Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Mano tikėjimo kelionė Bažnyčioje prasidėjo prieš gerus 10 metų, kai būdama moksleivė pradėjau mažoje savo parapijos bažnytukėje groti vargonais. Tuo metu čia tarnystei buvo paskirtas išsilavinęs ir, jaučiau, tikras, „pagal pašaukimą“ kunigas. Tada buvo pirmosios mano sąmoningos ir nuoširdžios išpažintys bei dvasiniai pokalbiai. Po keleto metų išvažiavusi studijuoti pradėjau dirbti miesto parapijoje. Joje buvo kol kas sunkiausi 5 metai Bažnyčioje. Manau, kad juos atlaikiau neatkritusi todėl, kad gavau gerą pirmųjų keleto metų pagrindą: kai buvau labiausiai pažeidžiama, Bažnyčioje niekas manęs nesužeidė, o į giliausius tuo metu kilusius klausimus man nuoširdžiai padėjo ieškoti atsakymų.

Dar pačioje kelionės pradžioje gavau pajusti „pigios“ Bažnyčios švelnių šešėlių, kai nuvykus į vienos būsimos vienuolės išleistuves mane pasitiko besiglėbesčiuojanti pirmą kartą matomų jaunuolių grupė. Man, intravertiškai ir droviai merginai, toks asmeninės erdvės peržengimas nei atrodė deramas, nei buvo labai malonus. „Yra tikimybė, kad man šiuo klausimu ne viskas gerai, tad tiek to“, – nebesigilinau į situaciją. Bet su laiku atsirado dalykų, į kuriuos Bažnyčioje negaliu žiūrėti tik pro „gal man kažkas negerai“ prizmę. Manau, dėkingų aplinkybių (Apvaizdos) dėka vis dar esu Bažnyčioje. Bet daug jaunų žmonių mano akyse paliko ją. Ir dalis tikrai ne dėl „siauro kelio“ ir „ankštų vartų“.

JAUNIMO GRUPĖS. Parapijoje sekmadieniais po Mišių rinkdavosi jaunimo grupė. „Ateik, bus faina!“ – kviesdavo naujus narius. Ir toliau kalbėdavosi apie gyvenimą, gerdavo arbatą, kartais pažiūrėdavo kokį filmą ar pagrodavo gitaromis. Jaunimo centras „nuleisdavo“ Šventojo Rašto ištraukų skaitymą. Kadangi nė vienas kunigas nebuvo paskirtas dirbti su jaunimu, aptardavo ištraukas „iš oro“, neaišku, pagal kokią religiją ir pagal kokį tikėjimą. Tame mažame kambarėlyje būdavo susispietęs tikras geras „parakas“. Bet niekas jo nepanaudojo. Niekas į jį neinvestavo, nes nebuvo paskirtas kunigas ar kitas tinkamas žmogus dirbti su jaunimu, niekas neįtraukė į tarnystes. Jie mėgindavo veikti patys „iš savęs“, bet nuolat susidurdavo su savo pačių ribotumo ir parapijos tarnautojų abejingumo sienomis. Nenuostabu, kad kurį laiką pabuvę išeidavo. Jie jautė, kad iš tiesų niekam jų nereikėjo, niekam jie nerūpėjo ir niekas pakankamai nesotino jų alkio.

SAKRAMENTAI. Atėjo toks pasaulietis jaunuolis ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, gavo pratybas su spalvinimo ir žodžių vedžiojimo užduotimis ir pagalvojo: „Kokiu kvailiu mane čia laiko?“ (Kalba cenzūruota.) Tikriausiai suaugusiu save matantis žmogus nesitikėjo, kad su juo bus kalbama kaip su vaiku. O kitoje grupėje, jau „Alfa“, dar viena intravertiška ir drovi mergina priversta įsikandusi bananą bėgioti po klasę, mat šis žaidimas pateikiamas kaip įvadas į temą „Kaip neabejoti savo tikėjimu?“...

Į parapiją iš kito Lietuvos krašto atvyko jauna besilaukianti pora registruotis Santuokos sakramentui. Mėnuo pasiruošimo santuokai kursų, reikalingi popierėliai, šiokia tokia sumelė ir štai – apeigos nuostabiai „fotogeniškoje“ bažnyčioje, kur vietoje himno Šventajai Dvasiai galima leisti tą „mudviejų“ Šreko „Aleliuja“, nebūtina mokėti visų maldų ir šiaip viskas yra žiauriai faina. Vėliau forumuose ir draugėms galima rašyti: „Žinot, ten nerealiai, kunigėlis geras, nesikabinėja, tik muzikantą savo imkit, nes vargonininkė, sako, pievas varo.“

DAUGŽODŽIAVIMAS. Neseniai teko perskaityti popiežiaus Pranciškaus „Laudato si“. „Aleliuja! – viltingai kaip ekologė pagalvojau, – jau dabar tai imsis Bažnyčia – gal ir „bažnytiniai“ pajudės.“ Vienas kitas aptarimas, vienas kitas straipsnelis ir ... „Amoris laetitia“! Aleliuja! Vėl yra apie ką kalbėti! (Dėmesio, nesu prieš popiežiaus tekstus!) O problemos rimtos. Matote, kokie mes rimti? Vėliau vėl – naujos knygos, konferencijos, homilijos ir t. t. pagal schemą „tekstas – žodinė reakcija“. Atleiskit, gal aš turiu seną Šventojo Rašto leidimą, bet buvo parašyta liudyti tikėjimą darbais, o ne žodžiais... Dar kartą prašau atleisti...

VIDINĖ ORGANIZACIJŲ TVARKA. Ilgą laiką dirbdama bažnyčioje nesijaučiau, nors ir norėjau, kad tai galėtų būti pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis (todėl reikėjo nemažai jėgų paskirti kitkam, iš ko galėčiau valgyti duoną). Viskas atrodė nerimta: abejingumas mano darbui, darbo santykiai, atlygis už darbą... Veikla bažnytinėje organizacijoje rėmėsi tikėjimo pagrindu: tikime, kad darbuotojai ir tarnautojai bus atlaidūs (galima nesistengti), nuolankūs („nesišakos“), supratingi („Bažnyčia juk neturi iš ko mokėti“; „viskas, kad ir kas ten buvę, turi būti padaryta gerai ir laiku“), mylintys (kokios dar tarpusavio trintys?). Viskas sukris į vietas savaime. Vadyba? Kam ta vadyba Bažnyčioje?!

Taigi daug mano minėtų jaunuolių paliko Bažnyčią ne dėl to, kad jiems buvo nepatogus „siauras kelias“ ar „ankšti vartai“, kad jų idealai buvo pernelyg menki. Daug kupinų idealizmo, energijos ir potencialo jaunuolių Bažnyčią paliko pajutę „pigumo“ kvapą. Bažnyčia turėtų būti vieta, kur žmogus būtų laukiamas, reikalingas, nebijotų būti labiausiai pažeidžiamas, turėtų galimybę rasti atsakymus į giliausius klausimus. Bažnyčia turėtų būti vieta, kurioje būtų padedama susivokti, kaip elgtis šiandienos iššūkių akivaizdoje, prasmės gyvenimui šaltinis.

Būti tie, per kuriuos pasireiškia begalinis Dievo Gailestingumas ir Jo Išmintis, yra sunkiai suvokiama ypatinga atsakomybė, reikalaujanti, be kita ko, išsilavinimo (dėmesio – ne tik teologinio!!!) ir pasaulio stebėjimo bei vertinimo. Jei Bažnyčioje žmogus jaučiasi nesaugus, neadekvačiai vertinamas, atsakymai į jo klausimus ir ieškojimus yra paviršutiniški, o pačiai sau gražiai Bažnyčiai ir savų užtenka, tai joje ir lieka paviršutiniški, patys sau gražūs ir kitokie „nekovotojai“ ir „netobulėtojai“.

Neseniai Vilniuje vyko Pasaulinė lyderystės konferencija. Viso renginio metu pasaulinio masto įmonių vadovai ir greta jų sėkmingiausių Amerikos bažnyčių lyderiai kalbėjo apie gyvybiškai svarbią organizacijoms – gerą vadybą. Tai galėtų būti viena užduotis mūsų Bažnyčiai. Antroji – ištraukti į dienos šviesą Bažnyčios socialinį mokymą ir daugiau „dalyvauti kultūroje“, pasak paskutinio pranešėjo Vilfredo de Chesuso. Būkime geriausi geriausių žuvų žvejai.