Kartais knygos prikeliamos antrajam gyvenimui. Nelabai kam žinomas JAV autorius Johnas Williamsas 1965 m. išleido romaną „Stouneris“ ir pardavė mažiau nei 2000 egzempliorių. Nors 1994 m. keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių savo sąskaitoje turintis rašytojas apleido gyvųjų gretas, 2003 m. šią knygą lyg iš praeities ištraukė ir perspausdino „Vintage“ leidykla. 2011 m. prancūzų rašytoja Anna Gavalda išvertė ją į prancūzų kalbą, o jau 2012 m. romanas tapo Didžiosios Britanijos metų knyga. Dar po metų „New York Times“ apžvalgininkas Timas Kreideris drąsiai paskelbė, kad tai – „geriausias Amerikos romanas, apie kurį niekad nesate girdėję“. Kodėl gi mes apie jį negirdėjome net 50 metų?

„Netyčia užėjęs tą pavardę, atsitiktinis studentas galbūt tingiai pasvarstys, o kas buvo tas Viljamas Stouneris, bet vargiai jo smalsumas sieks bent kiek toliau. O Stounerio kolegos, ne itin jį gerbę, kai buvo gyvas, dabar retai kada jį beprisimena; vyresniesiems jo pavardė skamba kaip priminimas, kad visų jų laukia vienoda pabaiga, o jaunesniesiems ji – vien tik garsas, nieko nesakantis apie praeitį, neprimenantis jokio žmogaus, į kurį jie galėtų lygiuotis.“

Paprasta, tačiau taikli pirmojo knygos puslapio ištrauka gana gerai apibendrina jos turinį. Nepasiturinčių Misūrio ūkininkų šeimoje išaugintam Viljamui tėvas suteikia progą gyventi kitokį nei jo paties gyvenimą ir išsiunčia jaunuolį į Misūrio valstijos universitetą studijuoti agronomijos. Tačiau per anglų literatūros paskaitas Viljamas susipažįsta su kitu Viljamu – ir Šekspyras įkvėpia jį žemės mokslus iškeisti į literatūros studijas. Tai buvo vienintelis kartas, kai Viljamas Stouneris išdrįso pakeisti jam nubrėžtą gyvenimo liniją.

Universitete jis pradeda akademiko karjerą, veda jo nemylinčią moterį iš pasiturinčios šeimos, po mėnesio jo svajonės apie didelę meilę subliūkšta lyg muilo burbulai, šeimoje įsivyrauja spengianti tyla, gimsta dukra, Viljamas dėsto, rašo, bendrauja su studentais, žmona iš jo atima dukterį, jis įsimyli kur kas už save jaunesnę moterį akademikę, leidžia jai išvykti net nebandęs kovoti dėl jausmo, konfliktuoja su kolegomis, gindamas savo vertybes, yra nužeminamas pareigose, dėsto toliau ir sulaukia gyvenimo pabaigos, apie kurios artėjimą praneša ligos diagnozė. Viljamo Stounerio gyvenimas – gausybė neišsipildžiusių vilčių, neišnaudoti turimi meilės mokslui ir artimui rezervai. Po jo mirties pasaulyje lieka nelaimingą gyvenimą nugyvenusi žmona, į alkoholizmą pasinėrusi duktė, kitų senelių išauginta anūkė, viena išleista knyga bei universiteto bibliotekai po laidotuvių kolegų padovanotas viduramžių rankraštis, Viljamo Stounerio atminimui pagerbti.

Viljamas Stouneris – aitriai vienišas, stojišku charakteriu pasižymintis veikėjas. Tačiau knygos autorius nepersistengia plėtodamas veikėjų portretus, leidžia jiems nutylėti ir skaitytoją pasmerkia tylai. Prisipažinsiu. Pasinėrusi į knygą, laukiau didžiosios kulminacijos, viską į vietas sudėliojančio siužeto posūkio, turėjusio mane išgelbėti nuo užplūdusios klausimų lavinos. Nieko nepešiau. Perskaičiusi šį romaną, net dvi dienas nešiojausi teksto sunkį, sukėlusį kartaus liūdesio jausmą. Tačiau tai buvo ne literatūrinis, o tikras ir skausmingas gyvenimo liūdesys. Aušra Maldeikienė tam jausmui nusakyti atrado savo apibrėžimą: „Tai – knyga apie gebėjimą plačiai atvertomis akimis tyliai matyti savo vidinio gyvenimo tiesą ir neišvengiamą kančią.“

Tačiau pats Johnas Williamsas negalėjo patikėti, kad stipriausia knygos paliekama emocija – liūdesys. Viename iš retų interviu rašytojas noriai komentavo romano protagonistą: „Aš manau, kad jis yra tikrasis herojus. Dauguma skaičiusiųjų mano novelę galvoja, kad Stounerio gyvenimas buvo prastas ir liūdnas. Tačiau aš manau, kad jis nugyveno gerą gyvenimą. Kur kas geresnį, negu nugyvena daugelis žmonių.“

Siųsdamas knygą leidėjui Johnas Williamsas jau buvo susitaikęs su tuo, kad „Stouneris“ JAV netaps bestseleriu. Jis ir netapo. Panašu, kad septintojo dešimtmečio visuomenei Amerikoje rūpėjo JAV prisijungimas prie Vietnamo karo bei po truputį įsisiūbuojanti gėlių vaikų revoliucija. Tokioje pokyčių nuojautos sklidinoje aplinkoje savo skaitytoją lengviau rado Jackas Keruacas „Kelyje“ negu kasdienybės beprasmybės ir melancholijos sklidinas romanas. Tačiau kaip ši knyga atrado kelią ne tik į XXI a. skaitytojo lentyną, bet ir jo širdį?

Nors jau ir pavadinta „geriausiu Amerikos romanu“ bei lyginama su JAV klasikų Williamo Faulknerio bei Scoto Fitzgeraldo kūryba, ši knyga yra kur kas populiaresnė Europoje negu rašytojo tėvynėje. Kodėl?

Ar europiečiai yra atviresni ilgoms pauzėms ir meno kūrinių tylai? Tai akivaizdžiai liudija kontempliatyvaus pobūdžio skandinavų kultūra, o ypač šių šalių kino filmai. Jie nebijo pauzių ir nepatogių jausmų. Galbūt 1965 m., kai knyga buvo išleista, Amerikos literatūroje ji tapo dar vienu lašu pesimizmo jūroje, nes tuomet žmones supusioje aplinkoje trūko optimizmo ir vilties. Tačiau JAV rašytoja Sylvia Brownrigg į šį klausimą turi paprastesnį atsakymą: „Šios knygos santūrumas, mano nuomone, yra visai ne amerikietiškas. Nors veiksmas ir vyksta Amerikoje, pagrindinis personažas panašesnis į anglą ar kitą europietį – neaiškų, iš esmės padorų bei pasyvų. Greičiausiai amerikiečiai stipriai nesusidomėjo romanu, nes jo protagonistas tiesiog nėra vienas iš mūsų...“

XXI a. žmogus visuomet neturi laiko, yra įstrigęs perteklinės informacijos sraute, būna, lankosi pas psichologą, tačiau pamiršta gyvybiškai būtinas akistatas su pačiu savimi. Neretai jis – sumišęs individas, savo gyvenimą orientuojantis į horizonte esančių tikslų siekimą, o ne kasdienybę. Taip pat jis beveik isteriškai bijo vienatvės. Ir, štai, pasirodo Viljamas Stouneris.

Prieš save skaitytojas išvysta tvirtus moralinius įsitikinimus turintį kasdienybės didvyrį, priėmusį gyvenimą tokį, koks jis yra, nusiskandinusį savanoriškoje vienatvėje, atsidavusį mėgiamam akademiko darbui, tapusiam jo gyvenimo esme ir prasme, tačiau šiandien koreliuojančiam su išorinio pasaulio vartotojiškumu. Jis niekuomet perdaug negalvoja apie ateitį, netikėdamas, kad jo gyvenimas ims ir pasikeis.

Akis į akį su Viljamu Stouneriu skaitymo tyloje likęs XXI a. žmogus privalo sustoti ir pažvelgti į fiziškai nepažįstamo, tačiau morališkai artimo personažo gyvenimą. Dažniausiai – tai būtis, kurios šiuolaikinis skaitytojas nori išvengti. Jis dar tiki, kad jam pasiseks. Todėl „Stounerio“ istorija gali ne tik nuliūdinti, bet ir išgąsdinti, pažadindama abejonę, kad mūsų didieji tikslai galop gali likti nepasiekti, o viltys nepateisintos. Dar blogiau, jeigu juos pasieksime, tačiau nuo to niekas nepasikeis. Pagal „viskas arba nieko“ principą įpratusiam gyventi europiečiui „Stouneris“ įrodo, jog net ir paprastas gyvenimas yra vertas gyventi.

„Ko tu tikėjaisi? “ – mirties akimirką savęs paklausia Viljamas Stouneris. Beveik visą laiką regėjus savo gyvenimą lyg nesėkmę, jį apima tyras džiaugsmas, ir jis supranta, kad tokios mintys buvo žemos ir nevertos to, kas iš tiesų buvo jo gyvenimas.