Gūdžią rudenišką dieną, kai ji nelabai ir skiriasi nuo vakaro, bene geriausia yra eiti į kiną. Nes ten šilta, saulėta, dinamiška. Nes ten gyvenimas labiau. Tarsi būtų pridėta kokio psichologinio skonio stipriklio, kuris pasotina emocinį badą, tačiau tuoj pat ir išugdo poreikį (priklausomybę?) filmams. Nes juose labiau.

Kodėl kinas toks patrauklus? Gal dėl to, kad mes visi – truputį vojeristai (dažname filme – ir intymios scenos) ir mums patinka žiūrėti į kitų gyvenimus, ypač kai esame saugūs ir palyginti padorūs (gal net dėl to?). Nors salėje sėdime ne vieni, tamsa mums leidžia išgyventi savotišką privatumą ir žiūrint filmą projektuoti save: patirti, išgyventi, pergyventi naujai. Tiesiog pabūti, kai realiai būti (priimti savo gyvenimą ir jo nuobodį) nebepavyksta, jis kelia skausmą ir ilgesį. Kino festivalio „Scanorama“ uždarymo filmo „Nesibaigianti poezija“ režisierius Alejandro Jodorowsky taip ir yra pasakęs, jog jo filmai – tai kaip narkotikų pakaitalas, tik kur kas sveikesnis ir praktiškai nežalojantis psichikos. Tačiau priklausomybę sukelia. Daugybė „Scanoramos“ žiūrovų ėjo toli gražu ne į vieną ar du filmus. Beje, išties haliucinogeninis A. Jodorowsky feliniškos stilistikos filmas „Nesibaigianti poezija“ atvėrė kasdienybėje nepatiriamą fantastinį reginį. Štai čia ir yra kino festivalių viršūnė – juose pamatai kažką naujo, netikėto, sukurto kitaip. Bet apie tai vėliau.

Šiųmetė „Scanorama“ pirmiausia išsiskyrė noru kažką pakeisti. Kad pasaulis būtų gražesnis, ir, pakeitusi savo festivalinį prisistatymo veidą bei spalvas, ji nesuko įprasto videoklipo, bet vietoj jo prieš kino seansą rodydavo socialiai atsakingą reklamą, kuri net ne visai reklama: „Kažkas trukdo mėgautis kinu? Parašyk ir laimėk bilietus į kitą filmą, kuriuos dovanoja draudimo bendrovė if“ – prieš išgirstant šiuos žodžius kaskart ekrane matydavome kokį garsiai žvengiantį, įkyriai ir dideliais kiekiais kukurūzus ryjantį tipą arba kokią nenuovokią mergelę, filmo metu rašinėjančią sms žinutes: tuomet šviečiantis mobiliojo telefono ekranas išties taip trukdo, jog galėtum trenkti į sieną. Tą mobilųjį jos telefoną, žinoma. Tačiau socialiai atsakinguose klipuose, pasirodančiuose prieš kiekvieną „Scanoramos“ filmą, niekas nesiūlė trankyti begėdžių telefonų – korektiškai išsakyta pastaba akivaizdžiai darė savo, nekultūringų, o iš tiesų egoistiškų žiūrovų buvo ypač mažai. Taigi pelnytai galima teigti, jog „Scanorama“ – socialiai atsakingas ir vienas kultūringiausių kino festivalių, neatsisakę ir gražios tradicijos prieš kiekvieną filmą jį trumpai pristatyti.

Beje, temą, kai menas geba daryti žmogų geresnį, šįmet ypač atskleidė garsiųjų brolių belgų Dardenne'ų filmas „Nepažįstamoji“. Garbaus amžiaus belgų režisierių Jeano Pierre’o Dardenne’o ir Luco Dardenne’o praktiškai visi filmai su svarbiausia – humanizmo mintimi, o kai dar sukuriami su didžiuliu talentu, tai veikia visu šimtu procentu. Ir „Nepažįstamoji“ – ne tik puikiai sukurta, įdomi, dinamiška kino juosta, bet ir filmas, po kurio tampi kiek geresnis. Jauna gydytoja neįleidžia į kliniką po darbo valandų pasibeldusios moters, kuri vėliau randama negyva. Pradinė mintis ir kaltės gvildenimas toli gražu nėra kažkas nauja, tačiau filme sugestyviai pagaunama ir gvildenama kaltės tema su įvairiausiais jos niuansais, jog abejingam išlikti tiesiog neįmanoma. Išėjus po filmo tiesiog nebesinori slėptis savame kiaute, ypač kai taip dažnai reikia visai nedaug, kad kitas išliktų gyvas, pagaliau – nesugniuždytas, ne vienišas. „Nepažįstamojoje“ susipina ir detektyvas, ir stiprus psichologizmas, etika ir moralė, tai neabejotinai filmas, kurį turėtų pamatyti praktiškai kiekvienas, jo paties ir visų mūsų labui. Kad pasaulis taptų geresnis.

Atjautos, empatijos tema atsiskleidė ir filmuose, prabilusiuose apie neįgaliuosius. Pradžioje „Milžine“ (režisierius Johannes Nyholmas) nebuvo labai smagu žiūrėti į sunkios fizinės negalios, dramblialigės, sužalotą žmogų, o filmo pabaigoje jis nekėlė jokių gailesčio ar šiaip nemalonių jausmų: tai žmogus, kaip ir kiekvienas iš mūsų, jis kenčia, džiaugiasi, turi viltį (šiuo atveju, kad atsilieps jo mama, susirgusi psichine liga ir gyvenanti su papūga), žodžiu – gyvena. Beje, tuo ir išskiria kino festivalių filmai: juose, ne kaip holivudiniuose, rodoma tikra, neretušuota, nenufotošopinta realybė, aktoriai taip pat – ir spuoguoti, ir ne gražuoliai. Net spalvos, kadruotės, montavimas – kitas, dinamika taip pat – toli gražu ne esminis filmo elementas. O šioje „Scanoramoje“ ypač atsiskleidė ir tai, jog ir įvykis, apie kurį turėtų suktis filmas, nėra reikalingas, jei kuria talentingas režisierius. Tarkim, „Ateitis“ (režisierė Mia Hansen-Løve) pasakoja apie pusamžę moterį, talentingą filosofijos mokytoją, kurios šeimą palieka suaugę vaikai, pas kitą, jaunesnę, išeina ir jos sutuoktinis, su kuriuo pragyventa daugybė metų, taigi nebe jauna moteris lieka viena. Atrodytų, reikia jai pamėtėti kokią meilės istoriją, nutrūktgalvišką nuotykį ar panašiai, tačiau režisierė nepataikauja publikai, kuri imtų dūsauti ar tikėtis, jog nutiks kažkas smagaus ar intriguojančio. Ne, gyvenimas teka toliau, be kai kurių įprastų detalių, be pamėgto savomis rankomis apželdinto vasarnamio užmiestyje, be vaikų šurmulio – moteris nepatiria nieko ypatinga, ją netgi įskaudina buvęs mokinys, gabus ir jau tapęs savarankišku, savo gyvenimo būdą pasirinkusiu filosofu, pas kurį atvažiavusi moteris pasijunta dar vienišesnė, nesuprasta, o gražaus jaunojo filosofo švelni draugė tik dar labiau pabrėžia, jog vienišos, nebe jaunos moters gyvenimo traukinys... Nuvažiavo? Ne, tarsi sako filmo režisierė, jis važiuoja toliau, ramiai ir skaidriai, jei nepulsime desperatiškai kabintis į abejotinas love story ir nuotykius, kurie tik dar labiau primintų, kad tiesiog (be dirgiklių) gyventi nemokame. „Ateities“ moteris moka ir nuramina taip gyvenančiąsias: viskas gerai, visai gali būti, kad būtent toks gyvenimas atneš nusiraminimą ir skaidriai suvokiamą laimę.

Ir „Scanoramos“ atidarymo filmas susisieja su „Ateitim“: atidarymui pasirinkta „Šeimos šventė“ (režisierius Szabolcs Hajdu), sukurta neįtikėtinai pigiai, veiksmas vyksta režisieriaus bute (be trijų aktorių, vaidina jis pats, jo žmona ir sūnus), taip pat lyg iš nieko ir apie nieką, mes tarsi patenkame į šeimą, tikrų tikriausius, ne butaforinius, namus, ir stebime nediduką šeimyninį epizodą, kuris mažai skirtųsi nuo kitos ar mūsų pačių šeimos. Natūralus filmo vyksmas, problemos, emocijos žavi ir išgrynina siunčiamą pagrindinę žinutę – visi mūsų gyvenimai yra įdomūs. Visi, kad ir kokie jie būtų. Filmas sukurtas neišeinant į kitą erdvę, t. y. tarp keturių sienų, taigi tarp tų keturių sienų mes visi galime patirti plačiausią skalę emocijų, ir tarp tų sienų dažnai vyksta prasmingiausi dalykai mūsų gyvenimuose.

Grįžtant prie neįgaliųjų temą narpliojusių filmų, dėmesio vertas – „Gamtos klaida“ (režisierius Christianas Sønderby Jepsenas). Koks žmogus yra normalus, o koks ne? – į gatvę su mikrofonu išeina cerebrinio paralyžiaus paliestas žmogus, kitaip kalbantis, kitaip judantis. „Būti ar nebūti“, – visai kitame kontekste jis ištaria hamletiškąją frazę. Meninės dokumentikos filme taip pat giedama giesmė empatijai, humanizmui, atjautai ir nuoširdumui, nes neįgalūs žmonės dažnai būna nuoširdesni už sveikuosius (gal mokėti būti nelabai nuoširdžiam arba mokėti apskaičiuoti, kiek tas nuoširdumas mums naudingas, ir yra toji riba tarp normalumo ir nenormalumo?), ir jie be galo trokšta būti kartu su mumis, sveikaisiais, o džiaugtis neretai moka kur kas geriau, tobuliau, tiesiog – moka normaliai pasidžiaugti, nes tuomet paprasčiausiai būna linksma.

Kino festivalis ypatingas ir tuo, jog jame ieškai ir dažniausiai pamatai kitokių, netikėtų filmų. Be minėtos „Nesibaigianti poezija“, šiųmetėje „Scanoramoje“ buvo parodyti „Drakonas atvyksta“ ir „Nepaisant nakties“. Kino juostoje „Drakonas atvyksta“ žavėjo netikėti sprendimai, susipinantys maginiai elementai ir net sunkiai suvokiamas siužetas, kai ir be jo filmas gebėjo užburti, įtraukti į savitą pasaulį, o „Nepaisant nakties“ – visiškai kitoks kino kūrinys, kuris stebino neįtikėtinu, stačiai juntamu kūniškumu. Šis filmas, tarsi Freudo minties, jog iš prigimties žmogų į priekį veda seksualiniai ir agresijos impulsai, legitimacija, stebino avangardine kino kalba ir išties talentingu nuotaikos sukūrimu, jis gali nepatikti ir net atstumti perversiškumu, tačiau režisieriaus talento nenuneigsi, nes akivaizdu, jog ir norėta sukurti sunkų, tamsų, kūniškumu alsuojanti filmą, kuris paskleistų nuotaiką lyg kerus, lyg kvapą, nuo kurio nepasislėpsi.

Be jokios abejonės, žavėjo ir puikus, žiūrovų dėmesį pritraukęs garsaus iranų režisieriaus filmas „Komivojažierius“ (režisierius Asgharas Farhadi), kuriame atsiskleidžia gražioji Rytų pusė, kai žmogaus garbingumas yra aukščiau ir už gyvenimą. Vyras, kurio žmona buvo užpulta bei sumušta, nesikreipia į policiją (to nenori ir žmona), kad rastų ir nubaustų skriaudiką, bet jo ieško pats. Filme nuskamba gana rytietiška frazė: „Tokį niekšą, kuris užpuolė ir taip smarkiai sumušė moterį, reikia nubausti pačia griežčiausia bausme – viešu pažeminimu“, ir tuo atskleidžiama kultūros jėga – prarasti žmogišką garbingumą, orumą yra baisiausia, kas gali nutikti, filmo pabaigoje taip ir nutinka, atskleidžiant detektyvinės linijos kortas, kurios, supintos su Arthuro Millerio pjese „Komivojažierius“,filmą daro įdomų ir dinamišką psichologiškai.

Kokį filmą norėtųsi pamatyti dar kartą? „Palaima“, nors jokios palaimos jis nesuteikia, tiesiog atidžiai, su išmanymu, ne deklaratyviai, analizuoja tikėjimo klausimą ir šalia jo psichologinio nukrypimo, kuris šiame filme kankina patį pagalbą teikiantį psichologą. Į kokį filmą eita ne su didžiausiu noru, bet jis nustebino, nes buvo puikus? „Mirtis Sarajeve“ ir, gali būti, kad daugelį kiek atstūmė politikos elementai, nes salė buvo apytuštė, tačiau tai gali būti puikaus filmo pavyzdys, kai galima tobulai supinti dokumentiką, politiką, siužetą, jo intrigą ir pagrindinę, beje, ypač paprastą žinutę – svarbiausia yra ne karas, politika, karjera, įtakos ar pinigai. Svarbiausia yra šeima, konkrečiai šiame filme: mamai – dukra, dukrai – jos mama ir visos didžios, globalios, o dažniausiai – savanaudiškos bei spekuliatyvios idėjos prieš artimiausiųjų sveikatą ir gyvybę nublanksta.