Kai buvome maži, šeima turėjo karvę, o mūsų ganykla buvo šalia namų. Toji ganykla driekėsi anksčiau buvusios sodybos vietoje, ir ten tebeaugo keletas ankstesnio sodo medžių. Pamenu kriaušę, slyvą, keletą obelų. Viena tų obelų gal liko buvusių šeimininkų neįskiepyta (ar skiepas neprigijo, ar dar kitaip buvo) ir išaugo laukinė obelis. Tokių vėliau matydavom miške ar kitose apleistose sodybose. Toji obelis išaugindavo daug labai gražių, bet mažų, kietų, neskanių obuoliukų. Mes jų įsiropštę pasiskainiodavome, arba vėliau, kai tie obuoliukai nukritę gausiai padengdavo žolę po obelimi, prisirinkdavome ir, aišku, ragaudavome. Kaip suaugusieji juos vadindavo, taip ir mes sakydavom – kad tai rojaus obuoliukai. Dar pamenu, kad obuoliukus virdavo saldytame cukrumi vandenyje, uždarydavo stiklainiuose, o vėliau valgydavom, nebebūdavo rūgštu, būdavo skanu.

Po daugelio metų mano galvą ėmė kvaršinti paika mintis, kaip ten buvo, kad pirmieji mūsų protėviai taip lemtingai nusidėjo, paragaudami Pažinimo medžio vaisiaus. Po šimts pypkių, kaip vaizdžiai prisiminiau tuos gražius, bet labai neskanius vaikystės rojaus obuoliukus! Betgi smagus vaikiškas prisiminimas neišlaisvino nuo kvaršinančios minties. Tad kaip pažinimą šlovinančiame amžiuje gyvenančiam žmogui, taip sakant, „suvirškinti“ mintį, kad pažinimo vaisiai yra blogai, kad tai lemtinga nuodėmė? O gal kažką palengvina aiškinimas, jog tai buvo gėrio ir blogio pažinimo medis? Bet ne, man nieko nepalengvina, vis tiek juk pažinimas, kiek raštų apie tai prirašyta. Tai ką? Išeiti į gatvę ir šaukti: „Ei, žmonės! Atsisakykit savo pažinimo, nes tai juk nuodėmė!“ Trumpiausias kelias į durnyną juk būtų šis. Gal koks geraširdis ir paprotintų: „Kvaileli, baik savo nesąmones pliaukšti. Geriau naujienos paklausyk – kosminis zondas Jupiterio palydove Europoje gausybę vandens rado! Ar bent nutuoki, kiek pažinti reikėjo, kad tą padarytų? O tu kokius niekus čia šūkauji...“

Kiek aš kvaršinau galvą, kiek ją privarginau – pasakojimas būtų ne trumpesnis, kaip Robinzonas Kruzas darėsi valtį. Galop tą minčių painiavą apraminau, „suderinau“. Ir dabar galiu ramiai gyventi. Bet buvo nelengva. Dar tas sapnas... Lyg smegenims būtų maža krūvio ir be jo. Bet, tiesą sakant, sapnas ir išlaisvino galvą nuo kvailybės galvoti, koks buvo ano uždrausto rojaus medžio pavadinimas. Atsirado, taigi, svarbesnių rūpesčių...

Vieną naktį sapnavau, kad vilkiu sutana, vadinasi, esu kunigas. Ir įeina ji, mano rojaus moteris. Tokia graži kaip anuomet. Manęs, atrodo, nepažino. Kalba: „Sakykite, dvasiškas tėve, kodėl jūs nepripažįstate reinkarnacijos? Juk Evangelijoje aiškiai pasakyta, kad Elijas dar kartą buvo atėjęs kaip Jonas Krikštytojas, bet jie jo nepažino.“ Ir t. t. Žiūri į mane, laukia atsakymo. O aš juk su sutana, tad (taip sapnavau) reikia atsakyti, kad nėra jokios reinkarnacijos. Kam jau kam, bet jai negalėjau paprastai atšauti. Juk tiek metų galvojau, kaip susitiksiu, bandysiu aiškintis, atsiprašysiu jos.

Atrodo, sapne jai atsakant teko gerokai „paprakaituoti“, naudoti visas diplomatijos įmantrybes, kol kažką patenkinamai surezgiau. Užbaigiau savo gudrią kalbą gal taip: „O kam tau, dukra, sukti galvą tomis praeities ir ateities spėlionėmis? Juk turime tiek daug veikimo šiandien, nesiblaškyk, daryk, ką dabar gali padaryti.“ Žvelgdama šiltai, be nuoskaudos ji atsakė: „ Bet kaip be praeities nusižengimų šleifo galima suvokti, kad mudu anuomet susitikome? Ak, kunigėli melagėli, ir kodėl tu taip pasielgei? Juk viskas taip gražiai mudviem klostėsi. O dabar... Ir būsimame gyvenime aš turėsiu būti tavo skriaudikė. Vėl suksis ta baisi karuselė. Ir vėl gyvensim nelaimingi.“

Atsiduso giliai, kaip anuomet, dar kažką sakė, bet pabudau. Ilgai negalėjau atitokti, slogios mintys sukosi galvoje. Galop atslinko viena šviesesnė – prisiminiau, kaip laidojant Tomo senelį senas kunigas einant į kapines tyliai giedojo: „Jeigu Tu, Viešpatie, imsi kaltinti, tai kas šitą ištverti galėtų?“ Šių psalmės žodžių tarsi turėklo įsitvėręs, šiaip taip tą rytą ir atsikėliau. Diena buvo karti, rūgšti kaip anie vaikystės rojaus obuoliukai. O, tolimasai Lemo Soliari... Nereikia skrieti kažkur tarp žvaigždžių į fantastiškąjį Soliarį, kad giliausi atminties klodai atsivertų ir užgriūtų. Savuos namuos sapnais užgriuvo. Pasąmonės svečiai apsilankė. Ir kokiomis tvoromis nuo jos gintis? Viskas sugrįžta... Bet pirmąkart nors sapne ji žvelgė tiesiai, šiltai...

Gal laiko tėkmė jau nuplovė anų dienų dėmes? Ak, Viešpatie! Tu juk moki viską perkeisti, gali netinkamą tinkamu paversti. Tad sugrudusia širdimi meldžiu – padaryk mūsų nusižengimus laimingomis kaltėmis, perkeisk, gydyk mus. Ir jos kelią padaryk kiek galint šviesesnį. O Tavo gydymą lydinčius sopulius nuolankiai priimti turiu. Ne man suprasti gyvenimo vingius ir skaudžias būtinybes, kuriais Tu gydai mus. Stiprink mane, varganą bėdžių, tame nuolankume šiandien ir visados – sakau netvirtu balsu, bet Tu nepaisyk, daryk kas darytina.