Šiandien Seime buvo registruotas ir spaudos konferencijoje pristatytas dar vienas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų projektas, pagal kurį nebeliktų ankstesnėse Seimo narių grupės pataisose numatyto draudimo sukurti daugiau embrionų, nei perkeliama į moters gimdą, tačiau siūlantis drausti embrionų naikinimą, eksportą ir donorystę. Apie esminius pokyčius kalbamės su Laisvos visuomenės instituto vadove Kristina Zamaryte-Sakavičiene ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju Vygantu Malinausku.

Kokie yra esminiai pakeitimai?

Įstatymas, kuris rugsėjo mėnesį buvo priimtas su prezidentės pataisomis, leido sukurti embrionų tiek, kiek pavyksta, ir dalį jų perkelti įgimdą, o likusius užšaldyti. Vėliau beveik 60-ies Seimo narių grupė pateikė pataisas, kurios būtų leidę sukurti tik tiek embrionų, kiek galima perkelti į gimdą, kad nebūtų atliekamų embrionų, kuriuos reikėtų užšaldyti. Šaldymo galimybė buvo palikta tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, jei moteriai nutiktų kokia nors nelaimė, dėl kurios jai tam tikrą laiką negalėtų atlikti apvaisinimo procedūros.

Naujosios pataisos draudžia embrionų eksportą, donorystę ir naikinimą, todėl galime sakyti, kad pagarba gyvybei išlaikyta.

Reaguojant į didžiulį kai kurių gydytojų pasipriešinimą ir žiniasklaidos sukeltą skandalą, šiandien registruotos naujos pataisos, kurios palietė būtent embrionų kūrimo aspektą. Naujosios pataisos neriboja kuriamų embrionų skaičiaus, tačiau draudžiamas pagalbinio apvaisinimo metu sukurtų, bet į gimdą neperkeltų embrionų, naikinimas. Tie embrionai, kurie nebus perkelti į moters gimdą, turės būti užšaldomi ir laikomi lytinių ląstelių banke iki kito perkėlimo į gimdą arba amžinai. Taip pat siūloma drausti embrionų eksportą ir jų naudojimą bet kokiems kitiems tikslams, nei pagalbiniam apvaisinimui.

Kuo dar naujas pataisų projektas skiriasi nuo rugsėjo mėnesį priimto ir Prezidentės paramos sulaukusio įstatymo?

Prezidentės pataisose ir anksčiau priimtame liberalesniame įstatyme buvo palikta didžiulė spraga – sukuriamų embrionų skaičius neribojamas, tačiau ir niekur nė žodeliu neužsimenama apie tai, kas bus daroma su atlikusiais embrionais. Pavyzdžiui, nekalbama apie draudimą išvežti embrionus į kitas šalis, kuriose vykdomi eksperimentai. Todėl žvelgiant iš teisinės pusės, tai buvo tikrai didelė spraga, leidžianti laisvai disponuoti ir netgi pardavinėti embrionus kitoms šalims.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė

Naujosios pataisos draudžia ir embrionų eksportą, ir naikinimą, todėl galime sakyti, kad pagarba gyvybei išlaikyta. Kitas svarbus dalykas – jei apvaisinimo klinikos neturi galimybės užšaldytų embrionų panaudoti kitais tikslais, tačiau reikia saugoti juos neribotą laiką, neproporcingai išauga kaštai. Vadinasi, neapsimoka jų kurti daugiau, nei planuojama panaudoti pagalbinio apvaisinimo metu, todėl pataisų rengėjai tikisi, kad klinikos natūraliai pereis prie kiaušialąsčių šaldymo, nes tyrimai leidžia teigti, jog jis savo efektyvumu tikrai nenusileidžia embrionų šaldymui ir leidžia padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų.

Deja, kai kurios žiniasklaidos priemonės, pasinaudodamos savo neribota galia formuoti nuomonę, kontroliuoja politikus arba, kitaip tariant, verčia juos atsisakyti kažkokių savo sprendimų ir priimti kitus.

Įvertinę šias aplinkybes, Seimo nariai nusprendė šiek tiek pakeisti pataisas, kad būtų prevencinė priemonė pačioms klinikoms neturėti intereso kurti daugiau embrionų, nei planuojame perkelti į gimdą, nes niekur kitur jų nebus galima panaudoti – nei eksportui, nei donorystei, nei tyrimams.

Koks Bažnyčios požiūris į pagalbinį apvaisinimą?

Evgenios Levin nuotrauka

Vygantas Malinauskas: Bažnyčia visuomet nuosekliai pasisakė už tai, kad žmogaus gyvybė būtų saugoma nuo pat pradėjimo. Ir tai nėra kažkokia dogma – Bažnyčios tradicijoje protas, moralė ir etika visuomet derėjo. Kiekvienas, kuris turi žmogaus prigimtį, yra žmogus, todėl jis nusipelnė apsaugos ir pagarbos jo orumui. Nėra jokių argumentų, kurie galėtų įrodyti, kad embrionas, turinti žmogaus prigimtį, nėra žmogus. Bažnyčia šią poziciją visuomet nuosekliai gynė, nes bet koks argumentas, kad žmogus tik vėliau tampa žmogumi, pavyzdžiui, tik po gimimo, yra tik nuomonė, nes nėra jokio kriterijaus tam įrodyti. Ši Bažnyčios pozicija taip pat dera su žmogaus teisių filosofija ir logika, kuri kildina žmogaus teises iš prigimties.

Nesant galimybei pasiekti pilnutinio gėrio, būtina daryti bent kažką, kad blogis būtų sumažintas, nors ir negalime jo visiškai išvengti.

Žinoma, yra daugybė situacijų, kai žmogaus gyvybės apsaugoti neįmanoma, pavyzdžiui, karas, arba sudėtingas gimdymas, kai reikia pasirinkti, kieno gyvybę – mamos ar kūdikio – gelbėti. Bažnyčia pabrėžia, kad tais atvejais, kai galime išvengti gyvybės naikinimo, bendražmogiška moralė mus skatina elgtis būtent taip. Bažnyčia taip pat supranta, kad gyvename sudėtingame pasaulyje, kuriame konkuruoja įvairios ideologinės srovės, kurios yra labiau pagrįstos, o kitos – atstovaudamos tam tikrus interesus daro didelį spaudimą tiek įstatymų leidėjams, tiek visuomenei, tuomet gyvybės apsauga tampa komplikuota. Todėl Bažnyčia nuo senų laikų vadovaujasi principu, kad nesant galimybei pasiekti pilnutinio gėrio, būtina daryti bent kažką, kad blogis būtų sumažintas, nors ir negalime jo visiškai išvengti.

Viena iš enciklikų, kurioje Bažnyčia tą aiškiai įvardija, yra Jono Pauliaus II enciklika „Evangelium Vitae“. Jei svarstomas įstatymas sutrumpina laiką, leidžiantį atlikti abortą, nuo dvylikos iki šešių savaičių, kyla klausimas ar politikai, pritardami šiam pakeitimui, pritaria abortui, Jonas Paulius II teigia, kad ne, nes jei nėra kitos galimybės sumažinti blogo įstatymo blogas pasekmes arba susiaurinti jo veikimo sritį, toks pasirinkimas taip pat yra gėris, kurio turėtų siekti kiekvienas katalikas.

Kaip reikėtų vertinti naują pataisų redakciją – tai pasitraukimas iš kovos, į kurią labai aktyviai įsitraukusi žiniasklaida, ar tiesiog mažesnio blogio pasirinkimas?

Gyvename šalyje, kurioje medijos turi didžiulę galią, ir ta galia kartais yra naudojamasi be atsakomybės. Žiniasklaida be vargo gali iš politikų arba tam tikrų politinių pasiūlymų, kurie jai nepatinka, sukurti karikatūrą ir paskleisti labai plačiai, žinodama, kad daugybė žmonių tai priims „už gryną pinigą“. Politiko, patekusio į tokią situaciją, galimybės dalyvauti politikoje, priimti sprendimus ar laimėti kokius nors rinkimus sumažėja. Politikai tai supranta ir žino, kad neturint medijų paramos ir visuomenės pasitikėjimo, galimybės veikti politikoje yra ribotos, todėl priimdami sprendimus, jie negali nereaguoti į tai, kokią viešą nuomonę kuria medijos apie jų siūlymus ir darbus. Deja, kai kurios žiniasklaidos priemonės, pasinaudodamos savo neribota galia formuoti nuomonę, kontroliuoja politikus arba, kitaip tariant, verčia juos atsisakyti kažkokių savo sprendimų ir priimti kitus. Tokia realybė.

Šio įstatymo priėmimo baigtis priklausys nuo save konservatyviais ar krikščionimis vadinančių politikų drąsos užimti aiškią poziciją.

Svarbu pabrėžti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, koreguodama savo pataisas, šiek tiek atsitraukė, bet nepasitraukė. Tik jie vieni iš tikrųjų ir gali pasakyti, ar tas pirmines pataisas, draudžiančias embrionų šaldymą, būtų buvę galima priimti. Stebint situaciją, galima teigti, kad nemaža dalis save konservatyviais ir krikščionimis vadinančių politikų nusišalino arba užėmė tokią saugią poziciją bijodami būti neigiamai pristatyti žiniasklaidoje ir tikriausiai paaiškėjo, jog priimti tą pirminį įstatymo variantą būtų buvę neįmanoma. Todėl sveikas protas, išmintis, o taip pat popiežiaus Jono Pauliaus II patarimas, kad jei neįmanoma priimti įstatymo, labiau saugančio gyvybę ir vaiko interesus, priimk tą, kurį gali šiuo metu priimti, pateisina tokį pasirinkimą.

Kartais tikrai nėra išmintinga laikytis „viskas arba nieko“ pozicijos, tad ir šią naują Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų korekciją vertinčiau kaip atsitraukimas, bet ne visišką pasitraukimą. O šio įstatymo priėmimo baigtis priklausys nuo save konservatyviais ar krikščionimis vadinančių politikų drąsos užimti aiškią poziciją.