Lietuvos liaudies buities muziejus vakarėjant. Inos Dringelytės nuotrauka

Vakarais virš pievų kylantis rūkas, tyliai rupšnojantys žolę arkliai, prie sodybos lėtai stypčiojantis gandras, saulėlydžių gaisai ir po dienos šurmulio užplūstanti ramybė – tokį Lietuvos liaudies buities muziejų matė LDM P. Gudyno restauravimo centro restauratoriai, vasarą vykdę Lietuvos kultūros tarybos lėšomis finansuojamą projektą ir muziejaus bažnyčioje gelbėję avarinės būklės Šv. Jurgio altorių (sukurtą apie 1887 m.). Apsigyvenę muziejuje ir po dienos darbų, ir rytais gerdami kavą prieangyje galėjo mėgautis tyla, pajusti sulėtėjusią laiko tėkmę, po dienos, praleistos tarp dulkių ir chemikalų, įkvėpti gryno oro ir niekada nepavėluoti į darbą, nes laikinoji darbovietė – muziejaus miestelio bažnyčia buvo ranka pasiekiama.

Jau antrą kartą šiais metais grįžtu prie temos apie Lietuvos liaudies buities muziejuje atkurtos Sasnavos senosios medinės bažnyčios reikalus. Kovo 12 d. straipsnyje Sasnava – Rumšiškės: „Vaikeliai, sugrįžau namo“ rašiau apie daug ką: apie muziejuje atstatytosios bažnyčios ir į ją sugrąžintų dviejų autentiškų altorių istoriją, apie netikėtą trečiojo altoriaus, laikyto prarastu, suradimą Liubavo bažnyčioje ir pagaliau apie 2015 m. pradėtą įgyvendinti Lietuvos kultūros tarybos lėšomis finansuojamą tęstinį trijų etapų restauravimo projektą, kurį įvykdžius bus deramai sutvarkyti senieji Sasnavos bažnyčios altoriai.

Sasnavos senoji bažnyčia atgimė naujam gyvenimui LLBM ir 2017 metų rudenį minės savo 200 metų sukaktį

Nežinantiems skaitytojams trumpai išdėstysiu, o kažką girdėjusiems priminsiu, jog Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse 2008–2011 metais Lietuvos Tūkstantmečio programos lėšomis buvo atkurta Marijampolės apskrities Sasnavos miestelio senoji medinė koplyčia, kažkada, prieš beveik 200 metų (1817 m.), suręsta ant Sasnos upės kranto, kelis kartus praplėsta, įgavusi parapinės bažnyčios statusą ir daug metų buvusi neatsiejama Sasnavos gyvenvietės ir jos žmonių gyvenimo dalimi. 1938 m., pastačius naująją mūrinę Sasnavos bažnyčią, senoji medinė prarado savo funkcijas ir svarbą, po truputį nyko, kol 1952 m. buvo išardyta.

Muziejininkams ir architektams pradėjus ieškoti tinkamo sakralinio pastato perkelti į Lietuvos liaudies buities muziejuje atkuriamą XIX a. pab. miestelį ir jo neradus, tyrinėtojus sudomino Kultūros paveldo centro archyve saugoti unikalūs, 1939 m. atlikti Sasnavos senosios bažnyčios apmatavimų brėžiniai ir M. K. Čiurlionio dailės muziejuje išlikusios senosios jos fotonuotraukos. Taip senoji Sasnavos bažnyčia atgimė naujam gyvenimui muziejuje ir jau visai netukus, 2017 m. rugsėjo mėn. 14 d. (Lomžos vyskupijos archyve buvo surasti ankstyviausi autentiški dokumentai, susiję su Sasnavos koplyčios įkūrimu ir pašventinimu), minės savo 200 metų sukaktį. Tiksliai atkurta tiek išorėje, tiek viduje, muziejaus bažnyčia teisėtai tęsia pertrauktą savo pirmtakės – Sasnavos senosios bažnyčios istoriją.

Šv. Jurgio altoriaus restauravimas. LLBM miestelio bažnyčia, 2016 metų vasara. Inos Dringelytės nuotrauka

Pagal galimybes taip pat buvo bandoma į bažnyčią sugrąžinti kuo daugiau išlikusių autentiškų daiktų, ir šiuo metu jos interjerą puošia du iš trijų ten stovėjusių senųjų altorių, trys klausyklos, dalis zakristijos baldų – vaizdas artimas tam, kaip Sasnavos senosios bažnyčios interjeras pagal aprašymus ir archyvinius dokumentus atrodė XIX a. pabaigoje.

Kai 2014 metų pabaigoje buvo pradėtas planuoti tęstinis trejų metų ir trijų etapų Lietuvos liaudies buities muziejuje atkurtosios senosios Sasnavos bažnyčios dviejų autentiškų altorių restauravimo projektas, kurio finansavimo tikėtasi (ir gauta) iš Lietuvos kultūros tarybos, atrodė, jog iki 2017 m. rudens, kada minėsime muziejuje šios atstatytosios bažnyčios 200 metų sukaktį – marios laiko, tačiau laikas pralėkė nepastebimai ir štai ant slenksčio – 2017 metai, o pats jubiliejus vos už 10 mėnesių. Tęstinio projekto sumanytojų ir vykdytojų tikslas buvo šią garbingą sukaktį paminėti užbaigus svarbiausių bažnyčios eksponatų – altorių restauravimą. Taigi, ar muziejininkams ir restauratoriams pavyks įgyvendinti savo planus, kas buvo nuveikta per dvejus metus ir ką liko nuveikti per likusį pusmetį?

Šv. Jurgio altoriaus restauravimas. LLBM miestelio bažnyčia, 2016 metų vasara. Inos Dringelytės nuotrauka

O nuveikta tikrai daug – sėkmingai įgyvendinti jau du iš trijų planuotų tęstinio projekto „LLBM bažnyčios Švč. M. Marijos ir Šv. Jurgio altorių retabulų restauravimas 2015–2017 m.“ etapų: I projekto etapas „LLBM bažnyčios Šv. Jurgio altoriaus titulinio paveikslo „Šv. Jurgis“ restauravimas ir Švč. M. Marijos ir Šv. Jurgio altorių retabulų tyrimai“ (2015 m.) bei II – „Šv. Jurgio altoriaus retabulo konservavimas su daliniu atkūrimu“ (2016 m.).

I projekto etapas buvo ypač reikšmingas tolesnei projekto eigai, nes buvo atlikti visi reikalingi abiejų altorių tyrimai. Ir šie tyrimai, atlikti LDM P. Gudyno restauravimo centro aukščiausios kvalifikacijos specialistų, suteikė patikimą ir visapusišką informaciją apie tikrąją abiejų altorių būklę bei patvirtino išankstinį pasirinkimą pirma tvarkyti pažeidžiamesnės, avarinės būklės ypač vertingą Šv. Jurgio altorių. Taigi, į II etapą buvo žengta su specialistų pateiktomis išvadomis, rekomendacijomis, paruošta restauravimo metodika ir, kas svarbiausia, realia darbų sąmata. LKT buvo pateikti net trys Šv. Jurgio altoriaus retabulo tvarkymo variantai: konservavimas, konservavimas su daliniu atkūrimu ar pirminis altoriaus vaizdo atstatymas. Realiai vertindami finansavimo galimybes ir laiko išteklius, patys projekto vykdytojai kaip pagrindinį rinkosi kompromisinį variantą: altoriaus konservavimą su daliniu atkūrimu. Šis pasirinkimas reiškė retabulo konservavimą nepašalinant uždažymų ir atkuriant drožybinį dekorą. Taip pat siekiant nustatyti, kiek autorinės polichromijos išlikę ir kokia jos būklė, buvo suplanuota atlikti ir palikti atidengtus žvalgomuosius polichromijos zondus. Pasirinkus pilną altoriaus retabulo vaizdo atstatymo variantą, didžiausią restauravimo darbų sumos dalį būtų sudarę uždažymo sluoksnių pašalinimas bei klijinio auksavimo ir sidabravimo atkūrimas, tad buvo apsiribota tikslu stabilizuoti vertingo eksponato būklę. Šis altoriaus retabulo konservavimo variantas gavo LKT finansavimą.

Vyksta Šv. Jurgio altoriaus restauravimas. LLBM miestelio bažnyčia, 2016 metų vasara. Inos Dringelytės nuotrauka

Šiuo metu II tęstinio restauravimo (konservavimo) projekto etapas jau baigtas. Sėkmingą šio etapo užbaigimą lėmė puiki restauratorių komanda, su kuria tikimės bendradarbiauti ir kitais metais, įgyvendinant III, baigiamąjį projekto etapą, Ir ne tik tikimės – būsimieji kitų metų darbai jau numatyti, aptarti ir suplanuota jų programa. Ši III etapo darbų programa bus pateikta LKT kaip tęstinio projekto dalis, labai tikintis ir baigiamojo etapo finansavimo. III, baigiamasis restauravimo (konservavimo) projekto etapas bus pats komplikuočiausias pirmiausia jau vien dėl labai trumpo darbų atlikimo laiko (iki rugsėjo mėnesio vidurio, kuomet bus minima muziejuje atkurtosios bažnyčios 200 metų sukaktis). Laukia sudėtingas vertingo eksponato tvarkymas – didžiojo Švč. M. Marijos altoriaus konservavimas su antro tarpsnio atkūrimu (šiuo metu altorius turi tik dalį antrojo tarpsnio ir išlikusias atskiras jo detales).

Atšokusi nuo pagrindo polichromija. Rolando Vičio nuotrauka

Atkuriant antrąjį tarpsnį ir pirminį altoriaus vaizdą, teks koreguoti dabartinį jo pastatymą ir aukštį, tad čia reikės ne tik restauratorių, bet ir muziejaus Architektūros skyriaus pagalbos. Užsibrėžtus darbus įvykdyti per 3–4 mėnesius nebus paprastas uždavinys, tad kūrybinės grupės laukia tikras iššūkis. Tačiau grupė, dirbanti prie šio projekto, neabejoju, yra pajėgi priimti visus iššūkius: tai trys LDM P. Gudyno restauravimo centro restauratoriai: jau penkiuose LLBM restauravimo projektuose dirbęs Linas Lukoševičius, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorius, VDA paminklotvarkos katedros docentas, daug metų ruošiantis profesionalius tapybos restauratorius; Greta Žičkuvienė, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos polichromuoto medžio restauratorė, dalyvavusi šio projekto I etape, sudariusi restauravimo darbų programą ir detalią sąmatą II etapui bei vadovavusi II-ame etape atliktiems darbams ir prie komandos II etape prisidėjęs Rolandas Vičys, aukščiausios kvalifikacinės kategorijos polichromuoto medžio ir pirmos kategorijos molbertinės tapybos restauratorius. Svarbu, jog II etape prie profesionalų komandos prisijungė dar vienas jaunas ir gabus narys – LLBM meninių baldų restauratorius Lukas Paulauskas, aktyviai talkinęs P. Gudyno centro restauratoriams tvirtinant drožybos detalių polichromiją ir atkuriant trūkstamus drožybos elementus. P. Gudyno centro restauratoriai teigiamai įvertino muziejaus restauratoriaus darbo įgūdžius ir kruopštumą – tai neabejotinai pasitarnaus jaunam specialistui siekiant aukštesnės kvalifikacinės kategorijos.

Atšokusi nuo pagrindo polichromija. Rolando Vičio nuotrauka

Visą vasarą su pertraukėlėmis muziejaus bažnyčios koplyčioje vykę Šv. Jurgio altoriaus konservavimo darbai gerokai intrigavo muziejaus lankytojus: juos stebino baltais chalatais apsirengę ir į gydytojus panašūs restauratoriai, besitariantys sulipę ant altoriaus mensos, savo darbuose ir mintyse paskendę ant kopėčių ar stelažų, palinkę virš čia pat koplyčioje stovinčio stalo, apkrauto išmontuotomis retabulo detalėmis, chemikalų buteliukais ir elektrine plytele, ant kurios puode kaito restauravimui reikalingos medžiagos. Būta net tokių lankytojų, kurie sakė, kad gyvenime yra nematę „gyvų“ restauratorių ir tai jiems didelė atrakcija. Dalis retabulo konservavimo darbų buvo atlikta vietoje, kai kurios išardytos detalės buvo vežamos tvarkyti į Vilnių, į P. Gudyno restauravimo centrą.

Nuvalomi paviršiaus nešvarumai. Rolando Vičio nuotrauka

O kaip ir kokia tvarka vyko Šv. Jurgio altoriaus retabulo konservavimo darbai? Apie juos papasakojo ir restauratorių „virtuvės“ paslaptis atskleidė šiems darbams vadovavusi aukščiausios kvalifikacinės kategorijos polichromuoto medžio restauratorė G. Žičkuvienė:

I projekto etape atlikus visapusiškus altoriaus tyrimus jau buvo žinoma, kad medinis, buvęs puošniai sidabruotas, vietomis auksuotas Šv. Jurgio altoriaus retabulas su išraiškingomis drožybos detalėmis buvo ne kartą perdažytas įvairių spalvų bei sudėties dažais. Neuždažytas buvo likęs tik sidabruotas bei geltona lesiruote padengtas paveikslo rėmas, dvi drožybos detalės, vaizduojančios širdis akanto lapų apsuptyje, aplikuotos retabulo cokolio įsprūdose bei antrajame retabulo tarpsnyje esantis vynuogių vainikas su Šv. Jurgio (S J) inicialais. Šio vainiko bei inicialų dekoras itin išraiškingas: čia sidabruotė buvo paspalvinta rausvos bei žalsvos spalvos lesiruotėmis, kurios suteikė šiems drožiniams ypatingo puošnumo.

Altoriaus retabulo polichromija daugelyje vietų buvo smarkiai pažeista, atšokusi nuo medinio pagrindo, byranti, o kai kur nubyrėjusi iki atviros medienos (pav.). Ypač nukentėję buvo augaliniais motyvais išdrožinėti retabulo puošybos elementai. Jų polichromija buvo smarkiai pakilusi nuo medinio pagrindo, labai trapi. Kai kurios detalės buvo atsipalaidavusios sujungimų vietose arba perlūžusios. Be to, trūko drožybos fragmentų, kurie buvo nulūžę ir pasimetę. Visi retabulo paviršiai buvo nešvarūs ir dulkėti.

Gelbėjant altorių pirmiausiai buvo tvirtinti byrantis gruntas ir dažai. Tvirtinant drožybos detalių polichromiją, teko jas išmontuoti, atsargiai nuimant nuo retabulo, prie kurio jie buvo prikalti. Kad nuimant nenubyrėtų šių drožinių dekoras, labiausiai byrančios jų vietos prieš išmontuojant buvo sutvirtintos. Nuėmus detales, nuo visų paviršių minkštu teptuku buvo valomi gausūs paviršiaus nešvarumai. Po to gliutininių klijų tirpalais pamažu prisotintas byrantis gruntas. Kai kuriose vietose klijus teko leisti naudojant medicininį švirkštą, vėliau klijuojamas vietas pašildyti elektrine mentele bei paslėgti smėlio maišeliais. Polichromijos tvirtinimo procesą teko kartoti daug kartų – kol atšokę ir byrantys dažų ir grunto sluoksniai prisiklijavo.

Kai kuriose vietose teko sutvirtinti patrūnijusią medieną. Parinktu tirpalu prisotinta mediena sutvirtėjo.

Kita užduotis buvo pašalinti klijų likučius kartu su paviršiaus nešvarumais. Šis procesas buvo atliekamas mažais vatos tamponėliais. Nuvalius nešvarumus, tam, kad tiksliau išsiaiškinti, kiek yra uždažymų sluoksnių ir kokia jų seka, ant visų skirtingų paviršių, naudojant medicininį skalpelį, buvo padaryti nedideli (1 x 2 cm) žvalgomieji zondai. Daugelyje vietų ant autentiško sluoksnio galima aiškiai matyti nuo 1 iki 4 uždažymų sluoksnių.

Polichromijos tvirtinimas. Rolando Vičio nuotrauka

Vėliau buvo sumontuojamos perlūžusios bei atsipalaidavusios detalės. Tam buvo panaudoti mediniai kaištukai, kuriuos įklijavus detalės sujungtos tarpusavyje. Tada iš liepos medienos buvo išdrožtos trūkstamos drožinių detalės ir jų fragmentai. Jos primontuotos kaištukais ir įklijuotos į savo vietas.

Tuomet visos sutvirtintos, nuvalytos bei sujungtos detalės buvo primontuotos atgal prie retabulo į ankstesnes vietas.

Taigi, restauravimo (konservavimo) proceso metu altorius dezinfekuotas, sutvirtinta, priklijuota polichromija, sutvirtinta patrūnijusi mediena, pašalinti paviršiaus nešvarumai, atidengti zondai, parodantys uždažymų sluoksnių seką, sumontuotos drožybos detalės bei atkurti trūkstami drožybos elementai. Visi altoriaus restauravimo (konservavimo) darbų procesai buvo nuosekliai fotografuojami ir dokumentuojami.“

Šv. Jurgio altoriaus retabulo polichromijos sluoksnių schema. Autorius – Rolandas Vičys

Pabaigai – įdomiausia: apibendrinant įvykdytą II projekto etapą, restauratorius Rolandas Vičys padarė 2 schemas-vizualizacijas, kurių vienoje matosi skirtingose altoriaus retabulo vietose esantys polichromijos sluoksniai, o kitoje atkurtas pirminis altoriaus retabulo spalvinis vaizdas. Abi šias schemas muziejaus lankytojai galės matyti muziejaus bažnyčioje šalia konservuoto Šv. Jurgio altoriaus. Analogiškas didžiojo Švč. M. Marijos altoriaus vizualizacijas planuojama padaryti ir kitais metais, įgyvendinus III, baigiamąjį muziejuje atkurtos Sasnavos senosios bažnyčios altorių restauravimo (konservavimo) etapą.