki kaulų smegenų turbūt žino net ir šiuolaikiniai vaikai. Bent jau iš filmukų, kurie rodomi kiekvienų žiemos atostogų metu. Gėda prisipažinti ir man – skaičiau (o ne – mačiau) šią Dikenso knygą pirmą kartą. Į kontekstą įvedė labai šaunus palydėjimas knygos pradžioje, kur papasakota, kas toks buvo tas Dikensas (aš tai žinau, bet šiandien svarbu apie tai priminti) ir kokią įtaką turėjo to meto Anglijos visuomenėje. Taip pat, kaip buvo tada švenčiamos Kalėdos ir kodėl jas Dikensas aprašo būtent taip.

O istorija išties sukrečianti, įtraukianti, užburianti. Nesuabejojau nei vienu žodžiu, nei vienu pasakojimo vingiu ar detalių pliūpsniu. Sumaniai Dikenso papasakota Kalėdų, švenčių, buvimo kartu prasmė nė kiek nekvepia banalumu, o kaip tik kviečia susimąstyti ir prisiminti, kad esame tokie laikini pakeleiviai šioje žemiškoje kelionėje, kad būtų kvaila paskęsti vien rūpesčiuose ir išskaičiavimuose. Keiskime savo gyvenimus, kol dar galime. Džiaukimės šeimos šventėmis, Kalėdomis, tuo, kad kažkam rūpime, nepadarykime Kalėdų vartojimo ir valgymo muge (beje, apie tai Dikensas šioje knygoje irgi labai daug rašo), o pasilikime, išsaugokime bendrystės, žaidimų, buvimo kartu džiaugsmą. Perskačiusi šią knygą labai gerai pasijutau. Ir dar labiau pradėjau laukti Kalėdų.