Dar spalio pabaigoje pasirodė štai tokia informacija: „Statistikos departamento duomenimis, per aštuonis šių metų mėnesius apie išvykimą iš Lietuvos pranešė 35 000 asmenų, t. y. po penkis žmones per valandą, arba 120 žmonių per parą. Spėjama, kad per 2016 metus Lietuvą paliks 50 000 gyventojų. 50%  visų emigravusiųjų per 2016 metus buvo 19–34 metų asmenys. Be to, ekspertai teigia, kad lapkričio arba gruodžio mėnesį emigravusių tautiečių skaičius perkops milijoną.“

Štai jau ir gruodis. Ar tas milijoninis emigrantas jau išskrido, išvažiavo iš Lietuvos? Net jeigu jis (arba ji) vis dar čia, nuo šių metų pradžios gyventojų skaičius sumažėjo gan ryškiai – apytiksliai 1,1%. O nuo 1992 metų – maždaug 22,9%. Jeigu kam aiškiau palyginimais, tai įsivaizduokite, kad visas Vilnius ir visas Kaunas ėmė ir dingo iš šalies. Nuo beveik keturių milijonų susitraukėme iki beveik trijų milijonų. Ir ši tendencija nemažėja. Galima ilgai ginčytis, kiek tai gerai, o kiek blogai. Laisvė keliauti, laisvė ieškoti galimybių, užsiimti mėgstamu amatu, papračiausiai aprūpinti šeimą – visa tai yra asmens laisvių dalis. Tai turbūt geriau, negu visus uždaryti vienoje teritorijoje ir priversti grumtis už išlikimą nepalankiomis sąlygomis. Antra vertus, toks darbo jėgos, protų ir potencialių vartotojų nutekėjimas tas sąlygas daro dar labiau nepalankias pasiliekantiesiems. Tiesa, kai kurie rodikliai gerėja. Pavyzdžiui, nedarbo lygis per metus sumažėjo 1,7 procentinio punkto. Pokytis pozityvus, nors, prisiminus, kiek sumažėjo gyventojų, ne toks įspūdingas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Kai tiek daug žmonių išvažiuoja, o likusieji gyvena gan skurdžiai, rinka neišvengiamai traukiasi. Šiame demografiniame fone visos kalbos apie verslo skatinimą skamba neįtikinamai. O planai pritaukti kuo daugiau investicijų – tuo labiau. Visos šalys, ekonominio augimo viltis siejusios su investicijomis ir eksportu, anksčiau ar vėliau susiduria su ta pačia problema – tas augimas ima strigti dėl vidinės rinkos silpnumo. Lietuvos atveju vidinė rinka susitraukusi tiek, kad net angeliuką Kalėdoms nusipirkti daug kam darosi problemiška. Ar tai gali būti patrauklu potencialiems investuotojams?

Politikai neretai kalba apie „kovą su emigracija“. Ką tokia kova galėtų reikšti? Emigracija kaip tokia tėra pasekmė. Ką tik pristatyta naujosios Vyriausybės programa. Jos pagrindinis tikslas įvardintas labai neapibrėžtai – pasiekti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi. Siekis gražus, tačiau visa programa sudaryta iš daugybės teiginių, tikslų ir tikslelių, tarp kurių sunku atsekti pagrindinę veiklos kryptį ir konkrečias jos priemones. Kai kurie ekspertai mano, kad numatomos mokesčių reformos bus nenaudingos viduriniajai klasei. O juk būtent ji yra bet kurios ekonomikos pamatas. Labai turtingi žmonės, nors ir perka labai brangius daiktus, visgi yra tik žmonės – jų nedaug ir jie negali suvartoti tiek prekių bei paslaugų, kiek reikėtų, kad šalies ekonomika augtų. Na taip, BVP didėja. Bet ką konkrečiai reiškia tas didėjimas? Kas būtent didėja ir kam atitenka to didėjimo nauda? Kol neatsakysim sau į šiuos klausimus, visos emigracijos stabdymo programos – tik geri norai.

Migruojantis pasaulis

Šių dienų pasaulyje tarptautinė migracija tapo neatsiejama politinės ir ekonominės tikrovės dalimi. Pagal JTO statistiką, 2015 metais 3,3% žmonių visame pasaulyje gyveno ne savo kilmės šalyse. 2000 metais buvo tik 2,8%. Afrikoje, Azijoje ir Europoje didžiąją dalį sudaro regioninė migracija, tuo tarpu dauguma migrantų Šiaurės Amerikoje ir Okeanijoje yra atvykę iš kitų pasaulio regionų. Jungtinės Amerikos Valstijos pernai priglaudė 19% visų pasaulio migrantų. Kitos daugiausia migrantų priėmusios šalys buvo Vokietija, Rusija, Saudo Arabija, Jungtinė Karalystė ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Gausiausios diasporos yra indų, meksikiečių, rusų bei kinų. Lietuviai galėtų pretenduoti į vienos gausiausių diasporų titulą, tik ne grynuoju kiekiu, o procentais. Nedaug yra tautų, kurių beveik ketvirtis gyvena užsienyje.

Lietuviai, kaip ir dauguma pasaulio migrantų, iškeliauja ieškodami geresnių ekonominių ir socialių sąlygų. Ir tai nėra tik atlyginimų ar socialinių garantijų kiekio klausimas. Žinoma, daugelis, jei tik galėtų Lietuvoje uždirbti pakankamai, tikrai nesiryžtų iškeliauti svetur. Tačiau vienas svarbiausių veiksnių, ypač aukštą išsilavinimą turinčių žmonių atveju, yra perspektyvų nebuvimas. Teko bendrauti su viena Anglijoje gyvenančia dailininke. Kodėl ji negrįžta? „O ką aš čia veiksiu?“ - toks buvo jos atsakymas klausimu į klausimą. Vienintelė galimybė – būti dailės mokytoja. Gyventi iš kūrybos, o tai reiškia ir gyventi visavertį kūrybinį gyvenimą – jokių šansų. Palyginus su ta veikla, kuria ji džiaugiasi Anglijoje, čia, pasak jos, nieko nevyksta.

Mūsų nedaug. Mūsų vis mažiau. O ir pinigų menui mes neturime. Sprendžiant pagal mokslininkų ir dėstytojų atlyginimus, mokslui mes jų irgi neturime. Tiesa, mes turime miljoną eurų rinkimų kampanijai vienos partijos, kuri galiausiai net 5% balsų nesurenka. Ar tikrai neturime pinigų, ar tiesiog mes jų vieni kitiems neduodame? Juos neprotingai, trumparegiškai naudojame?

Naujas valstybės valdymo modelis – verslo įmonė

Tačiau be visų šių ekonominių, socialinių klausimų yra ir kitas, kur kas svarbesnis klausimas, kurio jau senokai sau nekėlėme. Kam mes iš viso egzistuojame kaip valstybė? Kam ir dėl ko mes esame kaip tautinė valstybė? Ką norime sukurti? Ką mums reiškia mūsų tapatybė? Ką konkrečiai reiškia siekis „padaryti, kad Lietuvoje būtų gera gyventi“? Gėris visada yra labai asmeniškas. Kas vienam gera, kitam gali ir nepatikti. Daugeliui žmonių šiandien Lietuvoje poreikis išsikapstyti iš už skurdo ribos tapo toks primygtinis, kad kiti siekiai bei gėriai nublanko. Galbūt net visai užsimiršo.

Mėginimai gaivinti tautiškumą liaudies šokiais ir tautiniais kostiumais atrodo gan naiviai. Tai puikūs dalykai, tačiau toks folklorinis tautiškumas pasmerktas baigti gyvenimą istorijos muziejuose. Juk tai tik viena iš kultūrinės raiškos formų, paveldėta iš praeities epochų. Taip, istorinės atminties požiūriu tai svarbu, bet tai nekreipia į ateitį. Jokia tauta negali išlikti ir turėti ateities be idėjų. Kol mes neturėsime aiškios, visiems savos valstybingumo idėjos, tol visos mūsų pastangos tebus blaškymasis tarp dalinių tikslų ir fragmentiškų priemonių.

Vis dar gyvename neoliberalizmo idėjų laikais. Nors ši ideologija pradeda pamažu išsikvėpti ir daugelis sąžiningų politologų bei ekonomistų kalba apie jos ribas ir trūkumus, dauguma praktiškų žmonių politikos, verslo ar finansų sferose sprendimus priima vadovaudamiesi būtent ja. Gal todėl ir mūsų vyriausybių programos tokios nenuoseklios: jose būna sudėti ir norai spręsti problemas, ir neoliberalistiniai veikimo metodai, regis, nė nepastebint, kad didelę dalį tų spręstinų problemų sukėlė kaip tik šie veikimo metodai.

Šiandienos pasaulyje valstybės valdymas vis labiau panašėja į verslo įmonių vadybą. Net patys kilniausi tikslai: socialinis teisingumas ir atskirties mažinimas, kova su patyčiomis ir smurtu šeimoje, švietimo galimybės ir ekologija – viskas tranauja ekonominiams tikslams, t. y. ekonomikai augti, pritraukti investicijų, kurti darbo vietas. Visa, kas daro visuomenę žmoniškesnę, dažnai tėra priemonė jos komerciniam patrauklumui, konkurencingumui stiprinti. Žmogaus teisės, lygybė, netgi pati demokratija tampa paprasčiausiais tokio patrauklumo elementais. Atrodo, joks politinis siekis ar įsipareigojimas nebegali būti autonomiškas. Esminiai skirtumai tarp valstybės ir verslo korporacijų pamažu nyksta. Juo labiau kad šiuolaikinės korporacijos perima nemažą dalį politinio ir etinio naratyvo, kuris kadaise buvo valstybės prerogatyva. Jos kalba apie socialinį teisingumą, užsiima labdara ir skiria lėšas spręsti klimato kaitos problemas, etiniai principai tampa neatsiejama įmonės įvaizdžio dalimi. Taip demokratinė santvarka pamažu ardoma iš vidaus. Demokratinės savivaldos idėjos, laisvės ir demokratijos idealai, pilietiškumo samprata – visa tai pamažu netenka prasmės.

Lietuva, tik išsiveržusi iš totalitarinio režimo zonos, pakliuvo iškart į šį neoliberalistinį pasaulį. Ir šiandien mes dar blaškomės šiame intervale tarp dviejų valstybingumą silpninančių (nors ir skirtingais būdais) sistemų, niekaip nerasdami aiškių gairių. Lietuvoje vis dar madinga tikėti neoliberalizmo idėjomis, tikėti rinka, kuri ne tik save, bet ir viską gyvenime tinkamai sureguliuoja, tikėti darbo vietų kūrimu, investicijomis, verslo skatinimu. Net ir naujoji Vyriausybė savo programoje žada rūpintis Lietuvos konkurencingumu. Jeigu jau taip pasikliaujame šia ideologija, turėtume pripažinti, kad emigracijos ir skurdo mastai liudija, jog esame labai prasta įmonė. Kažin kiek tautiečių dar turi emigruoti, kad tiek valdžia, tiek visa visuomenė pradėtų reaguoti? Kad mes pagaliau susivoktume, kad, iš vienos pusės, būtina keisti iš esmės ekonominį-socialinį modelį, o iš kitos – prisiminti, kad ne vien ekonomika gyvas žmogus. Tuo labiau valstybė.