Šeštasis „Amoris Laetitia“ skyrius pateikia šeimos ir rengimo jai sielovados gaires

Šeimos istorija būna paženklinta visokiausių krizų, kurios yra jos dramatiško grožio dalis. Būtina padėti suvokti, kad įveikta krizė nesumenkina santykio intensyvumo, bet pagerina, nuskaidrina ir subrandina jų sąjungos vyną. Kartu gyvenama ne tam, kad būtum vis mažiau laimingas, bet kad išmoktum būti laimingas naujaip, remdamasis galimybėmis, atveriamomis naujo etapo. Kiekviena krizė moko ir įgalina intensyviau dalytis gyvenimu ar bent atrasti naują santuokinės patirties prasmę. Jokiu būdu nesitaikstytina su smunkančia kreive, neišvengiamu blogėjimu, pakenčiamu vidutiniškumu. Priešingai, kai santuoka laikoma užduotimi, kuri reiškia ir kliūčių įveiką, kiekviena krizė suvokiama kaip proga siekti, kad kartu geriamas vynas būtų geresnis.

Sutuoktinius reikia lydėti, kad jie gebėtų sutikti pasitaikyti galinčias krizes, imtųsi iššūkių ir suvoktų, jog tai yra šeimos gyvenimo dalis. Patyrę ir parengti sutuoktiniai turėtų būti nusiteikę lydėti kitus šiuo atžvilgiu taip, kad krizės jų neišgąsdintų nei paskatintų priimti skubotus sprendimus. Kiekvienoje krizėje glūdi geroji žinia, kurią reikia mokėti išgirsti įsiklausant į širdį.

Pirmutinė reakcija yra priešintis krizės iššūkiui, gintis jaučiant, kad ji nekontroliuojama, nes parodo gyvensenos nepakankamumą, o tai trikdo. Tada taikomas metodas neigti problemas, slėptis, sumenkinti jų svarbą, kliautis, kad ilgainiui jos išsispręs. Tačiau taip sprendimas tik atidedamas, išeikvojama daug jėgų nenaudingai stengiantis nuo krizės nusigręžti ir tuomet reikalai dar labiau sukomplikuojami. Ryšiai silpsta, stiprėja atskirtis, daranti žalą artumui.

Nesprendžiant krizės labiausiai nukenčia bendravimas. Pamažu tas, kuris buvo „mylimas asmuo“, virsta „tuo, kuris mane gyvenime visada lydi“, paskui „mano vaikų tėvu ar motina“ ir galiausiai svetimu žmogumi.

Krizės imtis būtina drauge. Tai sunku, nes kartais žmonės užsisklendžia nenorėdami parodyti, ką jaučia, pasitraukia į niekingą ir apgaulingą tylą. Tokiomis akimirkomis pravartu sukurti bendravimo iš širdies į širdį erdvę. Problema, kad krizės metu bendrauti tampa dar sunkiau, jei to niekada nėra mokytasi. Tai – tikras menas, kurio mokomasi ramybės laikotarpiais, kad tai būtų panaudota sunkiais laikais. Reikia padėti atrasti slapčiausias priežastis sutuoktinių širdyse ir imtis to kaip gimdymo, kuris praeis ir paliks naują lobį. Tačiau atsakymai į apklausą rodo, jog sunkiomis ar kritinėmis situacijomis dauguma neieško pastoracinio lydėjimo, nes nelaiko jo supratingu, artimu, realistišku, konkrečiu. Todėl šiandien į sutuoktinių krizes mėginkime pažvelgti žvilgsniu, neignoruojančiu jų keliamo skausmo bei baimės naštos.

Yra visuotinių krizių, paprastai ištinkančių visas santuokas, kaip antai pradžios krizės, kai būtina išmokti suderinti skirtumus ir atitolti nuo tėvų; vaiko gimimo sukeltos krizės ir jų nauji emociniai iššūkiai; kūdikio augimo, keičiančio tėvų įpročius, krizės; daugybės jėgų reikalaujančios, tėvus iš pusiausvyros išmušančios ir kartais supriešinančios vaiko paauglystės krizės; „tuščio lizdo“ krizės, kai porai tenka iš naujo pažvelgti į save; sutuoktinio tėvų senatvės krizės, reikalaujančios didesnio artumo, dėmesio ir nelengvų sprendimų. Šios situacijos yra reiklios, kelia baimę, kaltę, depresiją ar nuovargį, gali padaryti didelę žalą santuokinei sąjungai.

Poras ištinka ir asmeninės krizės, susijusios su ekonominiais, darbiniais, emociniais, socialiniais, dvasiniais sunkumais. Be to, pasitaiko netikėtų aplinkybių, galinčių pakeisti šeimos gyvenimą ir reikalaujančių atleidimo bei susitaikymo. Net kai mėginama žengti žingsnį atleidimo link, kiekvienas turėtų savęs sąžiningai ir nuolankiai paklausti, ar jis pats nesukūrė sąlygų, pastūmėjusių kitą į tam tikras klaidas. Kai kurios šeimos žlunga dėl sutuoktinių kaltinimų vienas kitam, tačiau „patyrimas rodo, kad didelis procentas santuokos krizių patenkinamai įveikiamas tinkamai suteikiant pagalbą ir sutaikinamosios malonės galia. Mokėti atleisti ir patirti atleidimą yra pamatinė šeimos gyvenimo dalis“.

„Sunkus susitaikymo menas, kuriam reikalinga malonės paspirtis, reikalauja dosnaus giminaičių bei draugų bendradarbiavimo, o kartais ir išorinės bei profesionalios pagalbos“.

Dažnai pasitaiko, jog tada, kai kuris nors jaučia, kad negavo to, ko troško, ar neišsipildė tai, apie ką svajojo, šitai laikoma pakankamu pagrindu santuokai nutraukti. Bet tada tvarių santuokų nebūtų. Nuspręsti, kad viskas baigta, kartais užtenka nusivylimo, kito sutuoktinio stygiaus tuomet, kai jo reikia, įžeisto išdidumo ar miglotos baimės. Pasitaiko situacijų, susijusių su neišvengiamu žmogiškuoju trapumu ir per dideliu emocinio matmens sureikšminimu. Pavyzdžiui, jausmas, jog nesulaukiama pilnutinio atsako, pavydas, skirtumai, išnyrantys tarp abiejų, susižavėjimas kitu asmeniu, širdį užvaldyti linkstantys nauji interesai, fiziniai sutuoktinio pokyčiai ir gausybė kitų dalykų, kurie daugiau nei kėsinimasis į meilę, yra progos, kviečiančios ją dar kartą atgaivinti.

Tokiomis aplinkybėmis kai kurie yra ganėtinai brandūs, nepaisydami santykio ribotumo, iš naujo pasirinkti kitą kelio palydovu ir realistiškai susitaikyti su tuo, kad jis negali patenkinti visų puoselėtų svajonių. Jie vengia laikyti save kankiniais, brangina nedideles ir ribotas galimybes, teikiamas gyvenimo šeimoje, ir siekia sustiprinti saitą statydindami tai, kam reikia laiko ir pastangų. Mat iš esmės suvokia, jog kiekviena krizė yra lyg naujas „taip“, įgalinantis meilę atgimti sustiprėjusią, perkeistą, subrendusią, apšviestą. Remiantis krize, atrandama drąsos ieškoti giliųjų šaknų to, kas vyksta, iš naujo susiderėti dėl pamatinių dalykų, atrasti naują pusiausvyrą ir drauge žengti nauju etapu. Turint tokią nuolatinio atvirumo nuostatą, nebaisios jokios sunkios situacijos! Pripažindami, kad susitaikymas galimas, vis dėlto suvokiame, jog šiandien „itin reikalinga yra tarnyba, skirta tiems, kurių santuokinis santykis žlugęs“.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 6