Visa religijos esmė yra tikėjimas, viltis ir meilė [...]. Viskas įmanoma tam, kuris tiki; bet ne taip sunku bus tam, kuris viliasi; dar lengviau tam, kuris myli. Visgi lengviausia tam, kuris ištvermingai puoselėja visas tris dorybes drauge.

Laurencijus, Apie Dievo artumo praktiką

Religingumo fenomenas yra universalus, apimantis tiek aborigenų gentis, tiek civilizuotas bendruomenes, ir būdingas ne kuriai nors vienai epochai, o visoms. Švietimo epochoje paplitęs požiūris, jog, žmonijai progresuojant nuo primityvių civilizuotų bendruomeniškumo stadijų link, religingumas išnyks, nepasiteisino. Klydo ir klasikinės sekuliarizacijos teorijos, prognozavusios religijos pabaigą. XXI a. žmonės yra tokie pat religingi kaip ir I a., o religija įgauna vis naujų formų. Galime kalbėti apie religingumo raidą ir kaitą, bet ne apie jo pabaigą. Žmogus savo prigimtimi yra religingas ir toks išliks, kad ir kiek pakistų socialinis ir kultūrinis kontekstas, kuriame jis gyvena. Ateizmas, kaip filosofinė Dievo neigimo sistema, pati neišvengia religingumo, nes konceptualizuoja religines idėjas, kurias mėgina paneigti. Gyvenime ateistas kartais gali būti prietaringesnis nei tikintysis.

Apibrėžti religingumą nelengva. Tai patvirtina daugybė skirtingų definicijų, kurias pateikia religijos tyrinėtojai. Paprastai jis traktuojamas kaip tikėjimas transcendentine aukščiausia Būtybe arba būtybėmis, kuris formuoja atitinkamą pasaulėžiūrą, motyvuoja tam tikrą religinę veiklą ir gimdo ją vykdančias institucijas. Apsiribokime didelę įtaką socialinių ir kultūrinės antropologijos studijų raidai turėjusiomis Maxo Weberio ir Emilio Durkheimo apibrėžtimis. Pastarasis religiją apibūdina kaip „vienalytę (unifikuotą) įsitikinimų ir praktikų sistemą santykyje į tai, kas šventa, t.y. į tai, kas atskirta ir uždrausta, – šie įsitikinimai ir praktikos sujungia į vieną moralinę bendruomenę, vadinamą Bažnyčia, tuos, kurie jų laikosi.“ Weberis religiją suvokia kaip socialinių ryšių modeliavimą, kurio ašimi yra tikėjimas antgamtinėmis jėgomis ir kuris veda prie etinių apmąstymų.

Ne visai aiški ir pati žodžio „religija“ etimologija: vieni jo reikšmę kildina iš lotyniško veiksmažodžio religare – „(vėl) surišti, sujungti“, o kiti – iš relegere – „apsvarstyti, skaityti, apsakyti.“ Pastaroji kilmė, rodos, implikuoja religingumo sąsają su tekstais – Dievo valią atskleidžiančiais Šventaisiais raštais, pavyzdžiui su judėjų Tora, Mišna bei Talmudu, krikščionių Biblija ir musulmonų Koranu. Gal dėl to, kad relegere terminas aptinkamas Cicerono raštuose, o gal dėl siekio atsiriboti nuo judaizmo, ankstyvieji krikščionių rašytojai savo tikėjimo praktikai apibūdinti mieliau rinkosi religare kategoriją. IV a. pradžioje Laktancijus rašė, jog krikščionys yra „surišti (religare) su Dievu pamaldumo saitais“. O Augustinas atvirai teigė, jogatmeta Cicerono religingumo apibūdinimą, nes jį tiksliau išreiškia prarasto ryšio su Dievu atstatymo idėja.

Krikščionijos įsitvirtinimas Europoje lėmė tai, jog ilgą laiką religingumas buvo siejamas tik su krikščionybe. Islamo atsiradimas ir greitas paplitimas krikščionijai visų pirma reiškė naujai iškilusias politines grėsmes, o ne postūmį teologinei savo religinės praktikos revizijai ir galbūt galimam tarpreliginiam dialogui. Tikriausiai labiau savikritiškas žvilgsnis būtų atvėręs, jog viduramžių krikščionybė jau buvo nutolusi nuo savo šaknų. Tačiau tokios kritinės savianalizės, o sykiu ir Šventojo Rašto tekstų perskaitymo originalo kalbomis, teko laukti iki Reformacijos. Todėl nereikia stebėtis, jog pirmojo tūkstantmečio pabaigoje mokslo ir kultūros židiniai persikėlė į Rytus.

Tenka pripažinti, jog, apleidusi pamatinį meilės principą, krikščionija tapo nuožmiai karinga. Ji neišlaikė islamo iššūkio – šį egzaminą Vakarų demokratijos tebelaiko iki mūsų dienų – ir tikėjimą mėgino ginti bei skleisti kalaviju. Kryžiaus žygių pretekstas atsikovoti Šventąją žemę iš kitatikių netrukus įgavo globalų, visų pagoniškų tautų christianizacijos, pobūdį. Taikias, asmeniniu pasiaukojimu ir neretai kankinio krauju pažymėtas viduramžių vienuolių pastangas nešti tikėjimą, viltį ir Kristaus meilę į krikščionybei svetimus kraštus, užgožė politiškai motyvuota ir galios struktūrų palaikoma krikščionijos sklaida.

Šis siekis – apsiginti nuo islamo kaip konkurencingo ir priešiško religinio oponento bei įsitvirtinti kaip vienintelei tikrajai religijai – netiesiogiai paruošė kelią reformoms. Reformacija, kaip maištas prieš supasaulėjusią krikščionybę, padėjo Vakarų Bažnyčiai savikritiškai apmąstyti savąją teologiją ir liturgiją. Dievo, išteisinančio žmogų ne dėl atgailos darbų, o dėl tikėjimo jo maloningumu, idėja suteikė naują impulsą ir misijoms. Kaip ir ankstyvosios krikščionybės laikais, misionieriai iš Vakarų keliavo į Rytus su knyga, o ne su kalaviju. Paradoksalu, jog pažintis su Rytų kultūromis turėjo ir nenuspėjamų pasekmių. Grįždami iš Rytų į Europą, krikščionių misionieriai atsiveždavo kitų tautų religinių tekstų, kuriuos patys dažniausiai ir išversdavo. Politizuotos europietiškos krikščionijos fone religiniai Rytų tekstai suskambo gaiviai ir patraukliai. Jie padarė didžiulę įtaką krikščionybės kritikai (A. Šopenhauris) ir pshichologijos raidai (K. Jungas). Šias naujųjų laikų misijas tikriausiai galėtume laikyti pirmosiomis kregždėmis padangėje, kuri šiandien žinoma tarpreliginio dialogo pavadinimu.

Susidomėjimas ilgaamžėmis ir turtingomis Rytų kultūromis paakino tarpkultūrinius tyrinėjimus ir orientalistikos centrų kūrimąsi Vakarų akademijoje. Šiandien lyginamoji religijotyra iš europietiškų universitetų praktiškai baigia išstumti konfesines krikščioniškos teologijos katedras, nebesurenkančias pakankamai studentų. Postmodernus atvirumas subjektyviam požiūriui suponuoja tolimesnį religingumo konceptualizavimą ir atveria naujų metodų, kaip antai, dėmesingumo (mindfulness) meditacijos taikymą šios dienos pshichoterapinėje praktikoje. Turint omeny, jog Vakarų Europoje viešai išpažįstančiųjų krikščionišką tikėjimą skaičius smarkiai mažėja, Europą jau pagrįstai galime vadinti pokrikščioniška erdve.

Regėdamos šias tendencijas, krikščionių bažnyčios turėtų ieškoti būdų, kaip savo tikėjimo simbolius artikuliuoti kintančiame multikultūriniame religinio pliurazimo (kurio integralia dalimi yra ir ateizmas) kontekste. Grįžimas prie viduramžių krikščionijos modelio, kad ir labiau rafinuoto, nepasiteisins. Politinių galios svertų naudojimas krikščioniškoms vertybėms diegti sukelia tik kontraproduktyvų efektą – priešiškumą ir neapykantą iš vienos pusės ir aklą angažavimąsi iš kitos. Bet ne tikėjimą, viltį ir meilę.

Reikėtų taip pat paminėti klaidingą teologinės ir socialinės skirties – sacrum versus profanum – traktavimą. Siekdamos sakralumo, bažnyčios atsiriboja nuo viso to, kas laikoma pasaulietiška, ir sykiu tampa profanacijos (nedorybės) teisėjomis. Įstatymų ir visuomeninio gyvenimo sakralizacija, tampa pilietinio veikimo imperatyvu ir vos ne kiekvieno krikščionio pareiga. Esminė tokios pozicijos klaida yra ta, kad brėžiama linija tarp mes ir jūs. Mes – teisieji. Jūs – nusidėjėliai. Iš tiesų Dievo akyse esame mes visi nusidėjėliai ir mes visi išteisinti dėl Jėzaus Kristaus aukos. Negalime atsiriboti nuo nusidėjėlių, nes mums patiems atleista. Negalime teisti, nes patys susilaukėme pasigailėjimo. Visuomenėje vyraujančios antiklerikalinės nuotaikos dažnai tėra gynybinė pozicija prieš politines religingumo formas, primetančias visuomenės dalies požiūrį visiems. Kvestionuojantys religinių vertybių diegimą sekuliarioje visuomenėje nebūtinai kovoja prieš Dievą ar jo valią. Neretai jie gina mažumų teises. O tai yra labai krikščioniška.

Krikščioniško religingumo rūbas vienaip atrodo iš vidaus, kitaip – iš išorės. Mes krikščionybę laikome išganinga religija, o žiūrintiems iš šalies ji atrodo netolerantiška, autokratiška ir net destruktyvi. Netikintiems į akis krenta tikinčiųjų minties siaurumas, fundamentalizmas, veidmainiškumas, bet labiausiai – atjautos bei humaniškumo stoka. Be abejonės toks požiūris į krikščionis ne visuomet yra pagrįstas. Tačiau prieš jį atmesdami, o juo labiau stodami į kovą su jo šalininkais, turėtume prisiminti, jog ankstyvosios krikščionybės vėliava buvo meilė. Ji sulydydavo net kiečiausias širdis ir pavergdavo didžiausius laisvamanius. Prieš ją galiausiai priklaupė pagoniška imperija. O kokią vėliavą esame išsikėlę mes?

Taigi krikščionys turėtų nepaliauti ieškoję, kaip Evangelijos tiesą ir visą pasaulį pamilusį Dievą artikuliuoti šios dienos kultūroje. Aklas konfesinių dogmatų pabrėžimas liudija ne pagarbą tiesai ir tradicijai, o kūrybinių teologinių sprendimų stoką. Fundamentalizmas bet kokia religine ar konfesine išraiška iškreipia Dievo paveikslą ir sykiu atstumia Dievo ieškantįjį. Jei nutrūksta dialogas su kultūra, – o šiandien ją sudaro įvairios subkultūros, kvazitikėjimai ir nekrikščioniškas dvasingumas, – krikščionių bendruomenės užsidaro tarsi už geto sienų ir kalbasi pačios su savimi. Mums padėti turėtų Viešpaties Jėzaus pavyzdys. Pagalvokime apie Jėzaus pokalbį su samariete prie Jokūbo šulinio, idant pasimokytume kaip užkalbinti rasizmo ir seksizmo marginalizuotą, religiškai paklydusį ir morališkai kritusį individą (Jn 4). Jėzus ne tik sugebėjo šią moterį prakalbinti, bet ir pasiekti giliausias jos sielos kerteles. Viešpaties žodžiai gydo sužeistą širdį, suteikia orumo, pasitikėjimo ir pažadina tyros meilės atsaką Išganytojui.

Mūsų aptariamas klausimas apnuogina religingumo, kaip politiškai ir dogmatiškai motyvuotos veiklos, tipą. Jam būdingas eklezinės struktūros iškėlimas aukščiau individo, pastoracijos išmainymas į konfesinę dogmatiką ir kitaip manančio atstūmimas ar net demonizavimas. Religingumas, kuriam labiau rūpi savos struktūros vieta, tęstinumas ir įtaka visuomenei, o ne žmogaus kaip Dievo kūrinio gerovė, neturi ateities. Tiek Naujasis Testamentas, tiek ankstyvoji krikščionybė ir jos kankiniai, tiek per visą Bažnyčios istoriją vykę dvasiniai proveržiai ir reformos, galiausiai Bažnyčios atsinaujinimas XX a., sudėjęs pamatus ekumeniškumui ir tarpreliginiam dialogui, atskleidžia kitokį krikščioniško religingumo paveikslą. Jame yra daugiau erdvės bei įvairesnių spalvų, nei vien juoda ir balta.

Savo giliausia prasme krikščioniškas religingumas kyla iš Dievo potyrio. Malonės dovanotas, jis pats atlaidus ir maloningas. O tikras tiek, kiek jį motyvuoja Dievoieška. Ryškiausi jo ženklai yra tikėjimas, viltis ir meilė.