Šeštasis „Amoris Laetitia“ skyrius pateikia šeimos ir rengimo jai sielovados gaires

Turime pripažinti, labai vertingas supratimas, jog santuoka yra meilės dalykas, kai tuoktis gali tik tie, kurie laisvai tam apsisprendžia ir vienas kitą myli. Vis dėlto, kai meilė tampa vien patrauklumu ar miglotu jausmu, sutuoktiniai gali pasidaryti itin pažeidžiami tam jausmui išblėsus ar fiziniam patrauklumui sumenkus. Kadangi tai nutinka dažnai, sutuoktinius pirmus kelerius santuokinio gyvenimo metus būtina lydėti siekiant praturtinti ir sustiprinti sąmoningą bei laisvą sprendimą priklausyti vienas kitam ir mylėti vienas kitą iki galo. Dažnai sužadėtuvių laiko neužtenka, apsisprendimą tuoktis skubina įvairios priežastys, jaunuolių nepakankama branda. Todėl ką tik susituokusieji privalo užbaigti tai, ką pradėjo sužadėtuvių laikotarpiu.

Kita vertus, norėčiau pabrėžti, kad šeimų pastoracijai tenka iššūkis padėti atrasti, kad santuoka nėra kas nors, kas jau baigta. Sąjunga yra reali ir neatšaukiama, patvirtinta ir pašventinta Santuokos sakramento. Tačiau susijungdami sutuoktiniai tampa savo pačių istorijos pagrindiniais veikėjais, šeimininkais ir drauge įgyvendintino projekto kūrėjais. Žvilgsnis krypsta į ateitį, kurią diena po dienos reikia statydinti padedamiems Dievo malonės, ir kaip tik todėl negalvojama, kad sutuoktinis tobulas.

Reikia atsisakyti iliuzijų ir priimti žmogų tokį, koks jis yra: netobulas, pašauktas augti, esantis kelyje. Kai į sutuoktinį nuolat žvelgiama kritiškai, tai rodo, kad santuoka nelaikoma kantriai, supratingai, pakančiai ir dosniai drauge kurtinu projektu. Tada meilę pamažu pakeičia inkvizicinis ir negailestingas žvilgsnis, kiekvieno nuopelnų bei teisių kontrolė, protestai, konkuravimas ir savigyna. Šitaip sutuoktiniai tampa nepajėgūs vienas kitą palaikyti abiem bręstant bei augant vienybe.

Jaunavedžiams šitai aiškiai ir realistiškai būtina parodyti nuo pat pradžių, kad jie suvoktų, jog tai tik pradžia. Ištariamas „Taip“ vienas kitam yra pradžia kelionės, kurios tikslui pasiekti teks įveikti skersai kelio stojančias aplinkybes ar kliūtis. Gautas palaiminimas yra malonė ir paskata žengti šiuo visada atviru keliu. Dažnai pravartu susėsti ir aptarti savo konkrečius planus, jų tikslus, priemones, smulkmenas.

Pamenu posakį, kad stovintis vanduo genda, darosi netikęs. Būtent tai nutinka, kai meilės gyvenimas pirmais santuokos metais stagnuoja, liaujasi judėjęs, netenka sveiko, pirmyn stumiančio nerimastingumo. Jaunos meilės šokis žingsnis po žingsnio judant į priekį, šokis nuostabos ir vilties kupinomis akimis neturi sustoti.

Per sužadėtuves ir pirmus santuokos metus viltis yra tartum raugas, įgalinantis matyti toliau prieštaravimų, konfliktų ir problemų, visada regėti plačiau. Būtent ji budina visus lūkesčius, skatinančius toliau žengti augimo keliu. Ta pati viltis kviečia pilnatviškai gyventi dabartimi, atiduodant širdį šeimos gyvenimui, nes geriausias būdas pasirengti ir sustiprėti ateičiai yra gerai gyventi dabartimi.

Kelias neišvengiamai reiškia įvairius etapus, kviečiančius dosniai dovanotis: nuo pirmo poveikio, paženklinto ryškiai juslinės traukos, pereinama prie kito kaip savo paties gyvenimo dalies poreikio. Tada ima patikti abipusė priklausomybė, žengiama prie viso gyvenimo kaip abiejų projekto supratimo, gebėjimo pirmenybę savo paties poreikių atžvilgiu teikti kito laimei, džiaugsmo regėti savo santuoką kaip gėrį visuomenei.

Brendimas meile taip pat apima mokymąsi „derėtis“. Tai ne savanaudiška nuostata ar komercinio pobūdžio žaidimas, bet galiausiai abipusės meilės pratybos, nes tokios derybos yra abipusės pasiūlos ir atsižadėjimo dėl šeimos gėrio sampyna. Kiekvienu nauju santuokinio gyvenimo etapu pravartu susėsti ir iš naujo susiderėti taip, kad nebūtų laimėtojų ir pralaimėtojų, bet laimėtų abu. Namie sprendimai priimami ne vienašališkai ir už šeimą atsakingi abu sutuoktiniai, tačiau kiekvieni namai yra nepakartojami ir kiekviena santuokinė sintezė skirtinga.

Viena iš priežasčių, dėl kurios žlunga santuokos, yra per dideli lūkesčiai, kurių tikimasi iš santuokinio gyvenimo. Kai atrandama tikrovė, ribotesnė ir problemiškesnė nei įsivaizduota, sprendimas turėtų būti ne staigiai ir neatsakingai galvoti apie skyrybas, bet priimti santuoką kaip brendimo kelią, kuriame kiekvienas iš sutuoktinių yra Dievo priemonė įgalinti augti kitą. Keistis, augti, plėtoti turimas geras potencines savybes įmanoma. Kiekviena santuoka yra „išganymo istorija“, o tai reiškia, jog pradedama nuo kokio nors trapumo, kuris Dievo malonės ir kūrybiško bei dosnaus atsako galia užleidžia vietą vis tvirtesnei ir vertingesnei tikrovei.

Galbūt didžiausia vyro ir moters užduotis meilėje yra ši: padėti vienas kitam tapti vis labiau vyru ir vis labiau moterimi. Padėti augti reiškia padėti kitam ugdytis savo paties tapatybę. Todėl meilė – savotiškas amatas.

Biblijos tekste apie vyro ir moters sukūrimą pirmiausia regime, kad Dievas sukuria vyrą (plg. Pr 2, 7), šiam pajutus, kad trūksta kažko esminga, sukuria moterį, o tada matoma vyro nuostaba: „O, taip, šita kaip tik man!“ Po to kone girdime nuostabos kupiną dialogą vyrui ir moteriai pradedant vienas kitą atrasti. Juk net ir sunkiomis akimirkomis vienas nustebina kitą ir taip iš naujo atsiveria durys vienam kitą sutikti taip, kaip pirmą kartą. Ir kiekviename naujame etape iš naujo grįžtame prie vienas kito „formavimo“. Meilė lemia, kad vienas laukia kito ir praktikuoja amatininkui būtingą kantrybę, paveldėtą iš Dievo.

Lydint sutuoktiniai skatintini dosniai teikti gyvybę. „Atsižvelgiant į asmeninį ir visiškai žmogišką santuokinės meilės pobūdį, šeima planuotina sutuoktinių sutartiniu dialogu, paisant laiko tarpsnių ir gerbiant partnerio kilnumą. Siekiant priešintis mąstysenai, dažnai priešiškai gyvybei, šiuo atžvilgiu iš naujo reikėtų atrasti encikliką Humane vitae (plg. 10–14) ir apaštališkąjį paraginimą Familiaris consortio (plg. 14; 28–35).

Atsakingas apsisprendimas būti tėvais reikalauja sąžinės – „slapčiausio žmogaus branduolio ir šventovės, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“ (Gaudium et spes, 16), – ugdymo. Juo labiau sutuoktiniai stengiasi savo sąžinėje įsiklausyti į Dievą ir jo įsakymus (plg. Rom 2, 15) ir leidžiasi būti dvasiškai lydimi, juo labiau jų apsisprendimas bus viduje laisvas nuo subjektyvios savivalės ir prisitaikymo prie jų aplinkos elgsenos“.

Tebegalioja tai, ką aiškiai patvirtino Vatikano II Susirinkimas: sutuoktiniai, „bendrai tardamiesi, bendromis pastangomispriims teisingą sprendimą, siekdami tiek savo, tiek jau gimusių arba dar būsimų vaikų gerovės, atsižvelgdami į medžiagines ir dvasines savo padėties bei laiko aplinkybes, paisydami savo šeimos bendruomenės, laikinosios visuomenės ir pačios Bažnyčios labo. Galutinai šį sprendimą Dievo akivaizdoje privalo padaryti patys sutuoktiniai“.

Kita vertus, „skatintina naudotis metodais, kurie grįsti „natūraliais vaisingumo ritmais“ (Humanae vitae, 11), nes „tais metodais išsaugoma pagarba sutuoktinių kūnui, skatinama švelni meilė vienas kitam ir padedama ugdyti tikroji laisvė (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2370). Visada pabrėžtina, kad vaikai yra nuostabi Dievo dovana, džiaugsmas tėvams ir Bažnyčiai. Per juos Viešpats atnaujina pasaulį“.

Kai kurie ištekliai

Sinodo tėvai nurodė, kad „pirmi santuokinio gyvenimo metai yra esmingai svarbus ir keblus laiko tarpsnis, per kurį poros geriau supranta santuokos iššūkį bei reikšmę. Iš to išplaukia pastoracinio lydėjimo po sakramento šventimo poreikis (plg. Familiaris consortio, III dalis). Labai svarbu, kad tokioje pastoracijoje dalyvautų patyrusių sutuoktinių poros. Vieta, kur patyrusios poros galėtų padėti jaunesnėms, galbūt talkinant asociacijoms, bažnytiniams sąjūdžiams ir naujosioms bendruomenėms, yra parapija. Sutuoktinius reikia skatinti laikytis pamatinės nuostatos priimti vaiką kaip didelę dovaną. Sykiu pabrėžtini tokie dalykai kaip šeimų dvasingumas, malda ir dalyvavimas sekmadieninėje Eucharistijoje.

Poras būtina raginti reguliariai susitikti, kad jos puoselėtų dvasinio gyvenimo augimą bei solidarumą konkrečių gyvenimo iššūkių sūkuryje. Liturgija, maldos gyvenimas ir Eucharistijos šventimas šeimų intencija, pirmiausia minint santuokos jubiliejus, buvo minėti kaip svarbūs veiksniai plėtojant evangelizaciją per šeimą“.

Šis kelias yra laiko klausimas. Meilei reikia dovanojamo laiko, visa kita nustumiant į antrą planą. Reikia laiko pasikalbėti, neskubant apsikabinti, pasidalyti planais, vienam kitą išklausyti, į vienas kitą pažvelgti, vienas kitą įvertinti, sustiprinti santykį. Kartais problema yra karštligiškas visuomenės ritmas arba darbo pareigų sąlygojamas laikas. Kartais problema yra tai, jog kartu praleistas laikas nėra kokybiškas. Dalijamės vien fizine erdve, bet neskiriame dėmesio vienas kitam. Pastoracijos darbuotojai ir šeimų grupės turėtų padėti jaunavedžiams arba netvirtoms poroms mokytis tokiomis akimirkomis vienam su kitu susitikti, sustoti vienas kito akivaizdoje, taip pat pasidalyti tylos akimirkomis, padėsiančiomis patirti sutuoktinio artumą.

Sutuoktiniai, turintys šiuo atžvilgiu gerą „mokymosi“ patirtį, galėtų pasiūlyti praktinių priemonių, kurios buvo naudingos jiems patiems: planuoti bendrą laisvalaikį, poilsio su vaikais laiką, įvairius svarbių dalykų šventimo būdus, bendrai išgyvenamo dvasingumo erdves. Tačiau jie taip pat gali mokyti to, kas tas akimirkas padeda užpildyti turiniu bei prasme, mokyti bendrauti. Visa tai itin svarbu, kai blėsta per sužadėtuves patirtas naujumas. Nežinodami, ką veikti su bendru laiku, sutuoktiniai, vienas arba kitas, galiausiai ims ieškoti prieglobsčio technologijoje, susigalvos kitų pareigų, ieškos kito glėbio arba bėgs nuo nepatogaus artumo.

Neseniai susituokusios poros taip pat skatintinos susikurti savus įpročius, teikiančius sveiką stabilumo ir saugumo jausmą ir taip įtvirtinančius tam tikrus kasdienius ritualus. Geras dalykas rytą visada pradėti bučiniu, kas vakarą vienam kitą palaiminti, laukti ir sutikti, kai kitas pargrįžta, kartais drauge išeiti, dalytis namų užduotimis. Tačiau sykiu naudinga rutiną pertraukti šventėmis, neprarasti gebėjimo švęsti šeimoje, džiaugtis ir švęsti tai, kas patirta gera. Būtina drauge stebėtis Dievo dovanomis ir drauge kurstyti užsidegimą gyventi. Jei išmokstama švęsti, tas gebėjimas atnaujina meilės energiją, išlaisvina iš monotonijos ir kasdienę rutiną pripildo spalvų bei vilties.

Mes, ganytojai, turėtume skatinti šeimas augti tikėjimu. Todėl pravartu raginti dažnai eiti išpažinties, ieškoti dvasinio vadovavimo, dalyvauti rekolekcijose. Tačiau nereikia užmiršti kviesti per savaitę surasti laiko šeimos maldai, nes „šeima, kuri meldžiasi vieningai, vieninga ir lieka“. Kartais, lankydami šeimas, turėtume pakviesti visus šeimos narius pasimelsti vieniems už kitus ir šeimą patikėti Viešpaties rankoms. Sykiu naudinga kiekvieną iš sutuoktinių paraginti vienam pasimelsti Dievo akivaizdoje, nes kiekvienas turi savo slaptų kryžių.

Kodėl Dievui nepapasakojus, kas slegia širdį, ar nepaprašius jėgos savo žaizdoms išgydyti ir šviesos savo įsipareigojimui tesėti? Sinodo tėvai taip pat pabrėžė, kad „Dievo žodis yra šeimos gyvenimo ir dvasingumo šaltinis. Visų šeimų pastoracija turėtų leistis būti formuojama viduje ir ugdyti namų Bažnyčios narius maldingu ir bažnytiniu Šventojo Rašto skaitymu. Dievo žodis yra ne tik geroji naujiena privačiam asmens gyvenimui, bet ir sprendimo kriterijus bei šviesa, padedanti įžvelgti įvairius iššūkius sutuoktiniams ir šeimai“.

Gali pasitaikyti, kad vienas iš sutuoktinių yra nekrikštytas arba nenori gyventi tikėjimo įpareigojimais. Tada kitas, trokšdamas gyventi ir augti kaip krikščionis, dėl sutuoktinio abejingumo skausmingai išgyvena. Vis dėlto įmanoma surasti tam tikrų bendrų vertybių, kuriomis galima dalytis, ir jas karštai puoselėti. Kad ir kaip būtų, mylėti netikintį sutuoktinį, daryti jį laimingą, lengvinti jo kančias ir dalytis su juo gyvenimu yra tikras šventėjimo kelias. Kita vertus, meilė yra Dievo dovana, ir ten, kur ji išliejama, juntama jos perkeičiamoji jėga, kartais slėpiningai ir ligi to, kad „netikintis vyras pašventinamas tikinčia žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru“ (1 Kor 7, 14).

Parapijos, sąjūdžiai, mokyklos ir kitos Bažnyčios institucijos gali įvairiais būdais padėti šeimas globoti bei gaivinti. Pavyzdžiui, tokiomis priemonėmis kaip kaimynystėje gyvenančių ar susidraugavusių porų susitikimai, trumpos rekolekcijos sutuoktiniams, specialistų konferencijos labai konkrečiomis šeimos gyvenimo temomis, konsultavimo santuokos klausimais centrai, misionieriai, parengti kalbėtis su sutuoktiniais apie jų sunkumus bei lūkesčius, konsultavimas šeimai susiduriant su įvairiomis situacijomis (priklausomybėmis, neištikimybe, smurtu šeimoje), dvasingumo erdvės, ugdymo kursai tėvams, auginantiems probleminius vaikus, šeimų susirinkimai.

Parapijos raštinė turėtų būti pasirengusi nuoširdžiai užsiimti šeimų neatidėliotinais poreikiais arba sklandžiai nukreipti ten, kur jos galėtų sulaukti pagalbos. Taip pat galima pastoracinė parama, teikiama sutuoktinių grupių, užsiimančių tiek tarnyste, tiek misija, malda, ugdymu ar tarpusavio pagalba. Tokios grupės suteikia galimybę duoti, atsiverti kitiems, dalytis tikėjimu, tačiau sykiu yra priemonė santuoką sutvirtinti bei padėti jai augti.

Tikra tiesa, kad daug porų po santuokos iš krikščionių bendruomenės pranyksta, tačiau mes ir patys dažnai neišnaudojame progų, kai jų atsiranda, patraukliai pristatyti krikščioniškos santuokos idealą ir pasiūlyti lydėjimo galimybių: galvoje turiu, pavyzdžiui, vaiko krikštą, pirmąją Komuniją ar dalyvavimą laidotuvėse arba giminaičio ar draugo santuokoje. Tokiomis progomis vėl susirenka beveik visi sutuoktiniai, todėl jomis būtina pasinaudoti.

Kitas būdas prisiartinti yra namų palaiminimas ar Mergelės atvaizdo keliavimas; tai teikia progą pradėti pastoracinį dialogą apie šeimos padėtį. Naudinga gali būti brandesnei porai patikėti užduotį pagloboti jaunas poras kaimynystėje, jas aplankyti, pasidomėti jų bendro gyvenimo pradžia ir patarti, kaip augti. Esant dabartinio gyvenimo ritmui, didžiuma sutuoktinių nebus nusiteikę dažniems susitikimams, o mes negalime apsiriboti nedidelio elito pastoracija. Šiandien šeimų pastoracija turėtų būti iš pagrindų misionieriška, išeinanti, artima, nereikėtų tenkintis vien kursais, sulaukiančiais nedaug lankytojų. Apšviesti krizes, būgštavimus ir sunkumus

Keli žodžiai skirtini ir tiems, kurie savo meile jau subrandino jauną sužadėtuvių vyną. Kai vyną subrandina ši kelio patirtis, nedidelių gyvenimo akimirkų ištikimybė pasirodo, sužydi visa savo pilnatve. Tai – lūkesčio ir kantrybės ištikimybė. Ta pasiaukojimo ir džiaugsmo kupina ištikimybė tartum sužydi amžiaus tarpsnyje, kai visa yra „subrendę“, o akys suspindi regint savo vaikų vaikus. Ji buvo nuo pradžių, tačiau dabar yra įsisąmoninta, nusistovėjusi, subrandinta kasdienių staigmenų, atrandamų diena iš dienos, metai iš metų. Kaip mokė Kryžiaus Jonas, „seniai vienas kitą mylintys yra išmėginti ir išbandyti“. Jie neturi „juslinių aistrų, jų nedegina išorėn kreipiančios aistros. Dabar ragauja saldų meilės vyną, išlaikytą ir nusėdusį į sielos gelmes“.

Tai liudija, jog gebėta vieningai įveikti krizes ir nerimo laikotarpius nebėgant nuo iš- šūkių ir nesislepiant nuo sunkumų.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6