Nežinau, kurią dalelytę pavartoti, įvardijant, jog šį mėnesį yra keturios naujos knygos paaugliams – tik ar net? Būna mėnesių, kai nėra nė vienos naujienos. Kita vertus, paauglių knygų pastaraisiais metais išleidžiama vis daugiau. Jau antrus metus Lietuvoje vyksta paauglių ir jaunimo literatūros konkursas. Šių metų konkurso nominantų ir laimėtojos knygas aptarsiu kito mėnesio apžvalgoje, o šįkart visos keturios naujienos – verstinės.

Tačiau, pabandykim tiesiog imti ir iš arčiau pažiūrėti, kuo jos įdomios, išskirtinės, ar aktualios mūsų paaugliams?

***

M. Hemingway. Nematoma mergaitė/ vertė V. Bėkštienė. – Vilnius: Gelmės, 2016. 96 p.

Šią knygą, remdamasi savo dienoraščiu, parašė visame pasaulyje gerai žinomo rašytojo Ernesto Hemingvėjaus anūkė Marielė. Tiesa, kai ji gimė, senelis prieš keturis mėnesius jau buvo miręs. Taigi jai pačiai sutikti savo senelio neteko. Tačiau teko patirti, ką reiškią gyventi žymioje giminėje, kuri, švelniai tariant, mažų mažiausiai, yra keista, bet iš tiesų – dar ir labai serganti. Šią šeimą jau kelios kartos iš eilės persekioja depresija, alkoholizmas, psichinės ligos ir net savižudybės. Marielės seserys – taip pat ne išimtis: viena serga depresija, kita – šizofrenija. Tačiau Marielė jau nuo ankstyvos vaikystės stengėsi būti kitokia šioje šeimoje – nematoma, bet tuo pačiu visada pasirengusi padėti ir būti šalia. Net kai dėl to nukenčia mokslai. Nes Marielės pasirinkimas – išgyvenimo: ar neparašyti rašinio, ar padėti mamai ištverti psichozę?

Temos tikrai sudėtingos, sukrečiančios, tačiau žavi autorės pasakojimo stilius. Ji pasakoja tarsi atsiribojusi, kaip įmanoma šviesiau, stilius pakankamai objektyvus, pamažu atskleidžiamas itin brandus Marielės požiūris į pasaulį. Ji stengiasi atrasti pozityvių dalykų ir iš kiekvienos gyvenimiškos patirties išsinešti tai, ką išmoko gero, kas galėtų praversti ateityje. Sudėtinguose dvasiniuose išgyvenimuose atsispindi ir įvairūs kasdienybės nutikimai, įvykiai, pokalbiai, kuriuose matyti, kad Marielė nepyksta ant nieko dėl savo tokio likimo. Knygoje labai subtiliai atsiskleidžia, kaip užaugama asmenybe, su tvirtom nuostatom ir vertybėm.

Manau, patiks visiems, išsiilgusiems tikrumo. Ir nebijantiems šiek tiek išprotėjusių žmonių.

S. Edgar ir P. Beorn. 14–14/ vertė G. Butvinskienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 232 p.

Dviejų autorių knyga – savotiškas fantasy detektyvas. Iš pažiūros, istorija prasideda gana paprastai: trylikametį Adrianą mama verčia parašyti naujametinį sveikinimą savo giminaičiams, tarp jų – ir seniai matytam bendraamžiam pusbroliui Hadrianui. Norėdamas pasimaivyti, Adrianas prirašo melagysčių ir išsiunčia laišką. Tiesa, iš kur prie pat namų atsirado toji keista, nematyta ir tokia aptriušusi pašto dėžutė? Na, tiek to – nereiks eiti iki pašto. Toliau skaitome apie pusbrolio Hadriano kasdienybę: ji, švelniai tariant, gerokai skiriasi nuo to, kaip šiandien gyvena vaikai. Hadrianas svajoja apie nemokamą mokslą, tačiau tėvas nežada jam leisti ateityje mokytis, mat reikia žmogaus prie ūkio. Visi vaikai Hadriano šeimoje dirba prie žemės darbų, padeda kuopti ir prižiūrėti gyvulius, žaislus jie pasigamina patys iš įvairairių skiaučių ir medžio gabaliukų... Jei būsite akylesni, pastebėsite, kad šių dviejų vaikų gyvenimus skiria lygiai šimtas metų. Tačiau jie vis tiek susirašinėja, pasakoja vienas kitam apie savo problemas, vėliau – ir padeda jas spręsti. Abiems berniukams pamažu ima aiškėti, kad kažkas čia vis dėlto ne taip, kad jie gyvena skirtinguose pasauliuose. Tačiau kaip gali bendrauti? 

Tai iš tiesų įdomi istorija, paskaninta fantastiškomis detalėmis. Apie draugystę ir pagalbą vienas kitam. Apie mokyklą, jos problemas ir tokias skirtingas trylikamečių kasdienybes...

R. Schneider. Pažadink mane, kai viskas baigsis/ vertė A. Jucytė. – Vilnius: Alma littera, 2016. 336 p.

Knygos autorė pagal specialybę yra bioetikė, tad gal nereikėtų stebėtis, jog pasakoja ji apie... ligą. Labai pavojingą ir užkrečiamą tuberkuliozės formą, kuriai išgydyti kol kas nėra sukurta vaistų. Tokia liga susirgę vaikai izoliuojami iš gyvenimo – išsiunčiami į sanatoriją, iš kurios tėra du keliai: arba pasveikti ir grįžti atgal į įprastą gyvenimą, arba, deja, numirti... Tiesa, pabaigoje knygos autorė pateikia išsamią savo versiją, kodėl jai buvo svarbu tai ir taip papasakoti ir kad tokios ligos iš tiesų nėra. Tačiau knygos autorę gąsdina įvairių senų, jau išgydytomis laikytų ligų protrūkiai mūsų dienomis, atsinaujinimas bei deformacijos.

Be viso to, kad tai knyga apie ligą, apie gyvenimą, kuris pasikeičia kardinaliai ir neklausia tavęs, ar tu to nori, tai dar ir knyga apie tikrąją... meilę. Pirmąją, matyt. Tačiau itin tragišką. Nepasakosiu smulkmenų ir neišduosiu knygos siužeto, tačiau kviečiu išdrįsti šią knygą perskaityti. Joje, kaip ir dera knygoje apie paauglius, netrūksta svaičiojimų, tam tikro susireikšminimo, sekimo prekių ženklais ir madomis, tačiau tai knyga apie savęs paiešką itin sudėtingomis sąlygomis. 

M. Aromštam. Kai ilsis angelai/ vertė V. Genienė. – Vilnius: Gelmės, 2016. 208 p.

Dar viena knyga, kurią labai, labai norėčiau, kad pastebėtų ne tik paaugliai, bet ir jų tėvai, mokytojai, net darželių auklėtojai. Tai istorija apie kitokią mokytoją, kurios pradinukai vaikai nesimoko iš vadovėlių, o mokytoja yra gerokai atitrūkusi nuo vadovėlinių pedagogikos standartų ir aprašymų, kaip turi elgtis bei atrodyti mokytojas. Mokytoja Marsema pagrindine savo užduotimi laiko „taisyti“ vaikų sielas. Marsema sako, jog mokytojai neprivalo mylėti savo mokinių ir neturėtų manyti, kad mokiniai, kaip kokie žaisliukai, visada turi elgtis ir atrodyti tik „pagal taisykles“. Deja, šiandien daugumos vaikų gyvenimas gerokai nutolęs nuo taisyklių ir įprastų šeimos rėmų... Štai vienas vaikas yra iš išsiskyrusios šeimos, kitam – atvirkščiai – viskas gerai, trečias pagyrūnas, ketvirtas įžūlus, penktas vagia iš mokytojos piniginės...

Tai knyga – apie dvasines kiekvieno žmogaus ašis, kurios daug svarbesnės už žinių ir įgūdžių pamatą.

Tai knyga, kviečianti atrasti kiekvieną vaiką – tokį koks jis yra iš tiesų, o ne tokį, kokį patogų norime jį padaryti. Juk ne visada vien dėlto, kad visus vaikus mylėsime ir demokratiškai bendrausime – reiškia, kad jie užaugs gerais žmonėmis bei aktyviais piliečiais. Tik teoriškai pedagoginės vertybės atrodo neabejotinos, o gyvenime pasirodo labai prieštaringos Vaikai – ne porceliano lėlytės. Jie – žmonės. O kaip žmonės, jie mums sukelia labai skirtingus jausmus. Todėl Marsema nusprendžia, kad svarbiausia mokytojui yra sužinoti apie vaikų vidinį gyvenimą, apie tai, kas juose slypi. Tai – gal net svarbiausia. Gal kartais vaikams tiesiog stinga dėmesio? Ir žygdarbio, po kurio jie pasijustų herojais.

Ši knyga, manau, nepaliks abejingų. Ji sako, kad gyvenimas yra visoks ir visokį jį ir reikia gyventi. Atsiliepti į tau siunčiamus iššūkius ir užduotis. Net kai labai sunku. Net kai neveikia taisyklės ir sukurtos teorijos. Beje, savo požiūriu į vaikus, ši autorė man labai, labai primena mūsų a.a. vaikų ir paauglių rašytoją Gendrutį Morkūną.