Žymus britų rašytojas Aldous Huxley teigė, kad svarbiausia istorijos pamoka yra ta, jog žmonės nieko iš jos nepasimoko. Kita vertus, mūsų pasaulis be idealistų ir savotiškų don kichotų, kurie vis stengiasi išmokti ir kitus pamokyti tų istorijos pamokų, būtų tiesiog niūri vieta gyventi. Praėjo jau 80 metų nuo to laiko, kai pasirodė viena garsiausių knygų per visą Lietuvos istoriją, būtent to paties pavadinimo, jauno trisdešimtmečio istoriko idealisto Adolfo Šapokos redaguotas veikalas. Todėl norisi prisiminti istoriką, kuris paliko didžiulį indėlį ne tik mūsų istoriografijoje, bet ir paliko svarbias pilietiškumo pamokas.

1906 m. gimęs Šapoka brendo jau nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Gal todėl jo užsidegimas kartais skyrėsi nuo visai kitomis sąlygomis išsilavinimą gavusių tuometinių dėstytojų, nors, be abejonės, jis stengėsi dalį bruožų perimti iš jų. 1929 m. jis baigė Lietuvos (dabartinį Vytauto Didžiojo) universitetą ir pradėjo savo kaip istoriko kelią. Vis dėlto mano tikslas nėra apžvelgti Šapokos istoriografinius nuopelnus. Atvirai sakau, esu šalininkas to požiūrio, kad istorikui neužtenka vien ištirti kas, kaip ir kodėl vyko konkrečiu istorijos momentu. Svarbi žinutė, kurią istorikas neša skaitytojams. Kartais ji būna labai pakoreguota laiko dvasios, bet kartais istorikas, pažindamas daugybės epochų įvairovę, būna tas žmogus, kuris gali prieš tą laiko dvasią pamaištauti.

Mane domina pilietinė tuomet trisdešimtmečio Šapokos pozicija, jo pastangos suburti bendraminčius, kad jie veiktų organizuotai, kad kartu siektų bendrų tikslų, to, ko kartais labai pasigendame šiandien. Tam jis turėjo talentą – nors aiškiai save laikė katalikiškos pasaulėžiūros atstovu, jis buvo geras organizatorius, siekęs suburti bendrai veiklai skirtingų pažiūrų žmones. Kodėl tai buvo taip reikalinga, gali priminti nerami tuometinė tarptautinė padėtis. „Lietuvos istorijos“ išėjimo metu, 1936-aisiais, ideologiniai mūšiai tiesiog virte virė ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Neišspręsta nesantaika su Lenkija, noras atsiimti okupuotą Vilniaus kraštą, auganti hitlerinės Vokietijos galybė kėlė įtampą. Dėmesį prikaustė ir prasidėję Ispanijos pilietinio karo veiksmai, kur visi didieji ir mažieji geopolitinių šachmatų žaidėjai stengėsi susikurti įvaizdį apie laimėtą pirmąją partiją. Visuomenė buvo susipriešinusi, o spaudoje vyko ne mažiau aštrūs poleminiai susikirtimai nei dabar. Pasaulėžiūrų skirtumai darėsi vis akivaizdesni ir ilgainiui tai turėjo labai skaudžių pasekmių. Kažkam ir tada, ir dabar, reikėjo mėginti vienyti, ieškoti kompromisų, bet kartu daryti prasmingą ir reikalingą darbą. Čia pasakojime labai gražiai įsiterpia būtent Šapoka.

Nebūtų tikslu lyginti 1936-aisiais ir 2016-aisiais rašomos istorijos, nors bendrų bruožų esti gausu. Šapoka gerai įžvelgė istorijoje tam tikrus dėsningumus, suprato, kad visi įvykiai susiję, ir dabartis yra neišvengiamai veikiama praeities. Kad ir kaip bandytume nuo to bėgti, istorija visada tampa svarbi, kai siekiame suprasti savo identitetą, net kai matome savo valstybės vietą pasaulyje. Tik tam reikalingi gabūs istorikai. Įdėmiau pasižvalgius, Šapokos pasaulėžiūros akcentų galima pastebėti ir jo straipsniuose atsispindinčiuose istorijos veikėjų vertinimuose. Jis akcentuoja maištininkus prieš likimą, valstybininkus, visuomenininkus, organizatorius. Tai ne tik gražūs žodžiai – jie atspindi tai, ką vertino pats Šapoka. Vien ką reiškia tas maištininkas prieš likimą – suprantantis, kad greičiausiai kai kurių dalykų pakeisti vis tiek nepavyks, bet kantriai einantis keliu, kurį laiko privalomu eiti. Be tokių asmenybių pasaulyje pažanga neįmanoma, net jei kartais dėl didesnio gėrio jie save paaukoja ir išeina jauni. Pats Šapoka, miręs vos 55 metų, sustojus širdžiai, taip pat liūdnas pavyzdys.

Dar viena svarbi savybė reikalinga ne tik 1936-aisiais, bet ir 2016-aisiais – organizatoriaus. Kito žymaus jo kolegos Zenono Ivinskio teigimu, būtent Šapoka subūrė tą būrelį autorių, parašiusių Lietuvos istoriją 1936 m., tad ne veltui jai ir prigijo vardas „šapokinė“. Prisiminkime, kad tuomet visą pasaulį talžę rūstūs vėjai buvo juntami ir Lietuvoje. Kaip atsakas į moralines ir ekonomines krizes, modernizacijos keliamus prieštaravimus stiprėjo totalitarizmas, didžiausią pagreitį įgavęs kaimyninėje Vokietijoje ir netolimoje Sovietų Sąjungoje. Idėjos, kuriomis tuo metu tikėjo milijonai, laiko dvasios vėjų buvo nešamos ir į Lietuvą. Visuomenėje vis daugėjo susipriešinimo, todėl bendram darbui atmosfera darėsi vis sunkesnė. Čia reikėjo žmonių, kurie sugeba išlaikyti savąją pasaulėžiūrą, bet stengiasi dėl bendrojo gėrio, net jei kartais kompromisų surasti labai sunku. Matau Šapoką būtent kaip tokį žmogų. Būtent tokių žmonių reikėjo 1936 m.

Nebūsiu labai įžvalgus pasakydamas, kad praėjo 80 metų, o tokių žmonių trūksta. Gausu turinčių ką pasakyti, mokančių pagrįsti savo mintis, tačiau mažai tų, kurie stengtųsi taikyti susikertančias pozicijas. Vis mažėja tokių, kurie išlaikytų savo pasaulėžiūrą, tačiau sugebėtų dirbti bendrai su kitaminčiais. Norisi pateikti du pavyzdžius iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Vienas – kaip vyko Vokietijos ir Didžiosios Britanijos kovos Afrikoje, kai vakarais buvo pasikeičiama belaisviais, o neretai kartu ir surūkoma viena kita cigaretė. Antras – Vokietijos ir SSRS kova „kruvinose žemėse“, tarp jų ir Lietuvoje – kai kitas žmogus buvo matomas kaip demonas, kurį bet kokiomis priemonėmis privalu nušluoti nuo žemės paviršiaus, priešui nebegalioja jokia žmogiška empatija. Nors dabar stiprėja tendencija matuoti viską moralinio reliatyvizmo matu, mano galva, tarp šių dalykų žioji praraja. Kuo labiau kalbamės tik su tais, su kuriais norime kalbėtis, kuo labiau kabiname oponentams etiketes, užuot su jais argumentuotai diskutavę, tuo, deja, artėjame antrojo atvejo link.

Dar 1932 m. Šapoka, būdamas praktiškai to paties amžiaus kaip šio pasisakymo autorius, išreiškė norą „surasti lietuvius Lietuvos istorijoje“. Tai buvo labai reikalingas noras. Juolab tuometinėje Europoje, vis artėjančioje Antrojo pasaulinio karo katastrofos link, niekas kitas lietuvių tikrai „nebūtų ieškojęs“. Nebent siekdamas savo tikslų. „Lietuvos istoriją“ rašęs bendraminčių būrys buvo rimti istorikai ir tikri savo valstybės patriotai. Kai kas sakys, kad tai neturėtų būti suderinama. Tačiau istorija yra gerokai daugiau nei tik mokslas, istorija yra ir pasaulėžiūra. Mes per daug atskiriame mokslininką nuo visuomenininko. Retas istorikas aktyviai dalyvauja viešojo gyvenimo batalijose, reiškia poziciją svarbiais valstybei ir visam pasauliui klausimais. Gražu žiūrėti į Šapoką ir jo bendraminčius, kurių straipsniai nuolat atsidurdavo poleminiuose tarpukario spaudos puslapiuose. Jie gyveno tuo, ką darė, ir tas pavyzdys įkvepia pasimokyti ir šiandien.

Sekant tais pėdsakais, belieka tikėtis, kad ir dabartinės kartos Lietuvos istorikai rūpinsis savo valstybės ir tautos išsaugojimo perspektyva. Nesvarbu, net jei matys kelius išsaugoti tai skirtingus, svarbu, kad šis tikslas jiems išliktų vertingas. Suvesti viską į dirbtinį nacionalizmo ir kosmopolitizmo priešpriešą ir kabinti vieni kitiems etiketes nereikėtų. Taip tik toliau skaldysimės į stovyklas. Kaip gražūs jausmai draugams ir pažįstamiems netrukdo labiausiai mylėti savo šeimą, lygiai taip natūralu, jog gerbti kitas tautas ir valstybes gali tik tas, kuris pirmiausia gerbia savąją. Būtent tautų skirtybės ir jų puoselėjimas daro tautas smalsesnes viena kitos atžvilgiu, skatina suprasti kitataučio patrioto meilę savajai tėvynei ir pajausti bendrumą. Ne ką mažiau svarbu ir tai, kad valstybė, kaip ir tauta, turi turėti tam tikrą tikslą, kaip jai siekti išgyvenimo, susijusio ne tik su fiziniu, bet ir dvasiniu išlikimu. Tą aiškiai pabrėžė ir pats Šapoka. Ir visai nenuostabu, bet kaip pagrindinį veiksnį, kuris gali suklijuoti tautos narius ir suvienyti juos bendram tikslui, jis mato pagarbą istorijai. Čia norėtųsi sekti Šapokos pavyzdžiu. Nors dabar tautą matome pirmiausia ne kaip etninę, o kaip politinę bendruomenę, privalome rūpinis jos išlikimu. Ištirpimas globaliame vandenyne, net jei aiškinsime, kad tokie epochos reikalavimai, arba taip daro pažangesnės valstybės, jau būtų mūsų tautos dvasinė kapituliacija.

Pagarba istorijai nereiškia, kad negalime būti kritiški savo herojams ar vengti aštrių temų. Tai jau būtų nepagarba istorijai ir jos iškraipymas. Neturime ir užsiimti cenzūra, kai aiškiname tyrėjui, kaip, ką ir kodėl jam rašyti. Kita vertus, glaudesnis visuomenės sutarimas dėl istorinės politikos tikrai būtų reikalingas. Ne tik uždarumas, bet ir atvirumas turi turėti tam tikras ribas, nes gėris ir blogis vis dėlto egzistuoja, net jei tarp jų neretai būna gana didelė pilkoji zona. Kartu turime išmokti blaiviai žiūrėti į istoriją, atsirinkti iš jos tai, kas mums brangu, ir mylėti tai. Jau po karo rašytuose straipsniuose Šapoka pabrėždavo, kad visoje mūsų istorijoje buvo svarbių pamokų, ir kritikavo tuos, kam Lietuvos istorija užsibaigdavo Vytauto Didžiojo mirtimi. Svarbu ne tik tikėti tuo, ką darai, bet nebijoti viešai to apginti. Tai ir yra tikrosios demokratijos žavesys. Jei jos nepuoselėsime patys, prarasime ją, ir tam nebūtinai reikės invazijos iš užsienio.

XXI amžiuje stipriai žygiuojame pažangos keliu. Tą neabejotinai daro ir istorikai, kurie žvelgia vis giliau, kelia naujų teorinių ir praktinių problemų savo darbe, stengiasi naujai pažvelgti į ankstesnių autorių darbus. Tai sveikintina. Bet tarp pažangos ir tradicijos vėl nereikėtų dėti griežtos perskyros. Pažanga yra puikus dalykas tada, kai eina kartu su pagarbiu tradicijos išsaugojimu. Ne sykį matėme, kas vyksta, kai bandoma prievarta modernizuoti visuomenę. Tiek bolševikinė revoliucija 1917 m. Rusijoje, tiek nacionalsocialistų atėjimas į valdžią 1933 m. Vokietijoje yra kraštutiniai tokio „progreso į šoną“ pavyzdžiai. Modernizacija ir niveliacija per prievartą, nesuteikiant visuomenėms teisės išsaugoti savo savitumą, pykdo žmones. Vien per pastaruosius metus pamatėme, kad tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje jie baus politinį, intelektualinį ar visuomeninį elitą, jei jis sugalvos būti ne tikru elitu, į kurį norisi lygiuotis, bet viso labo „elitu, kuris tenori diktuoti visuomenei iš aukšto, žiūrėdamas į ją kaip avių bandą. Šiame kontekste mes privalome dirbti toliau ir kurti ateitį įsiklausydami į tai, kas jau buvo pergyventa ir iškentėta praeityje. Todėl manau, kad Šapokos idėjos svarbios ir XXI a. Nes nuo mūsų priklauso daugiau, nei kartais manome. Nesinori, kad teisus būtų Huxley ir turėtume „puikų naująjį pasaulį“.

Simonas Jazavita, Vytauto Didžiojo universiteto istorijos doktorantas, Kauno miesto muziejaus muziejininkas, 2016 11 22